Negalima lyginti, bet palyginkime. Limbažiai yra tokio pat dydžio miestas kaip ir Joniškis. Abiejuose gyventojų skaičius siekia apie 9 tūkstančius
Būtų visai nelogiška lyginti, jei jų istorija nebūtų panaši. Limbažiai taip pat pamena Livonijos ordino laikus.
Tiksliau, ordinas čia bazavosi – jų pilies likučiai stūkso iki šiol ir tarnauja kaip originali vasaros koncertų vieta miesto centriniame parke.
Netoliese stovi pramonės paminklas – didžiulis veltinio fabrikas. Dydžiu beveik prilygtų Šiaulių „Elnio“ odos fabrikui.
Dauguma pastatų apleisti, tačiau šiuo metu gimė viltis, kad jie bus sutvarkyti ne tik valdiškomis, bet ir privačiomis lėšomis.
Centrinėje miesto dalyje, kur bepasuksi, istorija ir seni pastatai. Vakarop užburia savotiškas miesto apšvietimas.
Akivaizdu, kad tą grožį mato ir vietiniai, todėl nesugadino visko moderniais šviestuvais, o pakabino šiltą geltoną šviesą skleidžiančius žibintus. Tamsiu paros metu jie šviečia visame senamiestyje.
Jei išgeriate apie 50 gramų šio vandens, sidabro gaunate tiek pat, kiek suvalgę maišą kopūstų.
Limbažiuose privaloma aplankyti vieną gyvojo sidabro muziejų. Su gyvsidabriu tai neturi nieko bendra. Gyvuoju sidabru vadinamas šulinio vanduo, kurio sudėtyje yra šio metalo.
Palyginimui – jei išgeriate apie 50 gramų šio vandens, sidabro gaunate tiek pat, kiek suvalgę maišą kopūstų. Bent jau taip sako muziejaus darbuotojai.
Ekspozicijoje – daugybė kaligrafiškų sidabro dirbinių. Įdomu tai, jog pačių geriausių ir brangiausių dirbinių autorius gyvena čia, Limbažiuose. Iki šiol sėkmingai dirba.
Miestelyje yra daugybė kultūrinių erdvių, kurių galėtų pavydėti net šalių sostinės. Gal ir būtų sudėtinga čia apnakvyndinti didelių festivalių dalyvius, tačiau pasirodyti visada yra kur.
Bent keletas kamerinių salių spektakliams, koncertams ar parodoms yra jau minėtame veltinio fabrike. Vietos teatras turi puikias patalpas. Bibliotekoje – moderni erdvė pasirodymas. Senoji Livonijos ordino pilis – taip pat scena.
Tai dar ne viskas apie Limbažius. Nežinia, gerai ar blogai, bet tai labai latviškas miestas. Jie tuo didžiuojasi. Bent jau dabar jokių tautinių nesutarimų nėra ir negali būti.
Tuo metu visi giedojo „Dieve, laimink carą“, o jis parašė „Dieve, laimink Latviją“.
Simboliška, kad šiame ypač latviškame mieste kadaise gyveno ir nacionalinio himno autorius Karlis Baumanis.
Limbažiuose jis dirbo mokytoju ir žurnalistu. Išvaizda stebėtinai panašus į Vincą Kudirką – šukuosenų mados galia.
Jis savo kūrinyje drąsiai pavartojo žodį „Latvija“, nors šalis buvo carinės Rusijos sudėtyje. Tuo metu visi giedojo „Dieve, laimink carą“, o jis parašė „Dieve, laimink Latviją“.
Dar labiau simboliška, kad būtent Limbažių kultūros centras ypatingai ruošiasi valstybės šimtmečiui, kuris, kaip ir Lietuvoje, bus minimas kitąmet.
Kultūros centre stovi audimo staklės, kurioje yra pradėta austi juosta su himno žodžiais. Raudoname fone baltos raidės – lyg Latvijos vėliava. Iki kitų metų šventinių minėjimų himnas jau bus baigtas.
Austi arba siuvinėti raides gali kiekvienas norintis. Prisidedi darbu – pasirašai į knygą, surištą rankomis devyniolikto amžiaus stiliumi.
Mažas ir galingas miestas su fantastiška istorija, vingiuotu senamiesčiu žibintais. Ir to dar maža. Dar jie turi ežerą ir akmenuotą jūrą už keliolikos kilometrų.
