Dėl žūčių ant Everesto kaltos ne tik spūstys – yra ir kitų problemų

Šiemet žuvusiųjų ant aukščiausio planetos kalno skaičius jau yra dviženklis. Daugiausiai spaudoje pranešimai apie mirtis palydimi nuotraukomis su kopėjų spūstimis Everesto viršūnės link, tačiau kai kurie patyrę alpinistai teigia, kad ne jos yra žūčių priežastis. Apie tai rašo „The National Geographic“.
Spūstys ant Everesto
Eilės ant Everesto / „Scanpix“/AP nuotr.

Dalis nuo Everesto nusileidusių keliautojų pasakojo apie dabar ten esančias siaubingas sąlygas. Pavyzdžiui, kanadietis filmų kūrėjas pasižadėjo niekada daugiau nebegrįžti ant aukščiausio pasaulio kalno. Toks pažadas – po šių metų patirties Himalajuose, kurią jis apibūdino kaip „skerdynes“, ir pasakojo, kad jam net teko perlipti žuvusiojo kūną.

„Mirtis. Skerdynės. Chaosas“, – taip kanadietis E.Saikaly, patyręs alpinistas, apibūdino savo kopimą į Everestą gegužės 22 d. Jo komanda matė, kaip šerpai nuo kalno nuneša žuvusįjį, dar vieną nugabena nesigaudantį aplinkoje ir rėkiantį. Kopdami jie buvo priversta perlipti dar vieno žuvusio alpinisto kūną. „Tai buvo nenusakomai keista... Kiekvienas kopėjas, lipantis į viršūnę, turėjo perlipti šį žmogų – tai draskė širdį“, – pasakojo vyras. Daugiau apie tai skaitykite čia.

Kiti apie stovėjimą eilėje kalbėjo ne taip dramatiškai ir lygino su eile slidinėjimo kurorte. „Erzina, bet daugiausiai tai tiesiog nuobodu – nesitiki, kad gali reikėti laukti eilėje ant Everesto“, – sakė filmų kūrėjas Dirkas Collinsas, dirbantis su „National Geographic Society“. Visa komanda planavo pasiekti viršūnę, tačiau apsisuko dėl pernelyg didelių eilių.

Tačiau kai kurie veteranai gidai tikina, kad ne eilės žudo kopiančiuosius į Everestą. Jos yra tik didesnių problemų simptomas, o ne tiesioginė priežastis.

Amerikiečio Beno Joneso, kuris dirba gidu „Alpine Ascents International“, teigimu, nė vienas alpinistas nežuvo stovėdamas eilėje – jų žūtis lėmė problemos, susijusios su sprendimų priėmimu.

Jis pasakojo, kad tokia ilga eilė greiti gali susidaryti vos dėl kelių žmonių kaltės. Pavyzdžiui, gegužės 23 d. apie 50 alpinistų turėjo stovėti, nes du kopėjai tiesiog nepraleido kitų.

„Jeigu toliau kopi į viršūnę, bet neturi pakankamai deguonies nusileidimui, tai yra prastas sprendimas, – „The National Geographic“ teigė kitas gidas iš „Alpine Ascents International“ Ericas Murphy. – Kai stovime eilėje, sumažiname deguonies padavimą, kad jis nesibaigtų.“

Lietuvis alpinistas Tadas Jeršovas praėjusią savaitę 15min taip pat pasakojo, kad tokiose spūstyse ant kalnų reikia labai racionaliai viską planuoti – žiūrėti, kiek turi jėgų ir deguonies, ar jų pakaks ne tik laukimui į viršūnę, bet ir spūstims nusileidžiant.

Lėtai judančios eilės yra ir lyderystės problemų rezultatas. E.Murphy teigimu, lėtai kopiantiesiems jų šerpas turi pasakyti, kad reikia stabtelti ir praleisti kitus, greitesnius alpinistus.

Patyręs gidas Markas Fischeris tvirtino, kad ne spūstys, o kopėjų patirties trūkumas yra didžiausia bėda. „Atrodo, kad žmonės nežino, kaip savimi pasirūpinti, kaip efektyviai kopti, nėra tinkamai pasiruošę aplinkai“, – „The National Geographic“ dėstė jis.

Patyrę kalnų kopėjai tvirtina, kad didesnė problema ne pats skaičius, o tai, kokią paslaugų kokybę gidai suteikia kopiantiesiems iš Nepalo pusės. Benas Jonesas teigė, kad vietos kompanijos ima net ir nepatyrusius, nekompetentingus kopėjus, ir velka juos ant kalno. Vietiniai tarpusavyje nestrateguoja, kada komandos palieka bazę ir kopia toliau, o vakariečiai, jo teigimu, laikus pasiderina tarpusavyje.

Apie didelę kopėjų pasirengimo problemą praėjusią savaitę 15min kalbėjo ir alpinistas T.Jeršovas. „Anksčiau ekspedicijas organizuodavo vien tik vakarietiškos kompanijos, ir kopėjams būdavo griežti kriterijai – tarkim, prieš kopdamas į 8 km kalną turi būti įkopęs į 7 km. Arba kad Everestas tikrai negali būti pirmasis „aštuntukas“. Bet dabar daug atsiradusių ir nepaliečių kompanijų, kurios žiūri į didelius pinigus, kuriuos gauna iš komercinių turistų, ir neturi griežtų reikalavimų“, – aiškino lietuvis.

Dar viena aplinkybė, kuri sukūrė eiles, yra orų prognozės, rašo „The National Geographic“. Paprastai gegužės mėnesį būna 10-15 ramių dienų, kai galima užkopti į Everesto viršūnę. Šiemet dėl ciklono pirmieji šerpai, kurie įtvirtina virves, galėjo pakilti vėliau nei įprasta. Kelias buvo atidarytas gegužės 14 d., bet tiek vėjas, tiek temperatūra dar nebuvo idealūs. Gegužės 19 d. orai staiga pasikeitė į gerąją pusę, o gegužės 24 d. jie vėl subjuro. Tad alpinistai visi susispraudė į kelių dienų gerų orų langą.

Praėjusiais metais buvo pasiektas rekordas, kiek žmonių užlipo į Everesto viršūnę – 802. Šiemet, prognozuojama, jis bus pagerintas. Šiemet neoficialiai skaičiuojama, kad ją pasiekė jau daugiau nei 700 žmonių.

Tad panašu, kad jeigu spūstys ir nėra tiesiogiai kaltos dėl kopėjų žūčių, jos neabejotinai padidina riziką alpinistams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos