Kaip ir šalia esantis Šengavitas, tai didžiulių gamyklų darbininkams kadaise statyti miegamieji rajonai. Kaip sako mane lydintys Raudonojo Kryžiaus savanoriai, tai ne pati geriausia sostinės vieta ir čia augantiems vaikams netrūksta pagundų pasukti klystkeliais. Vis dėlto dienos pabaigoje šią ne itin jaukią vietą palieku kupinas pozityvių emocijų. Optimizmo nestokojančios močiutės, 90-ųjų konflikto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pabėgėlės, taip pat šypsenas dalinantys bendrabučių vaikai parodė: viltis yra, nepaisant šalį vėl užklupusių negandų.
Pagrindinė Raudonojo Kryžiaus savanorių koordinatorė Yana Minasyan tądien mane patikėjo keturių jaunų šaunių savanorių – Kristinos, Eriko, Andraniko ir Kareno – globai. Visi jie – arba baigiamųjų klasių moksleiviai, arba jau studijuojantys universitete. Savanoriais organizacija priima jaunuolius nuo 14 metų amžiaus.
Pats jauniausias iš jų – šešiolikmetis Karenas Harutyunovas, pats esantis šio rajono gyventojas. Karenu didžiuojasi visas Armėnijos Raudonasis Kryžius, jo istorija – ypatinga ir įkvepianti. Vaikinas kažkada irgi lankė vaikams iš socialinės rizikos šeimų skirtą dienos centrą, o dabar yra savanoris, padedantis kitiems vaikams. Šis centras priklauso Raudonajam Kryžiui, tačiau apie tai netrukus.
Kiti savanoriai puikiai kalba angliškai, tačiau Karenas iškart atsiprašo nemokantis anglų kalbos ir prabyla gana taisyklinga rusų kalba. Komunikabilus, lengvai bendraujantis garbanotas vaikinukas rusiškai sako išmokęs vaikystėje žiūrėdamas animacinius filmukus.
Šypsenos vaikų dievinamiems savanoriams
Mūsų tikslas – susipažinti su dviem Armėnijos Raudonojo Kryžiaus veiklomis: psichosocialinės paramos teikimu vienišiems žmonėms ir vaikų dienos centru. Pradėkime nuo jau minėto dienos centro, įsikūrusio pirmojo bendrabučio aukšto patalpose.
Dienos centras pavadintas „Smiley Club“ (Šypsenų klubas). Raudonojo Kryžiaus savanoriai šiose patalpose organizuoja įvairius užsiėmimus, žaidimus, padeda ruošti namų darbus. Kol nebuvo įsisiūbavusi pandemija, vaikus neretai išveždavo į ekskursijas, visi kartu švęsdavo įvairias šventes ir pan.
Jau septyniolika metų veikiančiame centre – gera ir jauku. Vaikai noriai čia renkasi ir tuo pačiu labai nenoriai vakarop palieka centro patalpas. Andranikas Poghosyan, savanorių mentorius, sako, kad taip yra galbūt todėl, jog čia jie jaučiasi saugiau ir labiau prižiūrimi nei savo namuose. Beje, šį centrą padėjo sutvarkyti Raudonojo Kryžiaus vairuotojas Samsonas, atvežęs mus į Čarbachą. O mes kaip tik paleidžiame Samsoną ir pasakome, kad grįšime metro linija – stotelė visai netoliese.
Dėl prasidėjusios koronaviruso antrosios bangos ir augančių užsikrėtimų skaičiaus, Armėnijos mokyklos šiuo metu vėl uždarytos ir pamokos vykdomos nuotoliniu būdu. Tačiau ankstyvą ketvirtadienio popietę bendrabučio kiemas pilnas klegančių vaikų. Jie nuobodžiauja ir laukia savanorių. Vietos vaikai juos tiesiog dievina: pasisveikindami ir atsisveikindami puola ant kaklo apsikabinti. Šiandien jų neįprastai daug.
„Kartais prastesniu oru į centrą ateina vos keli, o šiandien jų čia kone dvidešimt!“, - stebisi Karenas ir priduria, kad suvaldyti tokį būrį nebus lengva.
Dienos centro patalpose ilgai neužsibūname – vaikai nori į lauką pasidžiaugti saule ir gražiu rudenišku oru. Viduje tik spėjame sužaisti „sugedusį telefoną“, o lauke visi stoja prie senojo gerojo „kvadrato“ linijos. Kiemo vaikai šį fizinį reakcijos žaidimą vadina „ančių medžiokle“.
Vaikai nenustygsta vietoje, nori siausti, todėl visuomet mieliau renkasi aktyvius žaidimus, o ne rimtuosius užsiėmimus ir namų darbų ruošą. „Nieko, tuojau atšals ir lįsime į vidų. Pradėsime daryti rimtesnius dalykus prie stalo“, - šypsosi Andranikas.
Prieš atsisveikinant vaikai paprašo nuotraukos atminčiai. Iš kuprinės išsitraukiu vadinamą „selfie“ lazdelę. Viena drąsi mergaitė ištiesia ranką ir paprašo ją palaikyti bei spustelti fotografavimo mygtuką. „Kiek kainavo?“, - paklausia rusų kalba. Pasiteirauju, kur pramoko rusiškai. Mergaitė atsako kurį laiką gyvenusi Astrachanėje, Rusijoje, o dabar grįžusi į Armėniją. Tūkstančiai armėnų važiuoja į Rusiją uždarbiauti. Kai kurie jų dirba sezoninius darbus ir pargrįžta, kiti pasilieka. Tarp abiejų šalių galioja bevizis režimas.
Užkrečiantis močiučių optimizmas
Palikę „šypsenų klubą“ einame į vieną iš bendrabučių. Mane lydi Karenas ir Erikas Harutyunyan, paruoštas Raudonojo Kryžiaus PSS (psichosocialinės paramos) savanoris specialistas.
Lipant laiptais akį traukia pro langus matomos skalbinių virvės, dideliame aukštyje nutįsusios nuo vienos namo sienos iki kitos. Savanoriai bando paaiškinti, kaip veikia šis principas, tačiau įspūdis išties nemenkas – aukštasis pilotažas! Beje, toks skalbinių džiovinimo būdas Armėnijoje yra labai populiarus. Tai tarsi nacionalinis bruožas, ryškiai atsispindintis gyvenamųjų rajonų panoramoje.
Esame suplanavę aplankyti kelias vienišas močiutes. Randame tris, vienos nėra namuose. Šurmulį koridoriuje išgirdę kaimynai svarsto, kad turbūt išėjusi į parduotuvę. Visos garbaus amžiaus moterys – 90-ųjų pradžioje įsisiūbavusių etninių nesutarimų tarp armėnų ir azerbaidžaniečių aukos, buvusios priverstos palikti savo namus dabar jau kitoje valstybėje, Azerbaidžane, ir bėgti į istorinę tėvynę Armėniją.
Iš pradžių pabėgėliai glaudėsi kur papuolė. Kas turėjo santaupų arba spėjo parduoti butus Azerbaidžane ir galėjo įsigyti nekilnojamojo turto Armėnijoje, kitus priglaudė giminaičiai ar pažįstami.
Tretiems buvo labai sunku, nes atvyko visiškai tušti. Po 90-ųjų šalis išgyveno sunkų laikotarpį, nulemtą neseniai įvykusio žemės drebėjimo ir pirmojo karo Kalnų Karabache, Žmonės gyveno su retai įjungiama elektra, be šildymo, dujų, pasikurdami mėgėjiškai įrengtas kieto kuro krosneles. Ilgainiui valstybė pabėgėliams suteikė kad ir kuklius, tačiau privačius būstus,
Mūsų aplankytos močiutės glaudžiasi bendrabučio kambariuose su bendromis virtuvėmis ir tualetais, tačiau nesiskundžia ir džiaugiasi, kad turi stogą virš galvos, šiltą vandenį ir kitus patogumus. Pavydėtinas užsispyrimas ir optimizmas.
Aštuoniasdešimtmetė Valentina Abramyan atvirauja, kad iš pradžių glaudėsi labai nekokioje vietoje priešingoje Jerevano pusėje, o ši, pasak jos, visai neprasta. Kelis dešimtmečius medicinos seserimi išdirbusi moteris ir atvykusi į Armėniją sugebėjo susirasti darbą, todėl jai buvo lengviau atsistoti ant kojų. Sunkiau tapo tik palaidojus vyrą, o ir dukra dabar gyvena toli, Rusijoje. „Mano pensija – vos 54 000 dramų (kiek daugiau nei 90 Eur – red. past.), todėl labai gerai, kad padeda tokios organizacijos kaip Raudonasis Kryžius“, - sako Valentina.
Kaip ir kitos sutiktos armėnės močiutės, ponia Valentina puikiai šneka rusiškai. Pasak jos, Baku sovietmečiu buvo kosmopolitiškas miestas, kuriame gyveno daug tautų ir visi daugiausiai tarpusavyje bendraudavo rusiškai.
Yevgeniai Melkumyan – 92-eji. Kaip ir Valentina, ji gimusi Kalnų Karabache, bet paskui atsidūrė Baku. 90-ųjų pradžioje Azerbaidžano sostinėje, o kituose miestuose ir anksčiau, vietiniams armėnams tapo nesaugu, teko trauktis. Lygiai taip pat iš Armėnijos pasitraukė azerbaidžaniečiai. Tačiau ponia Yevgenia nelaiko pykčio ant paprastų azerbaidžaniečių.
„Dauguma mano kaimynų Baku buvo azerbaidžaniečiai, tad truputį mokėjau ir jų kalbą. Prasidėjus neramumams jie man labai padėjo, atnešdavo maisto ir liepdavo neiti į gatvę, nes ten nesaugu“, - prisimena Yevgenia. Atsisveikindama ji prasitaria, kad Karabache kariauja jos anūkas, tačiau priduria esanti tikra, kad viskas bus gerai.
Priešingai nei ankstesnės pašnekovės, Kima Baghdasaryan savo jaunystę praleido ne Baku, o antrajame Azerbaidžano mieste Gendžėje, kurį iš įpročio vis pavadina Kirovabadu – sovietinio periodo pavadinimu. Poniai Kimai – 85 metai. Nuo jos lūpų nedingsta šypsena. „Mano šviesios atminties vyras vis užsimindavo, kad gyvenimą norėtų baigti Jerevane. Prisikalbėjo... Ne pats savo noru čia atvažiavo, o turėjo keturiomis atbėgti“, - su lengva ironija kalba Kima. Linksma močiutė prisimena istorijas, juokauja ir apie gyvenimą iki konflikto pasakoja su nostalgijos gaidele. Kuklus būstas ir vienatvė kalba už save: pabėgėlio dalia labai sunki.
Senolės kaskart su nekantrumu laukia ateinančių savanorių. Kaip pasakojo savanorių koordinatorė Y.Minasyan, dauguma savanorių yra jaunuoliai, nes savanorystė tarp vyresnės kartos žmonių Armėnijoje nėra populiari. Tačiau tai netrukdo skirtingų kartų draugystei. Užsimezgęs šiltas ryšys ir iš vyresnių, istorines permainas regėjusių žmonių sklindantis optimizmas įkvepia pačius jaunuolius.
