Buvo palankus pavasaris
„Šiemet gilių derlius gausus dėl to, kad pavasarį susidarė palankios sąlygos žiedadulkėms plisti ir bręsti. Ąžuolai, kaip ir uosiai, – miegaliai. Lapus ąžuolai išskleidžia pavasario pabaigoje, vieni paskutiniųjų mūsų miškuose. Ąžuolai žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Lapai tuo metu būna dar labai maži. Mažai kas pastebi, kaip žydi ąžuolas – tai tikras gamtos stebuklas“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistė Renata Ulinskienė.
Giles ąžuolai išaugina po 1−4 ant kotelio. Sunokusios jos nuo medžių krinta bemaž mėnesį. Pirmiausia – maždaug rugpjūčio pabaigoje – nukrinta pažeistos, pragraužtos kirminų, apimtos pelėsio ar ligų, o geriausios, galinčios pasidalyti savo genetine medžiaga, vis dar supasi ant medžių šakų.
Giles subrandina visi ąžuolai. Jų genties augalai savaime auga šiauriniame Žemės pusrutulyje, nuo atogrąžų klimato regionų iki vidutinių platumų juostos. Ąžuolų gentyje yra nuo 450 iki 600 šių augalų rūšių.
Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos žemyne auga mažiausiai 220 ąžuolų rūšių, Kinijoje – 104 rūšys. O pas mus auga tik dvi savaiminės rūšys – bekotis ir paprastasis ąžuolai. Taip pat yra ir apie 20 introdukuotų rūšių. Tarp jų – ir raudonasis ąžuolas, kuris priskiriamas invaziniams augalams, nes sparčiai auga ir užgožia vietinius ąžuolus, tad naikintinas.
Ąžuolas Lietuvos vietovardžiuose minimas net 74 kartus. Senovėje lietuviai ąžuolą laikė šventu medžiu, tad prigimtinės kultūros alkai buvo įrengiami ąžuolų giraitėse. Jo rykštėmis buvo draudžiama plakti baudžiauninkus, karti po ąžuolais nuteistuosius mirti, o ąžuolo nukirtimas galėjo kainuoti galvą, tiesa, turtingieji ją galėdavo išsipirkti. Ąžuolas mums svarbus ir šiais laikais – tai vienas mėgstamiausių bei daugiausiai dėmesio sulaukiančių medžių.
Pas mus auga tik dvi savaiminės rūšys – bekotis ir paprastasis ąžuolai.
XVI a. Lietuvoje ąžuolynai sudarė 15–20 proc. miškų ploto, o dabar užima tik apie 2,3 proc. visų miškų arba 48 111 ha plotą.
Ar ragavote gilių kavos?
Gamtininkė sako, kad giles gamta sukūrė tam, kad ąžuolai galėtų daugintis. Tačiau jomis netruko pasinaudoti miško gyventojai, mat gilėse gausu maistingųjų medžiagų. Tad ne veltui jas labai mėgsta šernai ir, žinoma, paukščiai. Jie, beje, yra didžiausi ąžuolų veisėjai, nes nešiodami visur primėto, prislepia gilių, o pavasarį jos sudygsta.
Daugiausiai ąžuolų gilių „pasodina“ kėkštai. Jie giles kaupia kaip maisto atsargas, tačiau ne visas jas žiemą suranda ir sulesa.
Žmonės irgi pasinaudoja gilėmis. Yra žinių, kad, pavyzdžiui, jau XII a. Vokietijoje gilėmis buvo šeriamos kiaulės, o XVI a. vienas iš Vestfalijos miškų iš gilėmis šeriamų kiaulių gaudavo 8,6 tūkst. guldenų pajamų, tuo tarpu pardavęs medieną – tik 84 guldenus. Neabejotinai taip elgėsi ir Lietuvos gyventojai, tik rašytinių šaltinių apie tai neturime.
Ispanai ir dabar juodąsias kiaules šeria gilėmis ir iš jų gamina ypatingus kumpius. Gilių miltais kartais praturtinamas avių, jaučių pašaras, paukščių lesalas.
Ar žinote, kad gilių valgymo kultūra turi pavadinimą? Balanofagija! Šiaurės Amerikos indėnai iš gilių virdavo košę, nes jų miltai panašūs į kukurūzų miltus. Didžiojoje Britanijoje žmonės gindavosi nuo bado valgydami giles.
Anot žinovų, skaniausios gilės iki šiol auga Ispanijoje bei Portugalijoje ant Quercus ilex ąžuolo. Jų skonis prilygsta kaštonams. Korėjiečiai iš gilių gamina krakmolo gelį. Iš gilių kartais išgaunamas ir maistinis aliejus. O mes iš mūsiškių gilių galime pasidaryti kavos.
Daugiausiai ąžuolų gilių „pasodina“ kėkštai.
Tam reikia prisirinkti sveikų subrendusių gilių. Geriausias laikas – dabar. Nuimkite jų kepurėles, perskelkite kiautą ir išimkite branduolius. Juos užpilkite riebesniu pienu ir pastatykite dviems paroms į šaldytuvą, kad pienas ištrauktų kartėsį. Tada nupilkite pieną, giles sudėkite į puodą ir vėl užpilkite šviežio pieno bei grietinėlės mišiniu. Virkite ant lėtos ugnies apie valandą vis pamaišydami.
Kai pienas suverda, giles reikia nusunkti ir perplauti vandeniu, nuvarvinti, paskleisti ant popieriumi patiestos skardos ir orkaitėje išdžiovinti 60–70 laipsnių temperatūroje. Paskrudintas giles sumalkite kavamale. Baigta, gardaus!
Aplankykite Aukštaitijos ąžuolus
Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais.
Ruduo – gera proga aplankyti Aukštaitijos ąžuolus ir prisirinkti gilių. Ypatingų ąžuolų, gamtos paminklų, rasite Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai priklausančiuose regioniniuose parkuose, draustiniuose ir kitose teritorijose.
Anykščių regioniniame parke auga Žažumbrio, Variaus, Elmės, o prie Puntuko – šventieji ąžuolai, išlikę iš kadaise čia buvusios ąžuolų giraitės, kur buvo kūrenama šventoji ugnis.
Asvejos regioniniame parke galite pasigrožėti legendomis apgaubtais Abejučių ir Purvino ąžuolais. Pilkapiais garsėjančiame Gražutės regioniniame parke verta pamatyti Balčių ąžuolą. Netoliese rymo ir garsiausias Lietuvos ąžuolas – Stelmužė.
Kauno marių regioniniame parke į pietus nuo Pažaislio vienuolyno auga storiausias Kauno ąžuolas. Taikos kalno ąžuolo kamieno apimtis – 5,15 metro. Spėjama, kad jam 600 metų. O Sartų regioniniame parke rasite Bradesių ąžuolą. Jam – daugiau kaip 500 metų. Šis ąžuolas dar vadinamas Stelmužės ąžuolo broliu. Apglėbti jo kamieną gali tik šeši suaugę žmonės.
Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais.
Vaizduotę kaitina Sirvėtos regioniniame parke augantis Adamavo ąžuolas. Jo kamiene yra drevė, į išorę atsiverianti keturiomis angomis, o pietrytine kamieno puse nuo lajos leidžiasi didelė žaibo palikta žymė. Kitas – Stanislavavo ąžuolas irgi pažeistas žaibo. Jis rymo vienišas nuolaidžiame Samanio ežero kranto šlaite.
Beje, šiemet Elmės ir Stelmužės ąžuolai varžosi metų medžio rinkimuose. Galite balsuoti ir jūs.
Nors mokslininkai neturi įrodymų, kad ąžuolų-gamtos paminklų gilės būtų geresnės nei jaunesnių jų brolių, mes tikime, kad jos ypatingos, kaip ir šie medžiai galiūnai.
