Viena laisva diena – gerokai per mažai atostogoms ar ilgesnei išvykai, tačiau jos visiškai pakanka tam, kad apsilankyti viename ar keliuose Lietuvos regioniniuose parkuose.
Atsinaujinę ir įvairias veiklas siūlantys šalies regioniniai parkai – dar ne visų atrastas Lietuvos perlas.
Į Raseinių rajone esantį Dubysos regioninį parką atvedė prisiminimai, jei jais galima vadinti vieno karto pasivaikščiojimą parko keliais, šunkeliais, upėmis, piliakalniais, kapinėmis, apleistais ir prižiūrimais dvarais, linguojančiu tiltu ir visur ten, kur mato akys.
Šį kartą 30 kilometrų, startavus nuo Betygalos ir ten pat finišavus, tebuvo tik dalis Dubysos regioninio parko, kuris išsidėstęs tiek Raseinių, tiek ir Kelmės rajone.
Čia driekiasi ir lietuviškojo Šv. Jokūbo kelio atkarpa – tie, kurie šio kelio ženklų dar nepažįsta, lengvai jį atpažins pagal pasaulyje pažįstamą simbolį – kriauklę. Būtent taip Šv. Jokūbo kelias žymimas visose šalyse.
Nors Lietuvoje pastaraisiais metais populiarėja pėsčiųjų žygiai, o juos organizuoja ne vienas aktyvaus laisvalaikio organizatorius, tačiau jau antrus metus iš eilės tenka patirti kitokias – nesuorganizuotas – emocijas. Nesužymėtus takus. Ėjimą be poilsio punktų, kuriuose dalinamas vanduo ar užkandžiai. Kur nenušienautos dilgėlės ir kur miškas neprimena tik minkšto kilimo.
Kaukazo kalnas, M.Daukšos ąžuolas, Burbiškių dvaras (ne tas, kuriame žydi tulpės), atodangos – tai vos keli aplankyti objektai. Beje, vienoje iš, panašu, negyvenamų sodybų teko pamatyti ir bemaž unikaliausią tualetą. Plyname lauke – medinės durys. Ir viskas.
Antrus metus žygį „Niekas nenorėjo sušlapti“ organizuoja šiaulietis Paulius, o į jį kviečia tik bičiulių ar jų artimų žmonių kompaniją. Turbūt todėl į pirmąjį žygį susirinko net keturi, o į antrąjį – net vienuolika žmonių.
Dalis kelio čia driekiasi arba vandeniu, arba sunkiai pereinamu mišku, kita dalis – laukais, pievomis, pakalnėmis, pakrantėmis. Tačiau žygio pavadinimas – ne tik dėl to. 1965 metais Dubysos regioniniame parke režisierius Vytautas Žalakevičius filmavo kelis kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ epizodus, o pro filmavimo vietą veda ir žygio maršrutas.
Žygį pradėję apie 9 valandą iš ryto finišavome vakare, apie 18 valandą. Jei būtume ėję spartesniu tempu – finišas, žinoma, būtų gerokai anksčiau.
Tačiau laikas slėpėsi neskubančiuose kilometruose ir šlapo batuose. Juk laisvadienis.
Kiekvienas iš savo kilometrų paprastai išsineša savo emociją. Kažkas – pamatytą bažnyčią, kažkas – nuospaudą, kažkas – naują draugystę. Aktyvus laisvalaikis jungia labai skirtingus žmones.
Ir nesvarbu, ką gyvenime veiki. Gesini gaisrus, rašai, operuoji žmones, kerpi jiems plaukus, remontuoji jų namus ar taisai kompiuterius.
Nes upė visiems lygi vienodai.
