Tolimoje Australijoje Eglė praleido kiek daugiau nei metus. „Buvau ten laiminga“, – šypteli kaunietė. Ir priduria: jei yra galimybė, važiuokite į Australiją. Jei tokios galimybės nėra – susikurkite ją.
Kaip ir nemažai kitų lietuvių, E.Verbavičiūtė į Australiją išvažiavo studijuoti ir dirbti.
Sprendimą priėmė be ilgų dvejonių
Vilniuje konditere dirbusi Eglė buvo ką tik grįžusi iš Londono. Tačiau darbą Vilniuje susiradusi mergina Lietuvoje ilgai neužsibuvo.
„Susipažinau su viena mergina, kuri kaip tik ruošėsi į Australiją. Pagalvojau, kad ir man atėjo laikas išvažiuoti“, – apie sprendimą keisti gyvenimo būdą pasakojo E.Verbavičiūtė.
Rasti informacijos apie studijas ir darbą Australijoje Lietuvoje nėra sudėtinga – tuo užsiima bent kelios organizacijos.
„Tada – didžiausias tavo gyvenimo sprendimas: kur tu nori važiuoti? Aš dariau viską atrankos būdu – mano didžiausias kriterijus buvo geras oras. Todėl iš karto atmečiau Melburną ir pasirinkau Sidnėjų. Beje, kartu su manimi nutarė važiuoti ir mano kolegė konditerė, su kuria kartu dirbome“, – sakė E.Verbavičiūtė.
Beje, užbėgdama įvykiams už akių Eglė juokiasi: Sidnėjuje buvusių kolegių keliai netruko išsiskirti. Eglės bičiulė įsimylėjo ir išvyko į Didžiąją Britaniją.
Studijas pasirinko netinkamai
Patirtis ir pirmuosius savo gyvenimo kartus Australijoje Eglei teko semti saujomis. Nuo jūroje matytos banginio uodegos iki nevykusiai pasirinktų anglų kalbos studijų.
Visų pirma vos nuvykusi į Australiją Eglė sako supratusi, kad studijuoti anglų kalbos čia nepavyks. Tiesa, studijos, kaip ir daugeliui kitų, Eglei buvo reikalingos tik todėl, kad galėtų dirbti ir būti Australijoje – Lietuvoje mergina studijas jau buvo baigusi.
Į tolimą kraštą atvykę lietuviai, taip pat ir kitų šalių jauni žmonės, paprastai renkasi studijas ne universitete, o koledže, mat koledže jos kainuoja pigiau. Tačiau skirtingos jų kryptys skiriasi savo intensyvumu.
„Norint studijuoti anglų kalbą, reikėjo lankyti paskaitas keturis kartus per savaitę. Tai reiškia, jog beveik neįmanoma susirasti darbo, be to – reikia mokėti už studijas, nuomotis būstą, pragyventi. Todėl jau nuvykusi ten pakeičiau studijų kryptį ir pasirinkau verslo studijas“, – sakė pašnekovė.
Į paskaitas jai tekdavo eiti vieną kartą per savaitę, o likusiu laiku ji galėjo dirbti. Pagal šalyje galiojančius įstatymus Eglė negalėjo dirbti daugiau nei 20 valandų per savaitę.
Tačiau savu ritmu gyvenanti Australija, juokiasi kaunietė, diktuoja savo taisykles: jei dirbi tik tiek, išgyventi yra sudėtinga.
„Ypač – jei tavo poreikiai yra didesni, jei nori gyventi gerame rajone, leisti sau pietauti mieste ir dar susitaupyti. Keista, tačiau aš oficialų darbą gavau tik besibaigiant metams. Mokėti atlyginimus „vokeliuose“ ten įprasta“, – šyptelėjo mergina.
Eglė prisiminė ir istoriją, kai vietos policijai įkliuvo meksikietė, į šalį atvykusi su turistine viza ir dirbusi nelegaliai.
Keista, tačiau aš oficialų darbą gavau tik besibaigiant metams. Mokėti atlyginimus „vokeliuose“ ten įprasta.
Beje, Eglė sako girdėjusi, kad, turėdamas studentišką vizą, studijų laiku negali išvykti iš šalies – tavęs atgal gali tiesiog neįleisti, nes tuo metu tu turėjai mokytis.
Atimti vizą pagrasino dėl banano
Į interviu Eglė atėjo su užrašais. Mergina užsirašė raktinius žodžius, kad nepamirštų papasakoti visų jai nutikusių istorijų.
„Dabar papasakosiu apie bananus“, – juoku netvėrė E.Verbavičiūtė.
Pasirodo, jog netekti vizos galima už, regis, visiškai paprastus dalykus. Tądien Eglės kambario draugė italė sumanė nueiti į netoliese esantį prekybos centrą nusipirkti šaltos sriubos.
„Ir ji tos sriubos nerado. Bet išeidama pasiėmė bananą. Ten yra specialus stendas, kur sudėti vaisiai, skirti vaikams. Juos vaikai gali imti nemokamai. Tada ją sulaikė apsaugos darbuotojai, nufotografavo ir prigrasė, kad tris mėnesius prekybos centre nesirodytų. Dar pasakė, kad už tai jai gali būti atima viza“, – pasakojo Eglė.
Lietuvės bičiulė į namus grįžo beveik verkdama. Ne tik dėl grasinimų atimti vizą, bet dėl to, kad neturės kaip nusipirkti maisto.
„Gyvenome Bondi rajone, kur vieni kitus žinojome, vos už penkių minučių kelio nuo paplūdimio. Tai buvo tarsi maža bendruomenė. Aš tuos apsaugos darbuotojus pažinojau, todėl, kai buvau parduotuvėje, paklausiau, kas nutiko. Pasirodo, jei tu nieko neperki parduotuvėje, o pasiimi vaisių, tai prilyginama vagystei“, – pasakojo Eglė.
Panikos priepuolį sukėlė tarakonai
Kaunietė pasakoja ir apie kitą – visai neromantišką – gyvenimo pusę. Brangiame Sidnėjaus rajone gyvenusi Eglė už savaitės kambario nuomą turėjo mokėti po 220 dolerių per savaitę.
„Tiek kainavo kambarys vienam žmogui, o mes gyvenome dviese. Tad kambario savaitės nuoma atsieidavo 440 dolerių“, – sakė E.Verbavičiūtė.
Merginai teko gyventi bute, kuris yra virš baro, o tokių čia – daug. Tačiau tai reiškia, kad net ir būdamas perdėm tvarkingas neišvengsi nemalonios kaimynystės – tarakonų ir vorų.
„Į butą atkeliaudavo maži tarakonai, o paskui juos – dideli. Tikrai nemeluoju – degtuko dydžio skraidantys tarakonai. Kartą mano kambario draugei dėl to kilo panikos priepuolis. Ji tiesiog klykė“, – kalbėjo E.Verbavičiūtė.
Teko saugotis ir vorų, mat kai kurie jų – mirtinai pavojingi. Pasak Eglės, didelis voras gali tik išgąsdinti, o po mažo voro įkandimo gali prireikti skubios medikų pagalbos arba net jo įkandimas gali baigtis ir mirtimi.
Į butą atkeliaudavo maži tarakonai, o paskui juos – dideli. Tikrai nemeluoju – degtuko dydžio skraidantys tarakonai.
„Mačiau ir kengūras. Jas ir valgiau, ir glosčiau“, – sakė E.Verbavičiūtė
Darbą galima susirasti greitai
Eglė sako, kad jos pasakojamos istorijos nėra apie Australiją, o tik – apie gyvenimą Sidnėjuje. Tačiau šis milžiniškas miestas toks įvairus, kad skirtingų žmonių pasakojamos istorijos gali būti visiškai nepanašios.
Čia galima sutikti pačių įvairiausių žmonių: garbaus amžiaus lesbiečių, transvestitų ar gatvėje prasilenkti su moterimi, kurios kelerius metus nedepiliuotų kojų plaukai nudažyti balta ir juoda spalvomis.
„Priklausomai nuo to, kuriame Sidnėjaus rajone esi“, – sakė E.Verbavičiūtė
Kaunietei teko būstą nuomotis su skirtingų tautybių žmonėmis – kinu, kuris kvėpavo juoko dujomis, vietnamiete, kuri sugalvojo į Australiją atskraidinti du katinus, susipažinti su brazilu, kuris gyveno nedideliame autobusėlyje ir paplūdimyje grodavo gitara.
Su juo Eglė rinko krentančias žvaigždes, lydėjo banginius ir negalėjo patikėti, kad tai – jos pačios gyvenimo detalės.
Daug keistų ir įdomių žmonių sutikusi Eglė sako, kad tai buvo jos laimingi metai. Nors mergina buvo sulaukusi kvietimo į darbo pokalbį iš kompanijos „Zumbo“, kurios lyderio veikla žavėjosi, tačiau jos studentiška viza pakišo koją. Kompanija ieškojo visu krūviu galinčio dirbti žmogaus.
Eglė rinko krentančias žvaigždes, lydėjo banginius ir negalėjo patikėti, kad tai – jos pačios gyvenimo detalės.
Todėl daugiau nei metus Eglė dirbo kavinėse: virtuvėje, padavėja ir vadybininke. Pasak pašnekovės, darbą čia galima susirasti per dieną ar dvi, jei neturi vilčių ir iliuzijų karjerą pradėti nuo darbo biure.
Atsisveikinti buvo sunku
Australijoje mezgasi ir – tarsi siūlai – irsta žmonių istorijos. „Yra posakis, kad Australija išskiria žmones“, – šyptelėjo mergina.
Arba sujungia – tada, kai gimsta jausmai.
„Ar aš buvau įsimylėjusi? Taip, kokius penkis kartus per dieną, – juokėsi E.Verbavičiūtė, tačiau netrukus surimtėjo. – Jei rimtai, aš bijojau įsimylėti.“
Žodžius kaip aistrą dėliojanti E.Verbavičiūtė pasakoja apie banginius, brazilą, ant jūros kranto grojusį jai gitarą, dienas ir naktis, kurios tirpo beprotiškai greitai.
Australija yra šalis, kur žmonės verkia – tiesiog gatvėje. Kelis tokius Eglė buvo užkalbinusi. Jie verkia dėl netekčių, dėl praradimų.
Tačiau tolimą šalį pamilusi kaunietė sako, kad atėjo laikas, kai ji ėmė svarstyti apie išvykimą. Kodėl? Priežastys – sunkiai apčiuopiamos, o greičiau – tik juntamos.
Visų pirma – traukė namai. Antra – Eglė sako gyvenime dar turinti įvairių planų ir idėjų kelionėms. Merginos apsisprendimą pagreitino ir situacija darbe, kai ji sužinojo, jog dirba čia paskutinę dieną – savininkas savo verslą nutarė parduoti.
„O aš jau galvojau apie grįžimą namo“, – sako pašnekovė.
Sunkus tapo atsisveikinimas su čia sutiktais žmonėmis, nes kai kurie iš jų buvo tapę draugais.
„Supranti, kai tu išvažiuoji iš Lietuvos, palieki artimus žmones, tu žinai, kad grįžęs juos rasi. Bet kai tu atsisveikini su artimu tapusiu žmogumi, gyvenančiu Kinijoje, Indijoje, Brazilijoje – supranti, kad tu jį matai greičiausiai paskutinį kartą gyvenime.
Čia didelė rotacija – jei tų žmonių nepaliksi tu, jie paliks tave“, – kalbėjo E.Verbavičiūtė.
Namai ten, kur kepurė
Dabar Eglė su šypsena prisimena: prieš kelionę šešias dienas ji verkė. Tačiau taip pat sako supratusi: jei čia pasiliks dar ilgiau, išvažiuoti iš Australijos taps dar sunkiau.
Į Lietuvą mergina parsivežė tūkstančius nuotraukų, mat Australijoje atrodo pomėgį fotografuoti. Jos nuotraukos pasakoja žmonių istorijas, jose įamžintos architektūros detalės, žmonių rankos, veidai, gamta ir net kavos puodeliai.
Tačiau Australija netelpa į objektyvą. „Aš labai norėčiau, kad pagaliau lietuviai turėtų galimybę į šią šalį keliauti su „Working holiday” vizomis, kaip, pavyzdžiui, italai, vokiečiai ir kiti“, – sako Eglė.
Nors nemažai kitų šalių piliečių turi galimybę gauti „Working holiday” vizas, tačiau lietuviams kol kas tai – tik svajonė. Darbui Australijoje vizą Lietuvoje gali gauti tik kvalifikuoti specialistai pagal Australijos pateiktą specialybių sąrašą.
Visi kiti, kurie nori ilgesniam laikui išvažiuoti į Australiją, privalo ten studijuoti ir, žinoma, mokėti už studijas. Tokiu atveju suteikiama Australijos studento viza, kuri leidžia dirbti tol, kol tęsiasi studijos.
Į Kauną grįžusi ir atostogaujanti mergina dar nežino, kur toliau ją nuves pasaulis. Tačiau jo skonį pažinusi kaunietė atvira.
„Kur mano namai? Ten, kur pasikabinu kepurę“, – sako Eglė, į erdvę teatrališkai pamojusi ranka.
