Kyaw Kyaw klykdamas nuo scenos išlieja savo įtūžį – prakaituojantis dainininkas meta mikrofoną į orą, šokinėja kaip pašėlęs, nuo savo lieso kūno nusiplėšia marškinėlius. „Mes turime būti vieningi, jei norim pasipriešinti priespaudai“, užkimusiu balsu dainininkas rėkia salei, tuo metu pasigirsta kitų grupės narių muzikinis pritarimas.
Gerbėjai ošia, daugelis jų yra su ryškiaspalvėmis šukuosenomis, tiek vyrai, tiek moterys apsivilkę itin aptemptais marškinėliais, tarsi jie būtų numeriu per maži. Sijonai labai trumpi, kelnės – skylėtos, jie gerai nusiteikę, aplink mėtomi buteliai. „Nagi, paskutinė mūsų daina, jėėė!“, krisdamas į minią rėkia dainininkas.
25-erių pankas gyvena ir muzikuoja Rangūne – buvusioje Birmos sostinėje. Kritiški žodžiai prieš režimą čia reikštų kalėjimą arba darbo lagerius.
Šalia scenos stovi policininkai, kurie prižiūri, kad nieko nebūtų sakoma prieš režimą. Birma – karinio režimo valstybė. Kyaw Kyaw yra pankas, o tai Birmoje yra kažkas ypatingo.
25-erių pankas gyvena ir muzikuoja Rangūno mieste – buvusioje Birmos sostinėje. Kritiški žodžiai prieš režimą čia automatiškai reikštų kalėjimą arba darbo lagerius. „Aš nekenčiu mūsų vyriausybės, – tyliai ir lėtai sako Kyaw Kyaw. – Valstybė yra šūdas, melas ir iš viso viskas yra fucking shit.“
Jis nuolat kalba apie „galimybių nebuvimą“, „politikų korupciją“ ir „neteisybę“ – su šiais reiškiniais jis susiduria kiekvieną dieną. Tie, kurie čia gimsta varge, ir miršta varge. Jauni žmonės, tokie kaip Kyaw Kyaw, suvokia, kad jie neturi perspektyvos: „Laisvi mes esame tik galvoje, bet tik ten.“
Šis švelnių veido bruožų jaunas vyras priklauso vidurinei klasei. Dieną pečių ilgumo plaukus jis susiriša gumyte, dėvi džinsus ir dryžuotus marškinius. Jis dirba vieno fabriko buhalteriu ir gyvena viename kambaryje su savo tėvais. Bet vakarais jis apsivelka aptemptus džinsus, apiplyšusius marškinėlius, apsiauna pankų pamėgtus „Doc Martens“ batus, plaukus suformuoja į pankišką šukuoseną ir susitinka su bendraminčiais. Čia mes turime anarchistų anklavą – maždaug 200 pankų gyvena Rangūne, teigia Kyaw Kyaw.
Naktį atbunda pankų scena. Jie susitinka pas tuos, kurie turi laisvos vietos ir kurių šeimos juos priima. Pankai klausosi muzikos, rūko ir geria alų. Tie, kurie sau gali leisti, perka dėvėtus „Doc Martens“ batus ir aksesuarus pas Ko Nyaną. 42 metų vyras pats gamina pankų atributiką. Bet dažniausiai pankai neturi pinigų, todėl savo įvaizdį kuria patys. „Mes negalime visą dieną būti pankais, nes turime užsidirbti pinigų pragyvenimui, – sako Kyaw Kyaw. – Pankais tampama yr iš įsitikinimo, tai iššūkis nenormaliam režimui, o ne pasilinksminimų subkultūra.“
Jo tėvas yra policininkas, dirbantis valstybei, kuriai priešinasi jo paties sūnus. Tačiau tėvas susitaikė su dvigubu savo sūnaus gyvenimu.
Prieš penkerius metus Kyaw Kyaw sukūrė muzikos grupę. Jis yra jos dainininkas ir dainų tekstų kūrėjas, kiti grupės nariai keičiasi. Vieni kasdieniame išgyvenimo mūšyje nebeatranda laiko, kiti rūpinasi savo šeimomis. Instrumentus jie pasiskolina ir vieną kartą per mėnesį gali sau leisti išsinuomoti repeticijoms skirtą studiją. Jiems vieną kartą net pavyko koncertuoti pogrindžio klube.
Kyaw Kyaw pasakoja, kad 16 metų pabaigęs mokyklą jis, kaip ir kiti žmonės, suprato, kad šioje šalyje nėra jokių perspektyvų. Tuomet galvoje kilo mintis rengti sukilimą. „Širdyje jis irgi yra prieš valdžią“, – aiškina Kyaw Kyaw.
Kyaw Kyaw garbina du žmones – 1979 metais mirusį grupės „Sex Pistols“ bosistą Sidą Viciousą ir Birmos disidentę Aungą Saną Suu Kyi. Kai tik jis apie ją prabyla, jo veidas išduoda, kad ji yra jo herojė. Vaikinas nusiteikęs optimistiškai: „Valdžia negali toliau ignoruoti tautos valios.“ Nobelio premijos laureatei Aungai Sanai Suu Kyi suteikta tarnyba vyriausybėje ir ji jau gali kandidatuoti į parlamentą.
Vis tai vaikinas paskoja mažoje draugų pankų virtuvėje. Draugai jam dvi valandas daro šukuoseną. „Dabar mes švęsime“, – staiga taria jis ir visi trys su alaus buteliais ir cigaretėmis rankose išeina. Susistabdo mašiną, kuri juos nuveža iki baro. Baras – tai purvinas valandinis viešbutis. Tamsų, šiukšlių pilną kelią į aštuntą aukštą vaikinai pasišviečia žibintuvėliu. Užlipę į viršų jauni vyrai užsimoka už išmatomis atsiduodantį kambarį, atsisėda ant purvinos sofos ir gurkšnodami pigų viskį žiūri dokumentinę juostą apie Anglijos pankus.
„Mes dar neturime laisvės. Mes esame maištautojai, svajojantys apie ją“, – sako Kyaw Kyaw.
