Net pavydu, kaip šveicarams pasisekė. Nedidelė tauta gavo vieną gražiausių Europos kraštovaizdžio lopinėlių – Alpes, turi punktualius traukinius, gamina gardų šokoladą ir tikslius laikrodžius, sėkmingai gyvuoja apsupta Europos Sąjungos ir euro zonos valstybių, bet pati jungtis nei į Bendriją, nei juo labiau į valiutos sąjungą neskuba.
O dar ir didžiausią žemyno krioklį gavo. Jei kažkam, braižant sienas, būtų sudrebėjusi ranka, krioklys galėjo atsidurti už keliolikos kilometrų esančioje Vokietijoje – iškart viena valstybe arčiau Lietuvos. Bet stipriai skųstis nereikėtų – jei jau nusibeldėte iki pačių Vokietijos pietų, Baden-Viurtembergo žemės, tuo pačiu galite užsidėti dar vieną vėliavėlę kelionių žemėlapyje, o priežastis – tikrai to verta.
Pažiūrėti ir paklausyti krioklio, didžiausio ir vandeningiausio Europoje, reikia važiuoti į Šafhauzeną. Šio miesto istorija prasidėjo prieš tūkstantmetį, o jau netrukus jis tapo laisvuoju Šventosios Romos imperijos miestu. Dabar mieste, kuris įsikūręs Vokietijos iš trijų pusių apsuptame Šveicarijos teritorijos lopinėlyje, ant Šafhauzeno ir Ciuricho kantonų ribos, gyvena maždaug 35 tūkst. žmonių.
Krioklys garma vienos vandeningiausių Europos upių Reino aukštupyje. Šis išteka iš Bodeno ežero, kuriame vinguriuoja Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos sienos, ir jau už 80 km krenta nuo aukštų uolų žemyn.
Žiemos mėnesiais čia kas sekundę prateka 250 kub. metrų vandens, o vasarą – net 700 kub. metrų. Bet tai ne riba – 1965 metais buvo užregistruota 1 250 kub. metrų per sekundę vandens tėkmė.
Bet 1921-aisiais srovė buvo gerokai nusilpusi – per tokį pat laiką pratekėjo vos 95 kub. metrai vandens.23 metrų aukščio ir 150 metrų pločio vandens srovė čia virsta pačiu didžiausiu ir antru pagal dydį, vertinant potencialią energiją – 50 megavatų, kriokliu Europoje (didžiausiu laikomas Islandijoje esantis Dettifoss).
Stovint ant tilto virš krioklio, visu kūnu galima pajusti pursloto Reino grumėjimą ir nepaliaujamai per uolas žemyn srūvančio vandens vibraciją. Žuvys prieš srovę čia negali judėti – vieninteliai unguriai geba užsirangyti akmenimis į viršų. Tačiau nepabūgusieji neramaus vandens gali sėsti į laivą ir nuplaukti iki vidury upės esančios didžiulės uolos, kurios viršų nesunku pasiekti laiptais, arba Laufeno pilies kitoje upės pusėje nei Šafhauzenas.
Bijantys, kad skrandis gali neatlaikyti supimo, pilį gali pasiekti mažiau skausmingu būdu – pereiti per upę tiltu, ant kurio taip pat sumontuoti bėgiai ir retkarčiais pradunda traukinys, o tuomet palypėti į gana statų kalną. Pilis kasdien atvira lankytojams, tereikia už bilietą susimokėti po 5 frankus (bemaž 15 litų). Dar vieną – Wörtho pilį – kitame Reino krante pasiekti ne taip sudėtinga, iki jos galima nueiti tiltu
Geologų teigimu, Reino krioklį prieš 15-17 tūkst. metų suformavo tektoniniai lūžiai. Ledynmečiu upė buvo priversta pakeisti savo vagą, mat stipresnės uolos nepasidavė slenkančiam ledui ir susiaurino Reiną, o krioklys atsirado ten, kur kieta kreida virto į minkštą žvirgždą.
Daugiau apie krioklį ir tenykštes atrakcijas rašoma tinklalapyje www.rheinfall.ch.
