„Esame atradę savo nišą – mus labai mėgsta įmonės, verslo partneriai, čia rengiantys ir šventes, ir teniso turnyrus. Vasarą turime ir stovyklautojų – tenisą žaidžiantys vaikai atvyksta treniruotis. Todėl klientų stygiaus nejaučiame. Nors, pavyzdžiui, šiemet vasarą dar turime net keturis laisvus savaitgalius – ko niekada anksčiau nebuvo“, – sakė „Alaušo slėnis“ direktorė Asta Saržickienė.
Kaip ir visose turizmo srityse, kaimo turizme daug ką lemia oras.
„Kai žadamas šiltas savaitgalis ar savaitė, telefonas netyla – žmonės nori atvažiuoti. Kai atvėsta, net ir apsistojusieji kraunasi lagaminus ir važiuoja namo“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto, anot jos, oras nėra didžiausia problema ir iššūkis kaimo turizmui. Rimčiausių keblumų kyla dėl darbuotojų, kurių iš esmės reikia tik ribotam laikui – keliems mėnesiams.
„Mūsų teritorija didžiulė – čia reikia viską prižiūrėti. Bet nėra kam – mes čia, kaime, geriausiai jaučiame, kad žmonės išvažinėjo ir nebėra kam dirbti net ir sezoninio darbo. O kad galėtum pasamdyti žmogų, kuris važinėtų iš Vilniaus ar bent Utenos, Molėtų į rajoną, turi labai gerai uždirbti. Tačiau kada uždirbti, kai realiai sezonas yra geriausiu atveju tik 5 mėnesiai“, – sakė „Alaušo slėnis“ vadovė.
Įmonėje, kuriai vadovauja, nuolat dirba 7 žmonės: ji pati, administratorė, buhalterė, kambarinė, ūkvedys, virėjai.
„Aš esu iš Vilniaus, bet vasarą gyvenu čia – kitaip neišeina. Kiti nuolatiniai darbuotojai yra iš apylinkių. Sezonui dar priimame keletą papildomų, tačiau nuolatinių rasti sudėtinga. Ir dėl to, kad nėra, ir dėl to, kad juos išlaikyti nėra galimybių“, – kalbėjo pašnekovė.
Nepaisant to, sodyba stengiasi ne nuleisti, bet nuolat kelti savo paslaugų kartelę. Ypač daug dėmesio skiriama patiekalų meniu – keliama virėjų kvalifikacija.
Patiekalų gamybai stengiamasi naudoti vietines žaliavas. Pavyzdžiui, greta mėsos dažnai pasiūloma iš lietuviškų uogų paruoštų pagardų, užkandžiams – salotų su burokėlių karpačio.
Restorane galima užsisakyti ir netoli nuo šios vietos – Zarasuose gaminamo lietuviško „Gintaro Sino“ vyno, kuris gaminamas iš vietinių vaisių ir uogų – obuolių, aviečių, šermukšnių, serbentų, agrastų ir vyšnių. Jei tikitės saldaus „limonado“ – maloniai nustebsite. Nes vietoje jo skanausite subtilaus uogų-vaisių vyno.
Darbuotojus atsiveža pačios
„Gerus žmones negaila vežiotis“, – sako Paskardiškių kaime, Salako seniūnijoje, Zarasų rajone įkurtos bendrovės „Emerta“ direktorė Natalija Pronckienė.
Atokiame kaime esančioje sodyboje prieš kelerius metus kartu su drauge nusprendusi auginti sraiges, o vėliau – ir ruošti jas prekybai bei supirkti sraiges iš kitų augintojų, ilgai nesuko galvos dėl darbuotojų. Nors vietinių, galinčių dirbti ūkyje, nerado, darbo rankų stygiaus nejaučia.
„Įdarbinome įvairias negalias turinčias moteris, kurios rankiniu būdu paruošia sraiges. Visos jos nėra vietinės, atvažiuoti pačios negali, todėl atsivežame jas, o pasibaigus darbo dienai – nuvežame namo“, – problemos iš to nedaro N.Pronckienė.
Pasak jos, dėl to nekyla jokių problemų, kadangi darbuotojos joms – tarsi šeimos nariai. Kita vertus, įmonėje dirba tik 9 darbuotojai. O ir jų verslas – ne visai tipiškas kaimo turizmo pavyzdys.
Problema – ne regioninė, bet visuotinė
„Tai visuotinė problema – taip yra bet kuriame Lietuvos regione neurbanizuotoje vietovėje“, – sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas.
Pasak jo, pagrindinės priežastys visiems žinomos – emigracija, abejingumas ir pašalpos. „Daug kaime gyvenančių žmonių geriau abejingai „sėdės ant pašalpos“ nei eis dirbti sezoninių darbų“, – apgailestavo pašnekovas.
Jis patvirtino, kad nemaža dalis kaimo turizmo verslą vystančių žmonių darbuotojus vežiojasi į darbą arba apmoka jiems kelionės išlaidas. „Tie, kurie randa gerus žmones, visus metus juos išlaiko“, – tikino L.Žabaliūnas.
Nors tos pačios problemos kamuoja beveik visus, asociacija negali pasiūlyti bendro sprendimo – kiekvienas verslininkas ją sprendžia savaip.
„Stebuklingo recepto nėra. Tačiau kai kurie kaimo turizmo sodybų savininkai pagaliau išgirdo, ką asociacija seniai sakė: reikia kooperuotis arba stambinti verslą. Kai kurie jau pradeda galvoti apie tai, kad galima išsinuomoti ir administruoti papildomas sodybas, kitus kaimo turizmo objektus ir taip didinti verslo mastą.
Tokiu atveju atsirastų normali verslo apimtis ir jau būtų galima kalbėti apie kaštų, išlaidų mažinimą ir kitaip optimizuoti verslą.
O darbuotojai gautų papildomą darbo krūvį, nes galėtų prižiūrėti ne vieną, o kelis objektus. Tačiau taip pat – ir adekvačią algą. Tai juos motyvuotų dirbti“, – sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas.
Tiesa, kol kas tokios idėjos tik svarstomos, o ne įgyvendinamos.
