„Esu ketvirtadaliu armėnė“, – nusijuokia Sarah. Jos senelis buvo armėnas. O senelio tėvai, Sarah proseneliai, paliko Vakarų Armėniją (dabartinę rytinę Turkiją – red. past.) prieš pat armėnų genocidą praėjusio amžiaus pradžioje ir pasitraukė į JAV. Sarah senelis jau gimė už Atlanto, tačiau jo gyvo merginai pamatyti neteko.
Pati Sarah prieš atvykdamas čia dirbo žurnaliste Vašingtone ir jai teko rengti straipsnį apie pasaulio požiūrį į armėnų genocidą, dalinį jo neigimą ir nenorą pripažinti šio istorinio fakto. Taip ji susipažino su gausia Amerikos armėnų diaspora, pradėjo domėtis savo giminės istorija ir gavo kvietimą atvykti į Armėniją savanoriauti pagal specialią programą, skirtą jauniems žmonėms, turintiems armėniškų šaknų.
Sarah pasiryžo žengti šį žingsnį ir prieš pustrečių metų paliko JAV. Jauna moteris į Armėniją atvyko kaip tik tada, kai šalis išgyveno revoliuciją ir taikų valdžios perėmimą. „Tai buvo ypatingas metas, euforijos metas. Patekau tiesiai į ilgai lauktos transformacijos sūkurį“, – prisimena Sarah. Atvykusi į Armėniją ji buvo tiesiog paprasta amerikietė, kalbanti tik angliškai, nė žodžio armėniškai ar rusiškai. Dar prieš išvykdama ji bandė mokytis armėnų kalbos, susipažino su specifine abėcėle. Tačiau, kaip sako pati Sarah, armėnų kalba tuomet atrodė „kažkas neįmanomo“.
Atvykus į Jerevaną jai pasakė: jei nori pažinti tikrąją Armėniją, nepasilik sostinėje. Taip Sarah atsidūrė Giumri.
Ji visuomet savanoriavo, priklausė vietos bažnyčios bendruomenei ir nuo paauglystės turėjo patirties darbo vaikų su negalia srityje. Taip ji tapo negalią turinčių vaikų dienos centro „Emili Aregak“ („Emilio mažoji saulė“ – red. past.) savanore, vėliau gavo pasiūlymą tapti šios įstaigos ir socialinės kavinukės komunikacijos ir lėšų aukojimo koordinatore. Dabar Sarah puikiai šneka protėvių kalba, gerai jaučiasi Giumri ir mato didžiulę savo veiklos prasmę.
Debesis prasklaidžiusi mažoji saulė
Vaikų su negalia dienos centro idėja kilo prieš keliolika metų. Kelių entuziastų grupė, susijusi su negalią turinčių žmonių terapija, vietos bažnyčia, taip pat „Caritas“ organizacija (beje, šios didelės tarptautinės organizacijos Armėnijos padalinio centrinė būstinė įsikūrusi ne sostinėje, o būtent Giumri) matė, kad mieste jaučiamas didelis poreikis kurti kažką panašaus į dienos centrą. Sudėtingą situaciją, pasak Sarah, šiame regione nulėmė ilgus metus vyravusi prasta besilaukiančių moterų medicininė priežiūra ir tyrimų trūkumas. Tai lėmė didelį vaikų, pavyzdžiui, turinčių cerebrinį paralyžių, gimstamumą.
Beje, dabar vaikštant po Giumri, į akis krinta bent jau centrinėje miesto dalyje įrengti neįgaliesiems skirti užvažiavimai ant šaligatvių. Po stipraus visą miestą sugriovusio žemės drebėjimo 1988-aisiais, Giumri gatvėse galima sutikti daug stiprius sužalojimus patyrusių, galūnių netekusių ir savarankiškai judėti negalinčių žmonių.
Taigi, tuo metu, kai grupė entuziastų svarstė šią idėją, vaikai ir jaunuoliai su negalia buvo visiškoje socialinėje atskirtyje, neturintys jokių tobulėjimo ir net judėjimo kalvotame mieste galimybių. Kartu su savo vaikais savotiškais įkaitais daugybę metų buvo ir tėvai, negalintys palikti jų vienų, susiduriantys su sunkumais darbe ir psichologinės pagalbos trūkumu.
„Emili Aregak“ dienos centro įkūrėjais tapo filantropas iš Austrijos Emil Nachbaur, paaukojęs pusę milijono eurų, taip pat „Caritas“ organizacija. Būtent E.Nachbaur, kuris pats turi judėjimo negalią, garbei centro pavadinime atsirado jo vardas.
Dienos centras tapo išsigelbėjimu ne tik vaikams, bet ir jų šeimoms. Atvėręs duris 2008 metais centras tapo tikru šviesuliu pastarųjų dešimtmečių negandų paženklintame mieste. Paskui prasidėjo naujo modernaus centro statyba. Naujasis centras iškilo 2015 metais.
Įsikūręs pačiame miesto pakraštyje – su gražia pieva, obelimis, specialiai judėjimo negalią turintiems pritaikytu taku ir atsiveriančiais nuostabiais kalnų vaizdais – centras nuo pat pradžių niūrioje aplinkoje išsiskyrė viskuo: modernia medine skandinaviško stiliaus architektūra, funkcionalumu, nekalbant apie požiūrį ir kokybę. Teritorija aplink centrą taip pat atvira visuomenei. Kartu su neįgaliaisiais minėtu taku gali vaikščioti miestiečiai, mamos ar tėčiai su vaikiškais vežimėliais. Pasak Sarah, tokia atvirumo koncepcija demonstruoja integralumą ir norą negalią turinčius žmones priartinti prie visuomenės.
Visuomenės stereotipus laužanti vieta
Mikayel yra vienas iš „Aregak“ kavinės ir kepyklėlės darbuotojų, vaikų dienos centrą pradėjęs lankyti būdamas dešimties. Dabar jis – jaunas vyras, turintis profesiją, uždirbantis pinigus ir besididžiuojantis savimi. O pradžia buvo negailestinga. Vaikinui patikdavo būti virtuvėje, matyti gaminamą maistą, tačiau kai jis panoro mokytis šios profesijos, nė viena miesto kavinių nenorėjo priimti praktikai protinę negalią turinčio jaunuolio. Mikayel darbavosi pačiame dienos centre, padėjo virtuvėje. Ir tai, pasak Sarah, buvo ženklas, kad reikia kažką daryti.
„Matydami, kaip Mikayel sukasi virtuvėje, centro kolegos buvo sužavėti. Taip gimė socialinio verslo idėja, kad reikia atidaryti kepyklėlę ir kavinukę, kur būtų galima įdarbinti jaunuolius su negalia, įgalinti juos dirbti kepėjais, kasininkais, padavėjais, valytojais“, – pasakoja Sarah.
Vienas iš tikslinių Europos Sąjungos finansuojamų projektų leido įgyvendinti šią idėją ir taip Giumri atsirado socialinio verslo modelį taikanti vieta. Kepyklėlėje ir kavinukėje vietą rado ne tik jaunuoliai, bet ir jų mamos, turinčios užslėptų talentų, kuriems pasireikšti anksčiau tiesiog nebuvo galimybių.
Dabar čia darbuojasi kiek mažiau nei dvidešimt dauno sindromą, cerebrinį paralyžių, klausos negalią turinčių jaunų žmonių, taip pat kelios mamos. Negalią turintiems darbuotojams sudarytas lengvesnis ir lankstesnis darbo grafikas, kad šie galėtų tinkamai pailsėti ir nepervargtų. Kai kurie iš negalią turinčių jaunuolių šiuo metu yra vieninteliai savo šeimos maitintojai, nes Giumri yra didelė bedarbystė arba tėvai yra vyresnio pensinio amžiaus.
Sarah neslepia, kad visuomenės požiūris į neįprastą socialinio verslo modelį buvo nevienareikšmiškas. „Armėnijos visuomenė yra pakankamai konservatyvi ir ta stigma apie kitokius žmones vis dar jaučiama. Todėl vienas iš kepyklėlės atidarymo tikslų buvo ne tik įdarbinimo galimybė žmonėms su negalia, tačiau ir visuomenės požiūrio transformacija. Kai lankytojai mato profesionaliai suteikiamas paslaugas, puikų aptarnavimą ir darbuotojų šypsenas, požiūris pasikeičia, jie būna maloniai nustebę“, – teigia Sarah.
Kokybė – neatsiejama šio verslo dalis. „Visa tai ne apie labdarą, kad žmonės ateitų ir iš gailesčio nusipirktų apsvilusios duonos“, – sako Sarah. Išties, pasirinkimas ir įvairovė čia labai didelis, o naudojamų ingredientų kokybė – aukščiausio lygio. Komentarai Feisbuke, kelionių platformoje „Trip Advisor“ ir kituose kanaluose kalba patys už save. Patvirtinu: paragauti kepiniai su figomis ir baklava kartu su aromatizuota šalta kava tiesiog tirpo burnoje!
Sarah sako, kad dabar jos svajonė – šį socialinį verslo modelį plėsti. Ji nori, kad geras pavyzdys užkrėstų ir atsirastų daugiau tokių vietų, kad galimybę tai daryti įgytų kuo daugiau kitų jaunų žmonių, turinčių negalią. Taip pat ji norėtų suorganizuoti tyrimą ir apklausą, kuri leistų paanalizuoti, kaip keičiasi visuomenės požiūris.
Koronaviruso periodo sprendimai
Koronaviruso pandemija stipriai palietė ir Armėniją. Atėjus šių metų pavasariui ir paskelbus karantiną viskas buvo uždaryta. „Aregak“ kolektyvas sprendė dilemą: ką daryti?
„Koronavirusas galėjo stipriai viskam pakenkti. Tačiau mes radome išeitį! Per krizę, kai kavinė neveikė, mūsų darbuotojai tiesiog kepė paprastą duoną, kuri buvo tiekiama sunkiau besiverčiantiems miestiečiams. Išsaugoti darbo vietas ir dar prisidėti prie pažeidžiamų žmonių gerovės mums padėjo tarptautinio verslo parama ir vietinių suaukotos lėšos“, – teigia Sarah.
Šį socialinį projektą „Aregak“ kūrėjai pavadino „Mūsų kasdienine duona“. Duona buvo dalijama pažeidžiamiems miesto gyventojams: seneliams, ligoniams, žmonėms su negalia. Šis darbas tęsiamas iki šiol, t. y. jau beveik pusę metų. Dabar pagalbos gavėjai yra ir pabėgėliai iš Kalnų Karabacho. Jiems taip pat kepama skani šviežia duona.
Per pandemiją organizuotos lėšų rinkimo kampanijos metu surinkta daugiau nei 25 000 eurų. Vietos mastu tai yra didžiulė suma, už kurią galima padaryti labai daug. O minčių ir idėjų „Aregak“ bendruomenė niekada nepritrūksta.
