Vieno šeštadienio popietę įsėdę į traukinį Vilnius–Daugpilis svarstėm, kiek žmonių išlips Pabradėj, Švenčionėliuose, Ignalinoj ir Visagine, o kiek jų kartu su mumis pasieks antrą pagal dydį Latvijos miestą. Apytiksliais mūsų skaičiavimais – koks trečdalis, taigi ne taip ir mažai.
Gal kitoje sienos pusėje – giminės, o gal žmonės tiesiog vyksta „užsipirkt“ svaigalų. Po buteliuką Rygos balzamo lauktuvių parsivežėm ir mes, bet pirminis mūsų kelionės tikslas buvo Daugpilio Marko Rothko menų centras. Taip jau atsitiko, kad 1903 m. Dvinske – tuometinės Rusijos imperijoje Vitebsko gubernijos mieste – pasiturinčioje vietos žydų šeimoje gimė toks Markas Jakovlevičius Rotkovičius. Būdamas dešimties Markas su šeima persikėlė į JAV, kur ilgainiui tapo vienu žymiausių XX a. tapytojų, geriau žinomu Marko Rothko vardu.
Praėjus šimtui vienuolika metų nuo rašytojo gimimo, Dvinsku kadaise vadintame Daugpilyje, atsidarė minėtasis Rothko centras, kuriame eksponuojami tapytojo kūriniai. Būtent tai ir paskatino aplankyti Daugpilį, tačiau Daugpilis mums turėjo paruošęs staigmeną.
Apie ją sužinojome dar pakeliui į Latviją. Traukinyje sutiktas pažįstamas, išgirdęs, kad vykstame apžiūrėti draugų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių išgirto muziejaus, tik nusijuokė iš mūsų, mat muziejuje mūsų laukė ne originalūs tapytojo darbai, o… reprodukcijos.
Bet apie tai šiek tiek vėliau. Senuoju geležinkeliu Sankt Peterburgas–Varšuva kirtome Dauguvos upę ir štai mes – stalinistinio tipo Daugpilio geležinkelio stotyje. Gražūs rūmai. Vėliau su draugais svarstėm, ar ateis kada toks metas, kai gražūs stalinistinės architektūros pastatai bus pripažįstami UNESCO paveldo dalimi?
Stotyje kabančiame atvykstančių-išvykstančių traukinių grafike – trys tarptautinių maršrutų kryptys – Vilnius, Maskva, Minskas. Greituoju traukiniu iki Rygos – 3 valandos kelio. Iš Rygos traukiniu galima pasiekti Estiją. Šitaip mintyse dėliojausi mėnesio trukmės kelionė traukiniais po Baltijos šalis. Tačiau – tai idėja kitai kelionei. Dabar centrine Rigas iela patraukėme miesto centro link. Čia – daugybė neaukštų, iš pirmo žvilgsnio carmečiu statytų raudonų plytų pastatų. Tačiau ant daugybės – lentelės su datomis: 1956, 1954, 1952. Tad likom nesupratę, kada kas buvo pastatyta Daugpilyje.
Pasiekę centrą, pasukom hostelio link. Užsiregistravom, pasidėjom daiktus ir išėjom ieškoti žymiosios „Daugavpils cietoksnis“ – Daugpilio tvirtovės, kurioje ir įsikūręs minėtasis Rothko centras. Priėjom. O priėję išvydom kolosalaus dydžio įtvirtinimus, prisišliejusius prie Dauguvos upės kranto. Milžiniško dydžio tvirtovė gan apleista, sutvarkyta tik nedidelė dalis jos teritorijos.
Muziejus įsikūręs viename iš renovuotų tvirtovės pastatų. Žengiam į vidų, susimokam už bilietus, pereinam pro metalo detektorių (juk muziejuje eksponuojami Rothko darbai!) ir mes jau – viduje. Ir – „akurat” reprodukcijos! Tik pačioje ekspozicijos kambario gilumoje – šeši originalūs tapytojo darbai, iš kurių keturi yra priskiriami ankstyvajam laikotarpiui (taigi įdomus, bet nelabai), ir du – vėlesniajam laikotarpiui. Iš pastarųjų – tik vienas gali būti priskiriamas vertingiausiajam tamsiajam laikotarpiui. Kitaip tariant – vienas paveikslas, kurį, subjektyvia šio straipsnio autoriaus nuomone, išties verta pamatyti.
Apžiūrėję likusias meno centro ekspozicijas, tačiau niekuo labai nesusižavėję patraukėme pasižvalgyti po likusią tvirtovės teritoriją. Čia – daugybė gražių, bet apleistų senovinių kareivinių. O aplink – naujomis trinkelėmis išklotos gatvės ir šaligatviai, naujos šiukšliadėžės, dviračių stovai ir retro stiliaus šviestuvai.
Turint omeny, kad, neskaitant tvirtovės teritorijoje įsikūrusios Policijos nuovados, Latvijos archyvo ir kokių dešimties apgyvendintų daugiabučių, visi kiti tvirtovės teritorijoje pastatai stovi tušti, galima daryti išvadą, kad kažkas sėkmingai įsisavino nemenką sumą Europos sąjungos fondų lėšų.
Tačiau tvirtovė savaip žavi ir gal netgi rothkiškesnė už patį Daugpilyje eksponuojamą menininko palikimą. Tarp senų pastatų įsiterpę sovietiniai baltų plytų daugiabučiai, kuriuose – sodriai žalia, mėlyna, raudona, ar geltona spalva išdažyti balkonai. Kuo – ne abstraktusis pokario ekspresionizmas?
Aplinkui zvimbia vaikai ir vaikėzai, o ant suoliuko sėdi močiutės. Praeinant dvi tokias močiutes išgirstam lietuvių kalbą, ir draugė nusprendžia sustot, pasilabint ir pakalbint. Pasirodo – vietinės, Daugpily gyvena nuo tarybinių laikų. Klausiam, kas gi čia atsitiko, kad viskas taip apleista?
Sutiktos pašnekovės paaiškino, kad sovietmečiu čia veikusi aukštoji karinė aviacijos mokykla. Sovietų Sąjungai pradėjus byrėt, kareiviai išsikraustė ir nors po savęs viską paliko tvarkingai, tačiau valdžia nesiėmė rūpintis apleistais pastatais, todėl šie taip ir liko tyliai irti. „Galėjo bent socialiniam būstui panaudoti“, – stebėjomės mes.
Močiutės klausė, kuo užsiimam, ką veikiam Lietuvoj, kaip – Vilnius, ar išgražėjęs? Pasiguodė, kad čia, Latvijoj, kainos, nepaisant valdžios pažadų, auga. „Atskyrė dujas, atskyrė elektrą [perdavimo tinklus, – aut. pastaba], sakė, kad gyvenimas pagerės, o va...O kaip pas jus?“ – klausė. Pasiguodėm, kad ir „pas mus“ gyvenimas gerėja panašia kryptimi.
Temo, tad palinkėję geros kloties atsisveikinom, ir už savęs palikdami lietuviško verslo kolonizacijos atneštas maximas, rimi, senukus, pradėjom judėt atgal centro link. Sutiktos kraštietės, beje, buvo vieninteliai ne rusiškai kalbantys pirmą viešnagės dieną sutikti Daugpilio gyventojai. Buvo be galo keista girdėti visus šnekant rusiškai ir tuo pat metu matyti, kad visi užrašai mieste – tik latvių kalba.
Tačiau rusų kalba viešoje erdvėje – ne vienintelis dalykas, kurio Daugpilyje nėra. Kai vakare nusprendėme išeiti išgerti po bokalą latviško alaus, susidūrėme su netikėtais sunkumais – kur rasti vietą, kurioje būtų galima prisėsti? Picerijų, kavinių ar šokoladinių, kuriose sėdėtų moksleiviai arba tėveliai, mamytės ir jų atžalos? Yra. „Džentelmenų“ klubų? Yra. Užeigų ar „restoranų“, kuriose – tranki rusiška muzika ir šokantys penkiasdešimtmečiai? Net kelios. O kur eiti tiems, kurie širdyje ir kišenėje – vis dar studentai?
Vis dėlto radom. Ir tai buvo vienintelė vieta visame Daugpilyje, kurioje į mūsų „zdrastvujte“ buvo atsakyta „eem english?“ Kitaip tariant, – tikriausiai vienintelis latviškai kalbantis baras Daugpilyje, savotiškas latvių safe-space’as mieste. Barmenas buvo ypač draugiškas. Tiesą sakant, kiek per draugiškas (gal dėl to, kad buvom braliukai?), tad kiek nusiminėm, kai sužinojom, kad jis dirba viename muziejuje, kurį ketinome aplankyti kitądien. Tačiau viską atleidom, kai šis mums įpylė bokalą gero latviško alaus. Ir taip porą kartų, kol žemės trauka pasidarė per sunki ir pajautėm, kad – laikas į hostelį į lovas.
Pabudom vėlai ryte. Po puodelio kavos ir pusryčių susipakavom daiktus, palikom hostelį ir nusprendėm aplankyt likusią, anapus geležinkelio išsidėsčiusią Daugpilio dalį, kurios pagrindiniu akcentu turėjo tapti „Bažnyčių kalnas“, ant kurio, koks siurprizas, – puošnūs stačiatikių, sentikių, katalikų, liuteronų maldos namai.
Tik perėjus geležinkelį, mus pasitiko didelis betoninis kryžius, kovoje už Latvijos nepriklausomybę žuvusiems lenkų kariams. Kiek anksčiau, lankantis Rothko muziejuje prie įėjimo teko matyti paminklą 1863 m. sukilimo dalyviams Pliateriams. Kadangi lenkai Daugpilyje – trečia pagal dydį etninė grupė, turinti čia senas istorines šaknis (vadinamieji infliantų lenkai) tai ir tokia lenkiškų akcentų gausa mieste neturėtų stebinti. Mūsų viešnagės metu kaip tik buvo verbų sekmadienis, tad netoli katalikų bažnyčios sukiojosi minios lenkakalbių maldininkų.
Aplankę „Bažnyčių kalvą“, tiltu per Dauguvą patraukėme atgal, miesto centro link. Einant per miestą toptelėjo mintis, kad visas miestas primena anądien aplankytą tvirtovę: daug apleistų erdvių ir senų pastatų, kuriuos miesto gyventojai po truputį atsikovoja ir prikelia naujam gyvenimui. Miestas – lyg kokia apleista gamykla, kur kokio buvusio gamybos cecho teritorijoje ilgainiui prasikala žolė ar išauga koks vienišas beržas. Toks įspūdis, kad ir Daugpilyje kai kurias miesto vietas žmonės dar turi atsiimti iš irimo ir nykimo nagų.
Taip pamažu pasiekėm paskutinį savo kelionės tikslą – šmakovkos – latgališkos samanės – muziejų. Iš vakar dienos pažįstamas barmenas neatrodė labai žvalus, tačiau sugebėjo pravesti trumpą ekskursiją po visai atžvilgiais puikų muziejų. Sužinojom, kaip gaminamas šis šimtmečius draustas gėrimas, kurio gamybą valdžia visais laikais stengėsi kontroliuoti. Ir visais laikais ji tą darė nesėkmingai. Rodos, kad slapta šmakovkos gamyba ir vartojimas nuo seno yra visus Latvijos Latgalijos regiono gyventojus vienijantis bruožas.
Apžiūrėję muziejų patraukėme traukinių stoties link, iš kurios netrukus pajudėjome atgal į Vilnių. Daugpilį palikome apimti malonaus nuovargio ir sumišusių jausmų. Viena vertus tai – senas, turtingą istoriją turintis miestas, kuriame – aibė įdomių dalykų, pradedant tvirtove ir baigiant senoviškais tramvajais, kurių gyvenant Lietuvoje taip pavydžiu latviams.
Tačiau kita vertus, atrodo, kad neužtenka žmonių, kurie šiuo palikimu galėtų pasirūpinti, o gal negana ir išteklių, kurių reiktų prikelti ir kaip nors įveiklinti visą čia esamą paveldą. O nusprendus imtis ko nors ambicingesnio, pavyzdžiui, atidaryti žymaus latvių žydų kilmės amerikiečių tapytojo muziejų, pasirenkama „pigiausios kainos“ principas ir reprodukcijų kelias.
Tad Daugpilis yra truputį apgavikas. Galite juo pasitikėti, nes jis nenustebins jūsų tuo, ką jums žadės ir ko iš jo tikėsitės. Tačiau galbūt nustebins tuo, apie ką ir pats nenutuokia – senais tramvajais, spalvotais balkonais, samanės muziejais, vis dar egzistuojančiais vaizdo kasečių nuomos punktais, gražia įvairius istorijos laikotarpius menančia architektūra.
Tad nebūkit jo atžvilgiu labai negailestingi, bet imti visko už gryną pinigą taip pat nereikėtų.
