Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Degsnės (Varėnos r.) – įstabus kaimas, kurio žemė niekada nepamirš jį įkūrusių žydų...
Štai rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 1811 m. turtingas žydas Joselis už 3 km nuo Valkininkų padėjo įkurti žydų kaimą, kuris tuo metu buvo pavadintas Novosiolkais (Naujakuriais). Šis kaimas (dabar – Degsnės) vaizdingoje vietoje atsirado po to, kai 17 žydų šeimų iš Valkininkų miestelio panoro turėti dirbamos žemės.
Daug lietuvių mano, kad žydai užsiėmė tik amatais ir prekyba, tačiau tai nėra tiesa. Kai kurios žydų šeimos taip pat vertėsi žemdirbyste, daržininkyste. Taip buvo ir Degsnėse – iki šiol ši vieta žinoma kaip žydų žemdirbių kaimas.
17 žydų šeimų iš Valkininkų miestelio panoro turėti dirbamos žemės.
Įdomu ne tik tai – čia apsilankius stebina ir labai savita pastatų architektūra ir jų išdėstymas. Mediniai žydų namai siaurąja dalimi buvo atsukti į gatvę. Būtent nuo gatvės pusės pastatyti namai turėjo įspūdingas verandas ir dvivėres duris, vedančias į patalpų vidų. Dar ir dabar galima matyti, kad, pagausėjus šeimos narių skaičiui, namai buvo didinami priestatais į kiemo gilumą.
Už šių sodybų plytėjo kaimo gyventojų daržai, o didesni dirbamos žemės plotai driekėsi aplinkinėse teritorijose. Užaugintą žemės ūkio produkciją žydai realizuodavo Valkininkuose, kai kurie ten turėjo ir savo parduotuves.
Eidama per kaimą, stebėjausi žydų įžvalgumu įsikurti tokioje gražioje vietovėje. Svarsčiau, kad jei turėčiau dar vieną gyvenimą, čia mielai apsistočiau ir aš.
Atrodo, kad labai greitai visas Degsnių kaimas pasikeis neatpažįstamai.
Visgi, kad ir kaip bebūtų apmaudu, išskirtinės architektūros mediniai žydų pastatai vis labiau keičiasi. Nuo senųjų trobesių pašalinamos autentiškos verandos, sudedami šiuolaikiniai langai, sienos apkalamos plastiko lentelėmis ir pan. O išlikę senieji namai, kuriuose dar tarsi tvyro čia gyvenusių žydų šeimų dvasia, pūva ir tręšta akyse. Buvo čia ir sinagoga, bet jos jau seniai nebėra.
Atrodo, kad labai greitai visas Degsnių kaimas pasikeis neatpažįstamai. Panašu, kad naujiesiems gyventojams nerūpi išsaugoti to, kas dar liko.
Lydima tokių minčių, ėjau saulės nutvieksta gatve, tačiau kaipmat sustojau – susitiko mano ir viename kieme vaikščiojusio vyro žvilgsniai. „Jūs čia gyvenate?“, – paklausiau nepažįstamojo. „Taip. Gal domitės kaimynų parduodamu namu?“, – pasiteiravo vyriškis.
Pokalbį pradėdami klausimais abu nejučia nuklydome į laikus, kai Degsnių kaime dar gyveno žydai. Ponas Valdas papasakojo, kad savo sodyboje šeimininkauja vienas, tačiau tokio gyvenimo nekeistų į nieką kitą. Vyras sakė, kad nemažai metų praleido Vilniuje, ten jis turi butą, tačiau į jį grįžti neketina. O štai sodyba Degsnėse priklausė jo tėvui, kurį kadaise užmušė kumelė. Tada jam buvo 82-eji.
Ilgesniam pokalbiui prasidėjus, inteligentiškas vyriškis pasiūlė palypėti ant kalvos, kur stovi jo ir viso kaimo ūkiniai pastatai. Ten nuėję, nužvelgėme panoramą ir tolėliau esantį mišką. Valdas parodė ranka į jį ir tarė: „Ten – Pūčkornės“. Pasirodo, Pūčkornėse kitados gyveno ir Valdo protėviai. Didelė dalis šio kaimo gyventojų lietuvių dirbo būtent Degsnių žydų ūkiuose.
Anot pono Valdo, 1941 m. birželį užsiliepsnojo vienas Pūčkornių kaimo namas. Kadangi namo stogas buvo šiaudinis, o kaimynų sodybos stovėjo greta, per 45 minutes sudegė bene visas kaimas, t. y. 60 sodybų.
Po gaisro be namų likusius lietuvius pas save priglaudė netoliese gyvenę žydai žemdirbiai. Manoma, kad būtent nuo to laiko Novosiolkai ir buvo pervadinti Degsnėmis.
Ši istorija pateikiama ir už Degsnių kaimo ūkinių pastatų stovinčiame stende (keista, kad jis pastatytas ten, kur kaimo lankytojai nelabai ieškotų). Jame rašoma, kad vietos gyventojų atmintyje išlikę pasakojimai apie Pūčkornės padegėlių įsikūrimą, žydų pagalbą ir jautrumą kritinėje situacijoje ir netgi lietuvių kalbėjimą jidiš kalba.
Deja, bendras žydų ir lietuvių gyvenimas truko neilgai. Netrukus naciai okupavo Lietuvą. Degsnių žydai buvo sušaudyti. Taigi būtent taip gailestingų žydų žemdirbių namai atiteko Pūčkornių kaimo padegėliams.
Tiesa, Degsnių žydai buvo žinomi ne tik dėl žemdirbystės plėtojimo – nuo XX a. dalis degsniškių užsiėmė ir proto negalią turinčių asmenų priežiūra. Tarpukariu šia veikla vertėsi net 44 šeimos, tada jie prižiūrėjo iki 200 proto negalią turinčių asmenų iš Vilniaus, Varšuvos, Lodzės, Balstogės ir kitur.
Dalis degsniškių užsiėmė ir proto negalią turinčių asmenų priežiūra.
Vienoje žydų šeimoje tuo metu gyveno nuo 3 iki 15 priglaustųjų, o štai vienas degsniškis, pavarde Trockis, globojo apie 50 neįgaliųjų. Jiems jis buvo pastatęs ir atskirą dviejų aukštų namą.
Kalbama, kad būtent Trockiui ir jo sūnui pavyko išsigelbėti nuo nacių kulkų. Tuo metu, kai žydai buvo vedami sušaudyti, Trockis su sūnumi įšoko į tvenkinį ar kažkokį kitą vandens telkinį ir, kvėpuodami pro tuščiavidurius nendrių kotus, sugebėjo išlikti gyvi.
Šiandien Degsnių kaimas pasakoja ne tik čia gyvenusių žydų istoriją, jis yra tarsi gyvas liudytojas to, koks neteisingas ir žiaurus gali būti pasaulis, o tiksliau – jame gyvenantys žmonės.
Pagarbos savo istorijai Degsnės nesulaukia ir iš valstybinių institucijų – šis unikalus kaimas nėra kultūros paveldas. Ar tikrai?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
