Priežasčių nekęsti Paryžiaus yra maždaug tiek pat, kiek jį dievinti: nieko nežavi nuolatinis triukšmas ir paveikslus užstojančios asmenukių lazdos Luvre, naktimis prie Dievo Motinos katedros lakstančios riebios žiurkės bei kišenvagiai Monmartre, tik ir besitaikantys į žioplų turistų pinigines.
Tuo pat metu Paryžiaus muziejuose ir koncertų salėse verda kultūrinis gyvenimas, atvirose kavinėse prie mažyčių espreso puodelių netyla kalbos apie politiką, o žaliuose parkuose besiilsinčių vietinių veidai primena, kad kalbos apie pavojus Prancūzijos sostinėje – gerokai perdėtos.
Negali pykti net dėl ant kiekvieno kampo išdėliotų banalokų atvirukų su Eifelio bokšto atvaizdu ar nuolat gatvėse skambančia Serge'o Gainsbourg'o muzika, skirta privilioti turistus.
Juk paryžiečiai turi kuo didžiuotis, net jei tai dažnai tampa klišėmis.
Tapybos perlas raudonųjų žibintų kvartale
Išgirdusi pažadus apsilankyti vieno labiausiai neįvertintų prancūzų menininko muziejuje, šiek tiek nustembu atsidūrusi Paryžiaus raudonųjų žibintų kvartale, išsidriekusiame aplink garsiąją Pigalio aikštę.
Savo kūnus parduodančių vyrų ir moterų čia nematyti, tačiau sekso prekių parduotuvės išdidžiai atveria duris nuo pat ryto. O kažkur netoliese stūkso ir žymusis Mulen Ružas.
Iš savo klaidų skaudžiai pasimokę turistai įspėja naktį čia būti atsargiems: už įėjimą į vietinius klubus ar striptizo barus sumokėjus labai mažą kainą, pasivaišinimas vos pora gėrimų gali atsieiti net kelis šimtus eurų. Tai – šioje miesto dalyje paplitusi keliautojų apgavystė.
Vis dėlto pasukus į vieną iš siaurų elegantiškų gatvelių, galima rasti tikrą tapybos perlą – dailininko Gustave'o Moreau muziejų. Prakalbus apie jį net užkietėję paryžiečiai iš nuostabos kilsteli antakius – neteko girdėti apie šios vietos egzistavimą.
Muziejus-galerija įsikūręs XIX a. antroje pusėje tapiusio ir simbolistams artimo menininko namuose, todėl, be paveikslų, čia galima išvysti ir G.Moreau darbo kabinetą.
Įspūdingi paveikslai, daugumoje kurių atvaizduoti Biblijos personažai, išdėlioti šių dienų galerijų lankytojo akiai neįprastu būdu: vienas nuo kito nutolę vos keliolikos centimetrų atstumu, iškabinti nuo lubų iki pat grindų.
O vaikštinėdamas traškančiomis medinėmis grindimis nejučia pagalvoji, kad įspūdingais suktais laiptais tuoj nusileis pats G.Moreau.
Kaina suaugusiam – 6 eurai.
Parkas su įspūdinga istorija
Visi, bent kartą lankęsi Paryžiuje, puikiai žino Liuksemburgo ar Tiuilri sodus. Nė nesiginčysiu, jie – nuostabūs. Tačiau norėdami pamatyti, kaip karštas popietes leidžia vietiniai, užsukite į nuo miesto centro nutolusį Šomono kalvų parką.
Į parką paryžiečiai mane veda maršrutu, paneigiančiu kai kurių žiniasklaidos priemonių ir kraštutinių dešiniųjų politikų kuriamus stereotipus: keliaujame pro socialinius būstus, kuriuose daugiausia gyvena migrantai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų.
Aplink aukštus baltus pastatus – švaru ir tylu, tylą perskrodžia tik kamuolį spardančių vaikų balsai.
Netoliese – nedidelis žydų rajonėlis, kuriame vaikštinėja jarmulkomis prisidengę vyrai. Vietiniai sako, kad kalbos apie musulmonų ir žydų konfliktus – gerokai perdėtos: esą čia jie puikiai sutaria.
Pačiame Šomono kalvų parke netrūksta žalumos, baltais purslais taškosi krioklys, o virš kanalų kabo tiltai. Ant aukšto skardžio stūkso pilaitę primenanti pavėsinė.
Tiesa, kažkada parko reputacija buvo, švelniai tariant, nekokia – po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos XVIII a. ši vieta atliko sąvartyno funkciją. Vėliau čia atsidurdavo kritusių arklių kūnai ir nuotėkos, o infekcijos iš čia sklisdavo po visą Paryžių.
Galiausiai išradingų architektų ir tūkstančių darbininkų pastangomis per keletą metų buvo sukurtas parkas, kuriame dabar savaitgalius leidžia paryžiečiai.
Pamišusiems dėl fotografijos
Paryžius suteikia progų pasigrožėti ne tik nuostabia architektūra, bet ir garsiausių pasaulio menininkų darbais. Todėl naudojuosi proga ir patraukiu į Europos fotografijos namus.
Priešingai nei, atrodo, sufleruoja pavadinimas, išsamios fotografijos istorijos čia tikėtis neverta. Vietoj jos – šiuolaikinių fotografų darbų ekspozicijos.
Mano vizito metu galerijos sienos buvo iškabintos garsaus amerikiečių fotožurnalisto Jameso Nachtwey darbais. Menininkas fiksavo šiurpiausius pasaulio įvykius: genocidą Ruandoje, kruviną konfliktą Balkanuose ir Afganistano karo lauko ligoninėse gydomus karius.
Man paminėjus, kad paroda – šokiruojanti, vietiniai meno mylėtojai tikina: būtent tokią reakciją paprastai sukelia Europos fotografijos namų ekspozicijos.
Kas skaniausia Paryžiuje?
Tie, kurie Paryžiuje lankysis vasarą, neabejotinai susidurs su į pavėsį traukiančia kaitra. Būtent todėl mane, čia apsilankiusią liepos pradžioje, paryžiečiai veda skaniausių mieste gelato.
Jų galima rasti po visą miestą išsibarsčiusiose „Amorino“ parduotuvėlėse. Tiesa, šie ledai garsėja ne tik skoniu, bet ir fotogeniškumu – čia gausite gėlės formos skanėstų.
Beje, pamirškite bagetes ar kruasanus! Paryžiečiai pusryčių metų mėgaujasi ką tik iš krosnies ištrauktomis pain au chocolat – bandelėmis su šokoladu.
Aprašiau tik vieną iš daugybės Paryžiaus veidų – visus juos pažinti prireiktų ne vienerių metų. Ir nesvarbu, jei neturite čia jūsų laukiančių paryžiečių draugų: neabejotinai pamilsite šį miestą, į kurį norėsis sugrįžti vėl ir vėl.
