Visas naujienas apie protestus Baltarusijoje sekite čia: BALTARUSIJA BUNDA
Myriaus (Myro) pilies kompleksas
Ši pilis – viena didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių Baltarusijoje, nuo 2000 metų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Gotikos stiliaus pilį XV a. pabaigoje pradėjo statyti vietos turtuolis, Lietuvos dvaro maršalka, Bresto seniūnas Jurgis Ivanovičius Iljiničius. VI a. gale piliai atitekus Radviloms, statinys buvo dalinai rekonstruotas renesansiniu pavidalu, čia pagaliau pastatant ir gyvenamuosius korpusus, rašo Paulius Tautvydas Laurinaitis.
Statinys yra nukentėjęs nuo beveik visų buvusių tarptautinių konfliktų, tačiau vienas svarbiausių įvykių, palietusių pilies istoriją įvyko per II-ajį pasaulinį karą – čia buvo įrengta stovykla vėliau išnaikintiems miestelio žydams. Pokaryje pilyje kurį laiką buvo įrengti butai.
Šiandien Myro pilis yra vienas svarbiausių Baltarusijos turistinių objektų. Vis tik nepaisant šių titulų, pilies įrengimas susilaukė daug kritikos iš kai kurių vietinių ir užsienio ekspertų tiek dėl kai kurių restauracijos metų įgyvendintų sprendimų, tiek ir dėl muziejinės ekspozicijos.
Sapiegų dvaro rūmai Ružanuose
XVIII a. pastatyti Ružanų dvaro rūmai dėl savo buvusios prabangos ir stiliaus kartais pavadinami net „Baltarusijos Versaliu“.
Smarkiai per II pasaulinį karą nukentėję rūmai vis dar primena buvusią didybę, o lankytojai čia gali apžiūrėti ir kelias ekspozicijas.
Ružanų dvaras buvo viena pagrindinių Sapiegų giminės rezidencija, šiems didikams priklausiusi nuo 1598 m., rašo Renata Kilinskaitė. Su šia vieta siejama daugybė žymių dinastijos atstovų, čia lankėsi ne vienas LDK valdovas.
1784-1788 m. iš Saksonijos kilęs architektas suformavo angliško dvaro parko kraštovaizdį, arkadomis prie pagrindinio dvaro pastato prijungė teatrą, įkūrė oranžeriją. Dvaro planas, pastatų išdėstymo tvarka ir išlikę pastatai liudija rezidenciją buvus ypatingai didelę ir prabangią.
Paskutinis Sapiegų dinastijos atstovas, Ružanus laikęs pagrindine rezidencija, buvo LDK didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, po jo mirties rūmų reikšmė ėmė nykti. Rūmai nacionalizuoti po nepavykusio 1831 m. sukilimo, juose įkurtas tekstilės fabrikas, kuris 1914 metais sudegė.
1930 m. rūmai buvo dalinai rekonstruoti, tačiau vėl nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Šiuo metu yra rekonstruoti tik įvažiuojamieji vartai su kordegardijomis, taip pat yra išlikusios pagrindinio gyvenamojo korpuso sienos, dalis pastatus jungusių arkadų, ūkinis pastatas, teatras.
Krėvos pilis
Netoli dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos išlikę Krėvos pilies griuvėsiai bene geriausiai iliustruoja ir primena audringus XIV a. paskutiniųjų dešimtmečių politinius įvykius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, rašo Rimvydas Petrauskas. Krėva priklausė tam šių dienų Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos regionui, kuris nuo Lietuvos valstybingumo pradžios buvo šalies politinis branduolys.
Nėra tiksliai žinoma, kada ir kaip šios pilys buvo statytos. Istorikai paprastai kalba apie XIV a. pradžią, didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metus. Didesnė tikimybė, kad tai įvyko Algirdo ir Kęstučio laikais, XIV a. II pusėje.
Po Algirdo mirties Krėvą paveldėjo Jogaila. 1382 m. pilyje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Jogailos dėdė kunigaikštis Kęstutis, joje buvo kalinamas Kęstučio sūnus Vytautas. 1385 m. čia buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kurioje buvo numatytas visos Lietuvos krikštas ir glaudesni LDK santykiai su Lenkijos Karalyste.
1433 m. pilį užėmė Švitrigailos šalininkų kariuomenė, vėliau puolė Krymo totoriai, buvo užėmusi Maskvos kariuomenė. XIX a. pr. pilis apleista, per Pirmąjį pasaulinį karą sugriauta. Tarpukariu kraštą valdant Lenkijai, pilies griuvėsiai konservuoti, konservavimo darbai tebevyksta ir šiemet.
Nesvyžiaus Radvilų pilis
Nesvyžiaus pilies kompleksas yra didžiulis pilies-rūmų kompleksas Baltarusijoje, šiaurės rytinėje Nesvyžiaus miesto dalyje. Kompleksą sudaro pilis – rūmai ir Kristaus kūno bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų karstai-sarkofagai.
Nesvyžiaus pilis 1533–1939 m. priklausė Radvilų giminei. Nesvyžiaus ir Olykos žemes kaip kraitį Jonui Radvilai atnešė trečioji žmona – Ona Kiškaitė. Valdos perėjo jų vyriausiajam sūnui – Mikalojui Radvilai, pramintam Juoduoju, vienam garsiausių Radvilų giminėje, faktiniam Lietuvos valdovui, kuris turėjęs nepaprastai didelės įtakos karaliui Žygimantui Augustui. 1551 m. karaliaus valia į Nesvyžių buvo atiduota saugoti Lietuvos metrika.
1582 m. Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Lietuvos didysis maršalka, Trakų ir Vilniaus vaivada, vietoje buvusios viduramžių gynybinės pilies baroko-renesanso stiliumi pradėjo statyti kvadratinę pilį.
1706 m. Šiaurės karo metu Švedijos karalius Karolis XII Gustavas užėmė pilį ir sugriovė jos įtvirtinimus. Praėjus keletui dešimtmečių Radvilos pasikvietė keletą Vokietijos ir Italijos architektų, kurie iš esmės perstatė ir praplėtė pilį. XIX a. pilis buvo negyvenama iki perėjo Antonijaus Radvilos ir jo žmonos Marijos de Kastelane nuosavybėn. Pastarieji pilies šeimininkai 1881–1886 m. atnaujino pilies interjerą ir aplink pilį pasodino apie 1 km² anglišką parką.
1939 m. Radvilas iš pilies išvarė Raudonoji armija. Sovietų valdžios metais pilyje buvo sanatorija, o parkas buvo apleistas ir sunyko. 1994 m. pilies kompleksas paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, 2005 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Gardino pilys
Gardine yra dvi pilys – Senoji ir Naujoji.
Senoji Gardino pilis buvo XI a. pab.–XII a. pr. pastatyta medinė ant kalvos, dešiniajame Nemuno upės krante. Jos aptvaro viduje stovėjo mūrinė Šv. Boriso ir Glebo cerkvė.
Iki 1398 m. didelio gaisro Senoji pilis buvo sutvirtinta žeme ir medžiais, turėjo XII a.–XIII a. statytus mūrinius bokštus. Po gaisro Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pastatydino mūrinę gotikinę netaisyklingo trikampio formos, vadinamąją Vytauto, pilį. Vytauto tvirtovę sudarė ant kalvų įrengtos dvi pilys – Aukštutinė ir Žemutinė (valdovų rūmai), perskirtos griova.
Aukštutinė pilis, pastatyta Senosios vietoje, turėjo 2 aukštų kunigaikščių rūmus, 5 bokštus, mūrinį aptvarą, pakeliamąjį tiltą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro ir kitų užsakymu Aukštutinės pilies rūmus italų architektai XVI a. pab. rekonstravo į renesansinius reprezentacinius karališkuosius rūmus – vadinamąją Batoro pilį; joje valdovas ir mirė.
Daug kartų deginta ir plėšta, po XIX a. vykusių atstatymų pilis tapo triaukšte.
Naujoji pilis – Abiejų Tautų Respublikos valdovo apartamentai – buvo viena jo rezidencijų.
Ši pilis vadinama Naująja pilimi, arba Karališkąja pilimi. Šiuo metu pilyje veikia Gardino istorijos ir archeologijos muziejus.
Alšėnų pilis
Svarbiausiu Alšėnų istoriniu įvykiu, nulėmusiu jų tolesnį vystymąsi, tapo gyvenvietės atitekimas Sapiegų giminei 1588 m., rašo Paulius Tautvydas Laurinaitis. Jau XVII amžiaus pradžioje buvo pradėtos ne tik naujos didelės bažnyčios, bet ir rezidencinės pilies statybos. Pastarąją pelnytai galima laikyti vienu iš svarbiausiu mūsų laikus pasiekusių tokio funkcinio tipo renesansinių objektų.
Rūmus savo šeimos rezidencinėms reikmėms apie 1610 m. pastatė Povilas Steponas Sapiega. XVIII amžiaus pabaigoje pilis apleista ir nuo to laiko nyksta. Rūmai turėjo penkis bokštus, iš kurių šiuo metu dalinai yra išlikę du.
Iš archyvinių šeštojo dešimtmečio fotografijų ir brėžinių matyti, kad rūmai labai sunyko ir per sovietinį periodą: galutinai suiro bokštai, patalpos liko be stogų, o kai kurių sienų pėdsakų nebeliko. Vis tik pilies nepriežiūra suteikia proga pažvelgti į daugelį atvirais likusių konstrukcinių elementų, kurie kituose panašiuose objektuose paslėpti po tinko sluoksniais, rašo P.T.Laurinaitis.
Lydos pilis
Lydos pilis, pilis Baltarusijoje, yra viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūro pilių. Pastatyta XIV a. 3 dešimtmetyje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais.
Nuo XIV a. aštunto dešimtmečio iki 1381 m. pilį valdė Algirdo, vėliau Jogailos patarėjas Vaidila, 1381–1392 m. kunigaikštis Kaributas. Nuo 1392 m. ją valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai. Pilį 1384 m. buvo užėmę ir apgriovę kryžiuočiai, 1392 m. ją užėmė Vytautas su savo sąjungininkais. Pilis atlaikė anglų ir prancūzų riterių, Smolensko kunigaikščio Jurijaus Sviatoslavičiaus, kunigaikščio Švitrigailos, totorių puolimus.
1659 m. ją buvo užėmusi Rusijos kariuomenė. Per Šiaurės karą pilį du kartus buvo užėmusi Švedijos kariuomenė, ji ir susprogdino pilies bokštus. Paskutinis mūšis pilies griuvėsiuose įvyko per 1794 m. per T.Kosciuškos sukilimą su Rusijos kariuomene.
Pilis pradėjo nykti po 1710 m., 1794–1914 m. pilies aikštė Rusijos imperijos kariuomenės dalinių buvo naudojama kaip šaudykla. Po 1891 m. Lydos gaisro rusų valdžia leido pilies plytas panaudoti miesto pastatų atstatymui.
1982 m. Lydos pilies griuvėsiai konservuoti, iki 2004 m. atstatytos Lydos pilies sienos ir šiaurės rytų pusės bokštas. 2005 m. Lydos pilyje įsikūrė Lydos istorijos ir meno muziejus.
Naugarduko pilis
Iš Baltarusijoje neretai vadinamos Mindaugo pilies dabar likę tik griuvėsiai. Tiesa, Lietuvos istorikų nuomone, žinių, kad Didysis kunigaikštis Mindaugas yra gyvenęs ar iš viso buvo lankęsis Naugarduke, nėra. Tačiau ji vis tiek vaidino svarbų vaidmenį LDK istorijoje.
Gynybinis plytų mūro statinys buvo pradėtas statyti XIV a. LDK Vytauto Didžiojo paliepimu, vėliau stiprinamas ir rekonstruojamas. 1422 m. Jogaila šioje pilyje susituokė su ketvirtąja savo žmona Sofija Alšėniške, o 1426 m. buvo sušauktas Lietuvos bajorų seimas; vėliau vykdavo bajorijos suvažiavimai.
Pilies gynybinė reikšmė išliko svarbi iki pat XVII a., kai ji buvo gerokai apgriauta ir pradėjo nykti. Mūsų laikus pasiekė tik dviejų bokštų griuvėsiai ir pamatų likučiai.
Oginskių dvaro rūmai Zalesėje
Zalesėje (Ažugirėje) esantis dvaras Oginskių giminei priklausė nuo XVIII a. pradžios. Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis su žmona čia praleido apie 20 metų ir sukūrė nemažai polonezų (tarp jų ir garsųjį „Atsisveikinimas su tėvyne“).
M.K.Oginskio amžininkė, poetė, dramaturgė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė 1838 m. viešėjo Zalesės dvare ir apie jį rašė: „Dvaras turėjo ūksmingą parką su danieliais, gražiomis gėlėmis ir kaimišku, tačiau mūriniu namu. Viduje radome daug salonų, gerų paveikslų, daugiausia giminės portretų, taip pat oranžeriją, kurioje vasarą būdavo pietaujama“.
Oginskių dvaras Zalesėje ilgą laiką buvo apleistas, tačiau atgimė 2014 m. Čia įrengtas muziejus.
Geranainių pilis
Iš jos dabar telikę griuvėsiai, bet LDK laikais Geranainys buvo svarbus miestelis. Geranainių pilį XVI a. pradžioje pastatė Vilniaus vaivada Albertas Goštautas, ji buvo viena pirmųjų privačių pilių Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
Ją supantys gynybiniai pylimai buvo tokio aukščio, kad pačios pilies beveik nebuvo matyti, todėl šaudant statinys nenukentėdavo. Be to, kelias į pilį ėjo per Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri pastatyta kaip sudedamoji gynybinės sistemos dalis, saugojusi vartus į rūmus.
Alberto Goštauto sūnus Stanislovas Goštautas 1537 m. gegužės 18 d. šioje pilyje vedė Barborą Radvilaitę, kuriai po jo mirties vos po penkerių metų ir atiteko pilis. Pilyje ją, matyt, lankė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kurio mylimiausia žmona ji tapo 1547 m., o 1550 m. gegužės 7 d. karūnuota Lenkijos karaliene.
Po Barboros Radvilaitės mirties pilis ir prie jos įsikūręs miestelis atiteko didžiajam kunigaikščiui. Apylinkes valdė didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai, bet po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo pilis buvo apleista, vėliau pradėta ardyti, o plytos panaudotos Lipniškių miestelio statyboms. Dabar galima atrasti tik jos griuvėsius.
