Tikrasis jo keliavimo tikslas – pažinimas. Smalsumo vedamas Danas ir keliauja po pasaulį bei lanko atokiausius kraštus ir juose gyvenančias uždaras bendruomenes, kurias civilizacija paveikė labai mažai.
– Kaip ir daugeliui, man pirmiausia kyla klausimas, kas jūs esate?
– Esu Danas Pankevičius, man 39 metai.
– Ką šiuo metu veikiate?
– Ilgą laiką užsiėmiau didmenine prekyba, dažnai tekdavo darbo reikalais keliauti po Europą ir Azijos šalis. Šiuo metu esu vis dar kelyje, bet kelionė eina į pabaigą ir už kelių savaičių grįšiu į Vilnių. Dabartinės mano kelionės niekaip nėra susijusios su mano veikla. Artimiausioje ateityje ketinu užsiimti kelionių organizavimu, tad kelionės taps ne tik mano didžiausiu pomėgiu, bet ir darbu.
– Iš socialinių tinklų, kuriuose aktyviai dalinatės savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis bei video medžiaga, matyti, kad lankotės ne tik turistinėse šalyse. Galbūt sąmoningai jų vengiate? Jei taip, kodėl?
– Tiesa, kad pirmenybę teikiu mažiau turistinėms šalims. Jos būna mažiau išsivysčiusios, todėl randu daugiau natūralumo ir tikrumo. Yra vietų, kur laikas atrodo sustojęs. Kaip gyveno žmonės prieš kelis šimtus ar net tūkstantį metų, tai taip ir tebegyvena. Tokiuose kraštuose reikia pamiršti visus patogumus, nėra viešbučių, švaraus vandens, restoranų, nėra žmonių, kalbančių tau suprantama kalba. Būna, kad viešint tokioje šalyje nesutinku nei vieno užsieniečio.
Žinoma, nevengiu ir turistinių vietovių. Neatsisakysiu pamatyti Didžiąją kinų sieną ar Tadž Mahalą Indijoje vien dėl to, kad ten suplūsta tūkstančiai turistų kiekvieną dieną.
– Pagal kokius kriterijus renkatės šalį, regioną, į kurį vyksite?
– Dažniausiai pagal tai, kas mane tuo metu domina. Susidomėjimas tam tikrais dalykais vyko etapais. Savo kelionių pradžioje aš domėjausi išimtinai vien tik senovės civilizacijomis. Lankydavau visas šventyklas ir kitus senovinius statinius iš eiles. Paskui gyvenime atsirado susidomėjimas gamtos objektais, vėliau – gyvūnais, dar vėliau – povandeniniu pasauliu ir naujų potyrių paieška.
-
Bishnoi gentis: dėl medžių jie pasiryžę mirti, o švenčia legaliai vartodami opiumą
-
Egzotikos portretai: paskutinieji elnių tramdytojai – Dukha gentis
-
Amazonės džiunglėse rasta nauja su išoriniu pasauliu nebendraujanti gentis
-
Etiopija (2): etiopietiškos Kalėdos ir autentiškas tradicijas išlaikiusios gentys
Šiuo metu esu labai susižavėjęs atokiausiomis, sunkiausiai pasiekiamomis ir mažiausiai civilizacijos paliestomis gentimis. Artimiausios kelionės planuojamos būtent į tuos kraštus. Noriu aplankyti pačioje Rusijos šiaurėje gyvenančias nencų gentis. Temperatūra žiemos metu ten siekia 50-60 laipsnių šalčio pagal Celsijų. Saulė šviečia tik kelias valandas per parą.
Vietiniai gyvena jurtose, apsirengę nuo kojų iki galvos kailiniais rūbais, valgo žalią elnieną ir geria kraują. Jie klajokliai, vienoje vietoje būna tik kelias dienas. Keliausiu kartu su jais, elnių traukiamomis rogėmis gilyn i šiaurę, tik dar nesugalvojau, kaip reikės grįžti atgal.
Taip pat noriu nuvykti į atokiausius Papua Naujosios Gvinėjos kampelius, kuriuos galima pasiekti tik mažais lėktuvėliais, nes nėra kelių. Ten gyvena daug egzotinių genčių, kurioms valdžia palyginti nesenai uždraudė kanibalizmą. Esu skaitęs spaudoje, kad pavieniai kanibalizmo atvejai vis dar nutinka.
Venesueloje, Amazonės džiunglėse, gyvena Yanomami gentis. Norint ją sutikti, reikia išsiruošti 2 savaičių kelionei pėsčiomis per džiungles, plaukti valtimi upėmis. Tai viena iš paskutinių beveik civilizacijos nepaliestų genčių Pietų Amerikoje.
Beje, jie jau turėję kontaktą su išoriniu pasauliu – atvykęs gydytojas juos paskiepijo. Priešingu atveju genties atstovams susitikimas su atvykėliais galėtų tragiškai baigtis, nes jie neturi imuniteto nuo mums įprastų ligų.
Dar apie 10 dominančių ir neaplankytų genčių gyvena Afrikoje. Išvardintas vietas noriu aplankyti kuo greičiau, nes labai abejoju, kad tai galėsiu išvysti po 30 metų. Civilizacija dideliais žingsniais skverbiasi ir į pačius atokiausius planetos kampelius.
– Kiek sprendimui, kur keliausite, įtakos daro pinigai?
– Išlaidos didelės įtakos nedaro mano apsisprendimui. Jei labai brangu, galbūt šalyje užtruksiu trumpiau. Galiu taupyti nakvynės, transporto, bet tik ne potyrių sąskaita. Visi labai stebisi, bet galiu pasakyti, kad didžioji dauguma Afrikos šalių ypatingai brangios keliautojams. Pavyzdžiui, pusdienio išvyka į džiungles ieškoti kalnų gorilų – 750 JAV dolerių, įvažiavimo mokestis į nacionalinius parkus gali siekti kelis šimtus dolerių per dieną.
Ieškojau vienoje Afrikos šalyje automobilio nuomai, nes kitu transportu nebūčiau pasiekęs vietovės, tai pigiau nei 250 dolerių už dieną niekas nepasiūlė.
Išimtis šiaurinėje kontinento dalyje esančios šalys: Tunisas, Alžyras, Marokas, Egiptas – jos pigios. Nustebau, bet labai pigu ir Pietų Afrikos Respublikoje. Ši šalis labiausiai išsivysčiusi kontinente, bet viskas pigiau nei Lietuvoje.
– Dauguma keliautojų sąžiningai fiksuoja aplankytų šalių skaičių. Kiek jūsų „sąskaitoje“? Ar laikotės principo, kad į aplankytas jau neverta sugrįžti?
– Aš pirmą kartą susivedžiau į lentelę visas aplankytas šalis tik pernai. Pasirodo, per 18 metų keliavimo aplankiau daugiau šalių nei maniau – 160, turinčių valstybės statusą.
Jei pridėtume tokius regionus kaip Antarktida, Honkongas, Kalnų Karabachas būtų daugiau nei 170.
Kelionių pradžioje maniau, kad rinksiuosi tik naujas šalis, bet taip jau seniai nebedarau. Nuolatos grįžtu į tas pačias šalis dėl neištyrinėtų regionų. Kinijoje buvau jau daugiau nei 10 kartų ir dar 2 nauji maršrutai numatyti. Egipte – 7, Indonezijoje ir Tailande – po 4, Brazilijoje – 3 kartus. Labai daug šalių esu aplankęs daugiau nei kartą. Pavyzdžiui, šiais metais nesu numatęs aplankyti nei vienos naujos šalies, grįšiu į anksčiau pabuvotas.
– Tikriausiai sunku išsirinkti, bet pabandykite. Kurie iš aplankytų kraštų jums įsiminė labiausiai ir kodėl?
– Turiu labai daug mėgstamų kraštų, tai paminėsiu po tik kelias šalis.
Venesuela mane sužavėjo nuostabia gamta – ten yra ir pats aukščiausias pasaulio krioklys. Ties ta vieta, kur susiduria trys valstybės – Venesuela, Brazilija ir Gajana, stūkso Roraimos kalnas plokščiu paviršiumi. Žygis į jo viršūnę – nepakartojamas. Užlipę pamatysite daug neįprastų uolų darinių bei natūralių baseinų. Po kojomis – kvarco kristalai, o kelios rūšys augalų yra endeminės, t.y. niekur kitur pasaulyje neauga, tik ant šio kalno. Jei lankysitės čia, nepamirškite nuvykti ir į Los Roques archipelagą, ten yra daug negyvenamų, balto smėlio salelių. Tikrai surasite vietą, kurioje būsite tik vieni.
Karibų regione man įsimintiniausias – Haitis. Jis turi gražius paplūdimius, senovinius fortus, be to, vietiniai žmonės praktikuoja vudu religiją. Lengvai gali turguje įsigyti ceremonijoms skirtą lėlę su įsiūta žmogaus kaukole. Bet gyvenimas ten nėra lengvas, šalis iki šiol neatsitiesė po 2010 metais vykusio 7 balų stiprumo žemės drebėjimo ir po to sekusios choleros epidemijos. Daugybė pastatų sugriauta, žmonės iki šiol gyvena palapinių miesteliuose.
Dominika (nepainiokite su Dominikos Respublika) yra nuostabi nedidelė sala, turinti daug gražių takelių žygiams. Karštos sieros versmės ir geizeriai. Galima išvysti verdantį ežerą (angl. Boiling lake), taip pat paplaukioti šampano rife. Tokį pavadinimą jis gavo dėl to, kad plaukiojant jautiesi kaip šampano taurėje, dėl iš dugno kylančių dujų burbuliukų. Sezono metu prie krantų priplaukia kašalotai ir kiti didieji jūros gyvūnai.
Dar viena palikusi įspūdį šalis buvo Tanzanija, kurioje yra daug nacionalinių parkų. Juose galima išvysti ir pačius didžiausius žemės gyvūnus. Galite kopti į aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą. Man didelį įspūdį paliko susitikimas su Hadzabe gentimi, kurios nariai gyvena olose.
Vienos iš olų viduje mėtėsi tik keli akmenys ir buvo patiesti babuino kailiai, kurie atstojo lovas. Ši gentis – medžiotojai, kiekvieną dieną išsiruošia į medžioklę lankais ir strėlėmis. Teko ir man dalyvauti medžioklėje – tiesa, tik kaip žiūrovui. Grįžome su dviem babuinais ir keliais paukščiais.
Poilsiui prie jūros rekomenduočiau Zanzibaro salą.
Namibija – labai didelė šalis, bet turinti tik 2 milijonus gyventojų. Didžioji dalis teritorijos negyvenama dėl atšiaurių sąlygų. Bet yra genčių, kurios prisitaikė. Pavyzdžiui, Himba genties moterys tepasi visą kūną kremu, kuris gaminamas iš riebalų ir ochros pigmento.
Jis padeda apsisaugoti nuo labai karšto ir sauso klimato ir vabzdžių įkandimų. Namibijoje nuolatinis vandens trūkumas, tai apie maudynes nėra net kalbos. Vietoj prausimosi jos smilko kūną aromatinėmis žolelėmis, kurios veikia kaip antimikrobinė priemonė.
Seišelių salos – tikras rojus. Žydras vanduo, baltas smėlis, žalios džiunglės, vanilės plantacijos. Viename parke auga ypač retos Coco de Mer palmės, kurios užaugina milžiniško dydžio riešutus – 40-50 cm skersmens ir sveriančius iki 30 kilogramų. Taip pat ten pamatysite ropinėjančius gigantiškus Aldabra vėžlius. La Digue saloje yra man asmeniškai pats gražiausias paplūdimys pasaulyje – Anse Source d’Argent.
Antarktida įdomi žmogaus nepaliesta gamta, kurioje viešpatauja gyvūnai. Vandenyje daugybė orkų ir kitų banginių, sausumoje – milžiniškos kolonijos pingvinų, jūros liūtų, ruonių. Netrūksta ir kalnų, ledynų, jūroje dreifuojančių ledkalnių.
Antarktidoje turėjau galimybę pasimaudyti lediniame vandenyje – neatsisakiau. Pririšo prie manęs virvę, kad srovė nenuneštų, nusirengiau ir šokau iš laivo.
Mianmaras – viena iš mėgstamiausių Azijos šalių. Aplankiau ją 2004 metais. Tuomet šalis buvo labai uždara, turistų neįsileisdavo. Bandžiau gauti Mianmaro vizą keliose šalyse – vis nepavykdavo. Nenuleidau rankų ir, berods, iš 8 karto ją gavau Katmandu mieste, Nepale. Mianmare praleidau visą vizos galiojimo laikotarpį, t.y. 28 dienas, ir per tą laiką nesutikau nei vieno užsieniečio. Dabar į šalį patekti labai lengva.
Ten galima sutikti daug egzotiškų genčių. Garsiausios turbūt – ilgakaklės moterys, kurios ant kaklo veria metalinius žiedus, taip jį ištempdamos. Tačiau Mianmare gyvena ir Chin genties moterys, kurios išsitatuiruoja veidus.
Be to, šioje šalyje yra tūkstančiai įspūdingo grožio šventyklų – vien Bagano teritorijoje jų rasite 2200.
Dar viena įsimintina šalis yra Indonezija. Ją sudaro tūkstančiai salų, tad reikia skirti daug laiko, norint pamatyti įdomiausias vietas. Ugnikalniai, orangutanai, didžiausi pasaulio ropliai, gyvenantys Komodo saloje, šventyklos, paplūdimiai, povandeninis pasaulis, egzotiškos gentys Papua saloje. Kiekvienas keliautojas Indonezijoje ras sau patinkančių dalykų.
– Kaip dažniausiai keliaujate: kokiu transportu, vienas ar su kompanija? Ar visur jaučiatės saugus?
– Pradžioje ieškodavau bendrakeleivių, nes maniau, kad vienam bus sunku keliauti. Bet kartą jų neradęs, išvykau vienas. Supratau, kad puikiai jaučiuosi ir vienas kelyje, tad nuo to laiko dažniausiai taip ir keliauju.
Dažnai būnu pavojingose šalyse: tokiais atvejais aš išskirtinai keliauju tik vienas. Nekviečiu žmonių su savimi, nes jaučiu atsakomybę už bendrakeleivį ir nenoriu, kad jam kas nors blogo nutiktų. Kelionių metu stengiuosi gyventi ir keliauti kaip vietinis žmogus, tad automobilių specialiai nenuomoju. Tai nutinka tik labai išskirtiniais atvejais, kai kito pasirinkimo nėra. Juk nevaikščiosi pėsčiomis po parką, kuriame pilna liūtų ar jaguarų.
Išimtis būna tik keliaujant po JAV ar Europą – tuomet visada važiuoju automobiliu.
Beje, yra šalių, kur nuomotis automobilį – beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, Malavis – tokia skurdi šalis, kad automobilių kai kuriose šalies vietose net nerasi. Pagrindinė transporto priemonė ten – dviratis. Jais vežami ir keleiviai, ir kroviniai, tik tarp miestų kartas nuo karto važinėja mikroautobusai.
Iš esmės keliaudamas naudojuosi tokiu transportu, koks egzistuoja tame krašte ar regione. Kupranugariai, arkliai ir jų traukiami vežimai, dviračiai, motociklai, mikroautobusai, autobusai, sunkvežimiai – viskas tinka.
Prieš kelis mėnesius Madagaskare teko keliauti 70 km atstumą jūra. Mano laivas buvo iš rąsto išskaptuotas luotas ir prie jo pritvirtinta nuplyšusi burė. Užtrukau, atrodo, 12 ar 13 valandų, šviečiant stipriai saulei, be pavėsio.
Jei keliauju ne vienas, tai kelionės visiškai kitaip atrodo. Pasirenku civilizuotesnes šalis ir keliauju didesnio komforto sąlygomis.
– Pastaruoju metu daugėja savarankiškai keliaujančių lietuvių. Vis dėlto didžioji dalis vis dar renkasi saugesnius (sąlyginai) kraštus. Kaip manote, ar dar yra pasaulyje saugių kampelių?
– Tikrai taip, mano supratimu, beveik visos Europos šalys saugios, taip pat daugelis Azijos šalių. O į tokias, kaip Omanas ar Iranas, galėčiau drąsiai rekomenduoti kelionę ir vienišai merginai. Pietų, Centrinėje Amerikoje ar Afrikoje siūlyčiau būti atsargesniems, bet jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visos šalys tuose regionuose pavojingos ir ten nekeliaukite.
– Kas jums apskritai yra keliavimas, kelionės? Ar įsivaizduojate save nekeliaujantį?
– Kelionės – tai pasaulio pažinimas. Tikrai neįsivaizduoju ir nenoriu įsivaizduoti savęs nekeliaujančio. Gimus dukrytei Danielei maniau, kad teks kuriam laikui stabdyti keliavimą, bet ir tai pasirodė ne kliūtis. Ji kartu keliauja nuo 3 mėnesių amžiaus, pabuvojo Šiaurės Korėjoje, Indonezijoje, Kinijoje ir daugelyje kitų Azijos ir Europos šalių. Dėl to, kad keliavome su kūdikiu ar mažu vaiku, neturėjom net menkiausių nesklandumų.
– Kas jums kelionėse svarbiausia?
– Pirmoje vietoje įspūdžiai ir potyriai. Taip pat svarbu užmegzti kuo artimesnį kontaktą su vietiniais žmonėmis, todėl stengiuosi keliauti ir gyventi kaip vietinis. Komfortas man visiškai nesvarbus, nes noras pamatyti pasaulį daug stipresnis. Esu hamake pramiegojęs 1,5 mėnesio, upės vandenį gėręs, džiunglėse be pastogės likęs naktį vienas, nes kito pasirinkimo tiesiog neturėjau. O apie tokius dalykus kaip elektra ar internetas dažnai galėdavau tik pasvajoti.
– Esu tikra, kad daugeliui kyla natūralus klausimas: „Iš kur jis tiek pinigų turi nuolat keliauti“?
– Tai nėra labai sudėtinga, tiesiog reikia užsiimti darbine veikla, kuri jūsų nepririša prie vienos vietos. Esu sutikęs daug keliaujančių IT specialistų, rašytojų, fotografų, prekybos srityje dirbančių žmonių. Aš pats daug metų užsiėmiau didmenine įvairių produktų prekyba. Šiai veiklai vykdyti tereikia turėti interneto ryšį ir kompiuterį, net telefonas nelabai reikalingas.
– Patarkite, ką daryti žmogui, kuris su baltu pavydu seka jūsų nuotykius ir keliones, bet pats, nors labai nori, nesiryžta iškeliauti?
– Patarsiu kuo greičiau išsiruošti į kelionę ir sprendimo neatidėlioti. Daugelį žmonių stabdo baimė, kad nesugebės susiorganizuoti patys kelionės, nes nemoka gerai kalbos, nežino, kaip elgtis. Viskas daug paprasčiau, nei įsivaizduojate. Kad negautumėte kultūrinio šoko, pradėkite keliones Europoje, šalys išsivysčiusios, saugios, jose lengva keliauti.
Vėliau vykite į pietvakarių Azijos regioną. Jame šalys daug egzotiškesnės, žemas nusikalstamumo lygis ir pigu. Jei neišdrįstate savarankiškai keliauti, kreipkitės į kelionių organizatorius.
– Kas jus patį pastūmėjo keliauti?
– Esu labai smalsus, tai ir buvo pagrindinis postūmis keliauti. Mėgdavau žiūrėti per TV geografijos, kelionių laidas, skaityti su tuo susijusias knygas ir vieną dieną pagalvojau, kodėl aš pats to nedarau? Norėjau pats viską pamatyti, paliesti, patirti. Idėja keliauti pribrendo natūraliai. Mano kelionių pradžios laikais nepažinojau nei vieno keliaujančio. Tai pažįstami žmonės manęs nepastūmėjo link to. O šiais laikais visi keliauja, greičiausiai tarp mano draugų ir pažįstamų nerastumėte nei vieno nekeliaujančio.
Pirmą kartą iškeliavau 2000 metais į Ispaniją automobiliu trims savaitėms. Tiesa, kai buvau visai mažas, tėtis buvo nusivežęs automobiliu į Sankt Peterburgą. O rimtos ir tolimos kelionės prasidėjo 2002 metais, kai nuvykau į Singapūrą ir sausuma grįžau namo.
