Įvairiomis transporto priemonėmis, įskaičiuojant skrydžius pirmyn ir atgal iš Vilniaus, nukeliavome beveik 40 000 km. Iš jų 7000 km sudarė 5 vietiniai skrydžiai, 300 km – plaukimas 3 keltais, virš 2000 km – automobiliais bei 250 km – pėsčiomis ir plaustais. Dėl judėjimo intensyvumo, transporto ir nakvynių pasiūlos trūkumo (kai kuriose vietose) teko ne tik detaliai viską planuoti, bet ir skrydžių, keltų, automobilių nuomas, nakvynes rezervuoti iš anksto.
Patagonijoje oras yra sunkiai prognozuojamas, dėl to mūsų logistinė grandinė galėjo greitai subyrėti kaip didelis kortų namas. Pavyzdžiui, jei kiltų audra, iškart būtų atšauktas vienas iš keltų, o esant nepalankiam orui, atšauktų lėktuvo skrydį.
Planuodami kelionę praleidome tiek daug laiko, kad net kojų neiškėlę iš namų jau buvome pilni įspūdžių. Įsėdus į lėktuvą, juokavome, kad antrą kartą skrendame į Čilę.
Mūsų kelionės pagrindinis tikslas buvo Patagonija, tolima ne tik geografine prasme, bet ir labai ilgai buvusi privalomų aplankyti vietų sąraše. Pagrindiniai akcentai – plaukimas plaustais Futaleufu upe, kuri įtraukta į TOP 10 geriausių pasaulio raftingo maršrutų, garsusis Torres Del Paine (nacionalinis parkas Patagonijoje) žygis pėsčiomis bei Carretera Austral – 7-asis kelias, besidriekiantis atokiomis Patagonijos vietovėmis.
Prieš pat išskrendant iš Lietuvos, dar sugalvojome į jau ir taip įtemptą dienotvarkę įterpti poros dienų žygį Atakamos dykumoje. Ji nusidriekusi šiaurinėje Čilės dalyje ir nutolusi nuo Patagonijos „truputį“ daugiau nei 3000 km. Juokavome, kad bus neprošal pasilepinti 30 laipsnių karštyje, prieš judant į sunkiai prognozuojamais orais pasižyminčią Patagoniją. Be to, dar ir kovo mėnuo. Tai – turistinio sezono pabaiga su labai sumažėjusia geresnių orų tikimybe.
Čilės plotis tėra apie 180 kilometrų. Rytinėje šalies dalyje stūksantys Andų kalnai dar labiau apriboja judėjimo laisvę iš vakarų į rytus. Tačiau šalis, kurios ilgis siekia 4300 kilometrus, driekiasi per įvairias klimato juostas ir pasižymi įspūdinga gamtos įvairove.
Čilės plotis tėra apie 180 kilometrų.
Atvykę į Santjago oro uostą, už kelių valandų jau sėdėjome lėktuve į Kalamą, kuris yra vienas sausiausių pasaulio miestų. Mums pasirodė, kad šiame mieste, be oro uosto, daugiau nieko neverta aplankyti, nebent ratų montavimo dirbtuves, nes visame regione, netaisomai prakiurus padangai, naujų ar naudotų padangų kitur nenusipirksi. Tuo teko įsitikinti patiems, kai pirmąją kelionės automobiliu dieną žvyrkelyje sprogo vienas iš nuomoto automobilio ratų.
Atriedėję su atsargine iki San Pedro, mieste radome tik porą dirbtuvių, kurios diagnozavo tai, kas matėsi ir plika akimi, kad padangos sulopyti nebeįmanoma, reikia keisti. Deja, padėvėtų ar naujų padangų jie pasiūlyti negalėjo. Kitą dieną teko važiuoti atgal į Kalamą. 200 km pirmyn ir atgal bei sumokėti 180 eurų už naujos padangos montavimą. Paprastai Kalama turistams dažniausiai yra vieta, kur galima išsinuomoti automobilį ir pasiekti San Pedro.
San Pedro – nedidelis miestelis su molio drėbtomis trobelėmis ir smėlio pustomomis gatvėmis tarp jų. Jokių asfaltuotų gatvių. Tik centrinė aikštė ir dar kelios trumpos trinkelėmis išklotos gatvelės. Charakteringas dykumos miestelis, kuriame tvyro puiki atmosfera. Gyvena iš turizmo, bet neturi jokių išskirtinių lankytinų vietų. Labai patogus, kai ieškai, kur galėtum apsistoti, norėdamas pamatyti Atakamos dykumą. Rytais ir dienomis apytuštis, nes turistai išsibarsto įvairiomis kryptimis, o vakarais atgyja. Grįžę turistai braidžioja smėlėtomis gatvėmis, tarp kavinių ir parduotuvių.
Dėl laiko stokos skyrėme tik porą dienų šiam regionui, bet spėjome aplankyti siurrealistinį Valle de la Luna su apdruskėjusiomis smėlio kopomis, „pakibome“ tarp vandens ir oro Cejar lagūnoje, kurios vandens druskingumas siekia 28 proc. ir neleidžia grimzti į dugną, net ir gerai privalgius. „Atsigaivinome“ vandeniu iš El Tatio geizerių.
Beveik visas vietas įmanoma pasiekti tik žvyrkeliais. Galima tik įsivaizduoti, kiek padangų sprogsta sezono metu, ir nė vienos rimtos ratų montavimo dirbtuvės San Pedro miestelyje. Vos per dvi dienas, praleistas Atakamos dykumoje, vienoje iš sausiausių vietų pasaulyje, nusvilome iki raudonumo.
Neuždengtas kūno vietas taip „palepino“ saulė, kad jos atrodė tarsi sienos su besilupančiais tapetais. Žinoma, kremai nuo saulės yra parduodami, bet, keliaujant be antrųjų pusių, nė vienam iš mūsų nekilo mintis nei jų ieškoti, nei nusipirkti, nei tuo labiau išsiteplioti.
Patyrę Atakamos saulės kaitrą, niekas labai neliūdėjo. Skaisčiai įraudę sėdome į lėktuvą ir skridome į Puerto Natalesą, nutolusį apie 3200 km nuo San Pedro, vieną iš piečiausiai esančių Patagonijos miestelių. Atvykusius į šį miestelį pasitinka Mylodono skulptūra. Pagal mokslinius raštus, tai išnykusių 3–4 metrų ilgio tinginių genties atstovas. Man jis pasirodė lyg didžiulis graužikas su šiltais kailiniais, prisitaikęs prie atšiaurių gamtos sąlygų.
Aplink skulptūrą būriavosi krūva šunų. Tik nedidelė jų dalis – benamiai. Dauguma – naminiai, kuriuos vietiniai paleidžia palaidus lakstyti miestelyje. Gaujomis jie netrukdomi klaidžioja po miestelį. Turistai mažiausiai juos domina. Smagiausias šunų užsiėmimas – pulti pravažiuojančias mašinas ir gąsdinti, kad įkas į padangas. Atrodo makabriškai, bet vietiniai į mūsų klausimą, ar daug šunų tokiu būdu atsiduria po ratais, patikino, kad dar nė vienas nebuvo sužeistas.
Puerto Natalesas, kaip ir dauguma Čilės miestelių, yra tik taškas, iš kurio visi toliau juda grožėtis Patagonijos gamta. Tenka pripažinti, Patagonijoje gamta yra „nepadoriai“ graži. Tarsi paimtum žiupsnelį Norvegijos, trupinėlį Islandijos, dar pridėtum Škotijos, išplaktum ir gautum geografinį kokteilį, pavadintą Patagonija. Nors ji užima net 40 proc. Čilės teritorijos, gyventojai joje tesudaro vos 5 proc. visų Čilės gyventojų. Turbūt dėl to jos natūralumas dar nesuteptas žmonių veikla. Į akis tik krinta lašišų fermos, įrengtos nutolusiose fjorduose.
Tarsi paimtum žiupsnelį Norvegijos, trupinėlį Islandijos, dar pridėtum Škotijos, išplaktum ir gautum geografinį kokteilį, pavadintą Patagonija.
Patagonijos geografinis regionas Čilėje susideda iš trijų Čilės administracinių vienetų. Vienas iš jų, į kurį atvykome, yra pavadintas man vienu gražiausių pavadinimų – Magelano ir Čilės Antarktidos regionu. Jų vėliava spalviniu aspektu primena Ukrainos: apačioje stūkso šeši geltoni kalnai, viršuje atskirti balta linija nuo mėlyno fono, kurio kairėje pusėje pietų kryžiaus žvaigždynas, pavaizduotas iš baltų žvaigždžių.
Kitą dieną pabudę 6 valandą ryto išvykome į Tores del Painę, Camp Central, iš kurios pradėjome savo trijų dienų žygį pėsčiomis. Patagonijoje yra du populiariausi žygiai pėsčiomis, pavadinti raidėmis „W“ ir „O“. Turėdami nedaug laiko bei atsižvelgdami, kur yra pagrindinės lankytinos vietos, pasirinkome pirmąjį, trumpesnį, apie 80 km ilgio maršrutą. Informaciniai turizmo vadovai rekomenduoja šiam maršrutui skirti 4–5 dienas.
Išanalizavę žemėlapį su pažymėtais atstumais ir ėjimo trukmę, nutarėme šiam maršrutui skirti 3 dienas. Dažniausiai turistams rekomenduojamą laiką trumpiname 25 proc., nes save laikome pažengusiais turistais. Keista, šį kartą apsirikome. Po trijų dienų įveikę visą trasą įsitikinome, kad žemėlapyje sužymėti laikai visiškai atitiko mūsų greitį. Teko visas tris dienas sąžiningai eiti apie 12 valandų per dieną.
Peizažai keitėsi lyg besisukančiame kaleidoskope: kalnai, miškai, plynės, ežerai, ledynai.
Peizažai keitėsi lyg besisukančiame kaleidoskope: kalnai, miškai, plynės, ežerai, ledynai. Įdomiausia, kad pirmas dvi dienas nematėme ir negirdėjome jokio paukščio. Tik kempinge, kur praleidome paskutinę naktį, matėme besisukančius vanagus, ieškančius turistų neatsargiai palikto maisto. Pirmą dieną buvo puikus oras. Be jokių nuotykių pasiekėme žymias Las Torres uolas, kurios yra Patagonijos simbolis.
Kaip populiariausia vieta, ji sulaukia milžiniško turistų antplūdžio. Kai kurie atvyksta vienai dienai, kad įveiktų būtent šią maršruto atkarpą, kad pasigrožėtų skardžiais, uolomis. Kai kur buvo net sunku prasilenkti su kitais turistais. Tačiau nenutrūkstamas turistų srautas jau nebestebina. Net aukščiausiose pasaulio viršūnėse teko sutikti alpinistų, stovinčių eilėse, kad nusifotografuotų ties kalno viršūnės žyme.
Tikruosius, neprognozuojamus Patagonijos orus pajutome antrą dieną, kada ėjome į Frances sektorių. Kilo labai stiprūs vėjo gūsiai. Kad nenupūstų nuo žemės paviršiaus, tekdavo prisėsti, o kartais net prigulti. Negana to, po pietų prasidėjusi stipri liūtis truko net kelias valandas. Nuėjome ir pamatėme, ką planavome, bet sušlapome kiaurai. Kiaurai sušlapo ir bendražygis Mindaugas, kuris neapdairiai įsidėjo ne savo, o žmonos striukę.
Nors ir labai bandė į ją įlįsti, užtrauktuko užsisegti nepavyko. Bet gerai, kad kartu keliavo Karolis ir Povilas. Atidavė draugui viską, ką turėjo, ir pažino Mindaugas draugus bėdelėje.
Tai buvo anksčiausia ir brangiausia dvivietė palapinė, kokioje teko miegoti.
Vakare pasiekę kempingą duše atitirpinėjome ir atšilinėjome pusę valandos. Užsakytų dviviečių palapinių dydis nepasirodė pakankamas dviem šiaurietiško ūgio ir stoto žmonėms, nebent sugulus dviem aukštais.
Tai buvo anksčiausia ir brangiausia dvivietė palapinė, kokioje teko miegoti savo gyvenime. Jos kaina vienai nakčiai – 140 dolerių. Dar labiau nustebino paprastai keptas mažas vištienos krūtinėlės gabaliukas, šaukštas košės, vienas salotos lapas – 40 dolerių. Dar du šaukštai sriubos ekstra. Kitaip negali paaiškinti tokių kainų, kaip naudojimasis turistų srautu su ribotu pasiūlos kiekiu, nes logistikos prasme čia nėra labai sudėtingas tiekimas. Antra žygio diena buvo ir brangi, ir šlapia.
Trečią dieną išėjome tik prašvitus, kad galėtume sušilti ir išsidžiovinti rūbus bei batus. Pasisekė, kad diena buvo šilta ir saulėta. Antroje dienos pusėje, kai pasiekėme Grey ledyną, rūbai ir batai jau buvo sausi. Pasigrožėję priešais stūksančio ledyno vaizdais, vakare apsistojome Paine Grande poilsiavietėje, tikrame palapinių miestelyje. Vakare sugulę tyliai meldėme gerų orų, kad nebūtų audros ir kitą dieną laiku išplauktų keltas į Pudeto, nes dar turėjome spėti ne tik į autobusą atgal į Puerto Natalesą, bet ir iš jo pavakary – į lėktuvą, skrendantį į Puerto Montą, šiauriau esantį kitą Patagonijos regioną.
Kaip gurmanai lygina ragautą maistą įvairiose pasaulio vietose, taip mes, keliavę pėsčiomis įvairių kraštų keliais, išdrįsome šį žygį palyginti su kitais žygiuotais. Maršrutas tarp turistų garsėja kaip epinis. Tie, kas domisi, žino, apie ką kalba. Įspūdis dvejopas. Vaizdai tikrai gražūs, bet kartu metu truputį pritrūko iki įspūdingų. Tai tikrai netapo pagrindiniu kelionės Čilėje akcentu.
Tą patį vakarą, grįžę į Puerto Natalesą, vakare išskridome į Puerto Montą, kur vos atskridę 7 dienoms pasiėmėme iš anksto rezervuotą automobilį. Norėdami nuvažiuoti didžiąją dalį žymaus Carretera Austral kelio, sutarėme automobilį grąžinti kitoje vietoje, mažame miestelyje, esančiame už 700 km nuo Puerto Monto. Tai kainavo tris kartus brangiau nei įprastai, bet visame mieste buvo tik du nuomojami automobiliai, kuriuos buvo galima grąžinti kitoje vietoje, mūsų atveju Balmasedoje.
Tą patį vakarą, apie 23 val., jau sėdėjome naktiniame kelte, plaukiančiame į Čaiteną. Tai buvo vienintelis kartas, kai Čilėje viešasis transportas vėlavo išvykti. Čaiteną pasiekėme kitos dienos 12 valandą, keturiomis valandomis vėliau nei planuota. Verta paminėti Čilės viešojo transporto punktualumą. Juo tikrai galima pasikliauti, planuojant savo kelionę Čilėje.
Išsilaipinę Čaitene, pirmiausia nuvykome į artimiausią kavinę pasimėgauti gal vietine, nors gal ir pramoniniu būdu auginta, lašiša. Kelte, be enpanadų ir kitokių pyragėlių, daugiau nebuvo nieko valgomo. Nuo Čaiteno yra vos kelios valandos kelio iki Futaleufu miestelio. Keletas asfaltuotų kilometrų, daug žvyrkelio, ir pasiekiame vietinių sutrumpintai vadinamą Futos miestelį. Pats miestelis velniai žino kur, kalnų apgobtame slėnyje. 2000 nuolatinių gyventojų. Beveik kiekvieną žiemą sniegas izoliuoja jį nuo išorinio pasaulio.
Vienas vietinis gyventojas minėjo, kad pandemijos metu ten nebuvo užfiksuotas nė vienas koronaviruso atvejis.
Vienas vietinis gyventojas minėjo, kad pandemijos metu ten nebuvo užfiksuotas nė vienas koronaviruso atvejis. Kiekvieno sezono metu šalia nuolat gyvenančiųjų prisideda daug migruojančių tarp šios vietos ir Europos, priklausomai nuo sezono, ekstremalių veiklų organizuotojų. Kai kurie iš jų dirba kelis darbus. Vienas iš mūsų apsaugos baidarininkų darbo dienomis dirba odontologu, o savaitgaliais lydi plaustus upėje.
Futaleufu upė – viena populiariausių upių pasaulyje, plaukti plaustais ar baidarėmis. Upė nėra labai ilga, suskirstyta į skirtingas sekcijas. Ilgiausiai galima plaukti dvi dienas, ką mes ir darėme. Pirmą dieną plaukimas nebuvo labai intensyvus, su keletu stačių slenksčių, bet buvo labai graži laukinė gamta, tarpeklyje įsispraudusi upė, aplink kalnai. Šias vietas galima pasiekti tik upe. Antrą dieną plaukėme turistinėmis vietomis, daug intensyvesnėmis, su dažnais III–IV kategorijos nesibaigiančiais slenksčiais, taip pat kartais pasitaikančiais ir V kategorijos slenksčiais.
Tai buvo pirmas plaukimas upe, kai su komanda neapsivertėme. Reikia atiduoti pagarbą Mauricio, plausto vairininkui, kuris buvo susilažinęs iš keptų šonkaulių, kad nė karto neapsivers su plaustu šį sezoną. Tikras profas, šį darbą dirbantis jau keliolika metų, žino visas rizikingas upės vietas.
Galiausiai, automobiliu leidomės žemyn į pietus, apie 700 km garsiuoju Carretera Austral, 7-uoju keliu, iki Puerto Río Tranquilo miestelio, iš kurio vykome į San Rafaelio ledyną. Dieną prieš išvykstant į ledyną dar aplankėme Marmuro uolas (Marble Caves), kurias vanduo lyg skulptorius išskaptavo labai meniškai nuglūdindamas bangas uolose, išgrauždamas gilius urvus, į kuriuos galima įplaukti ir pasigrožėti.
Apima ir liūdesys, kad tokiais gamtos stebuklais jau gana greitai nebegalėsime pasidžiaugti.
San Rafaelis, kaip ir dauguma ledynų, kiekvienais metais vis tirpsta ir plonėja. Vidutiniškai per metus jis ištirpsta apie 200 m. Dabartinis jo ilgis belikęs vos 11 km. Priplaukę prie ledyno, praleidome apie porą valandų. Aižėjantis ledynas – tiesiog iš fantastikos srities. Įspūdį kelia aižėjančio, skylančio ledo garsas ir vaizdas. Tuo pačiu metu apima ir liūdesys, kad tokiais gamtos stebuklais jau gana greitai nebegalėsime pasidžiaugti.
Jei manęs paklaustų, kokios dvi pačios įspūdingiausios mano gyvenimo kelionių patirtys – įvardinčiau dvi: aižėjantys ledynai Čilėje ir gorilos Ugandos džiunglėse.
Keliaudami Čilėje susidūrėme su viena įdomia taisykle. Norint aplankyti daugumą saugomų gamtos vietų, bilietus galima įsigyti tik internetu. Nuvykę į kontrolės punktą, nei grynais, nei kortele jų neįsigysi. Kai kuriuose kontrolės punktuose net nėra interneto. Be internetu įsigyto bilieto belieka tik apsisukti ir važiuoti atgal. Taip mums nutiko vienoje vietoje, kur norėjome pamatyti kabantį ledyną.
Patagonijoje tirpsta ne tik ledynai, bet ir kelionės biudžetas. Kaina, kurią moki už nakvynę ar maistą, ne visuomet atitinka gaunamą vertę, bet tai pasaulio kraštas, žavintis savo laukine gamta ir draugiškais vietiniais gyventojais. Čilė – tikrai verta keliautojų dėmesio.
Po kelių valandų skrydžio atsiduri pietinėje Čilės dalyje, kur pasitiko kelių laipsnių šiluma ir kiaurai košiantys stiprūs vėjai, bet kaip kompensacija gausybė fjordų, stūksantys ledynai ir žaliuojantys, tankūs miškai.
