Ši mažytė ir ne pati svarbiausia šalis arabų pasaulyje reikalus susitvarkė taip, kad vykti į ją beveik nedraudžia net dažnai perdėtai dėl savo piliečių besijaudinančios amerikiečių institucijos. Jordanija laikoma draugiškiausia, viena moderniausių ir liberaliausių valstybių regione. Į ją atvykti gali net žydai ir jaustis čia pakankamai patogiai. Skirtingai nei kituose musulmonų kraštuose, keliautojai, turintys savo pasuose Izraelio antspaudus, Jordanijos pasienyje nepatirs jokių nesklandumų.
Patys jordaniečiai yra taip pat mandagūs ir draugiški. Dėl to šalyje galima jaustis visiškai saugiai. Kita vertus, ne per seniausiai apsilankęs Sirijoje irgi teigiau, kad Sirija viena saugiausių vietų pasaulyje, o galiausiai patys žinot, kaip viskas ten apsisuko.
Tačiau bent jau kol kas Sirijos įvykiai Jordanijai negresia. Visgi dėl iš Sirijos vis dar atvykstančių pabėgėlių, vykstantiems į Jordaniją rekomenduojama vengti leisti laiką pasienio su Sirija ar Iraku teritorijose.
Pačioje Jordanijoje keliauti nesudėtinga, bet ir nėra labai patogu. Dėl nusidėvėjusių bėgių jau kurį laiką šalyje nebekursuoja keleiviniai traukiniai. Autobusų yra daug, tačiau kartais būna sunku atsekti, kur ir kada jie važiuoja, nes angliški užrašai yra reti.
Taip pat važinėja daugybė privačių taksi, kurių darbuotojai graibsto keleivius už rankų, grūda į savo automobilius ir išvyksta tada, kai automobilis prigrūdamas visiškai. Tokie vežėjai yra greitesni, tačiau brangesni ir neturintys reguliaraus tvarkaraščio.
Apibendrinant galima pasakyti, kad atvykę į stotį būdą nukeliauti į reikiamą tašką tikrai rasite. Važiavimo bilietai yra tokie pigūs, kad net neatsimenu įkainių.
Nepaisant to, vakariečiai keliautojai net ir važiuodami tarpmiestiniais maršrutais dažniausiai renkasi brangiausią, bet patogiausią ir greičiausią variantą – taksi. Taip yra dar ir dėl to, kad ne visi nori savo kailiu išbandyti arabų šalių autobusų stoties aplinką. Sykį, pamenu, Damasko autobusų stotyje mes keturiese buvome už rankų tempiami į keturis skirtingus automobilius, nors keliavome į tą patį tašką. Tai truputį įneša chaoso.
Žinoma, daug ką nulemia ir laiko sąnaudos, nes ieškojimas reikalingų autobusų užtrunka, jie važiuoja lėčiau, o taksi jus gali paimti tiesiog iš viešbučio. Taksi verta keliauti, jei esate ne vienas, nes išlaidas galima dalintis. Tik rekomenduojama prieš kelionę sutarti su vairuotoju kainą.
Keliaujant miestuose geriau keliauti pagal taksometrą, nes paprastai jis paskaičiuoja pigiau, nei pasako vairuotojas. Kiek teko patirti, taksometrai nurodo adekvačias kainas ir keliautojai taip nėra apgaudinėjami.
Kad ir kaip visi girtų jordaniečius dėl jų draugiškumo ar mandagumo – jie yra tik žmonės su visais žmonėms būdingais poreikiais ir silpnybėmis. Ypač pasipinigavimo prasme. Dėl šios žmogiškos savybės keliaudami taksi apturėjome nemažai juokingų nutikimų.
Keliaudami į Petrą kiek vėlavome, todėl perspėjome vairuotoją, kad skubame, nes norime dar tą patį vakarą grįžti nakvoti į Amaną. Šis iškart ėmė mus įkalbinėti pažiūrėti netoliese esantį nepaprasto gėrio viešbutį, susižavėjus juo pakeisti savo planus ir likti. Kai sutikome tik pažiūrėti viešbutį, prasidėjo cirkas be pinigų.
Vairuotojas ėmė važiuoti nepadoriai lėtai. Po pastabų jis dėl akių kiek padidindavo greitį ir po minutės vėl slinko 70 km/h, kai leistinas greitis yra 90 km/h. Jautėm, kad jis daro viską, kad nespėtume į Petrą ir liktume nakčiai. Jo siūlomame viešbutyje, be abejo.
Skirtingai nei tikėjosi mūsų geradarys, viešbučiu nesužavėjome, nes ir šiaip neketinome likti nakvoti, tad akivaizdžiai sudirgusiam vairuotojui liepėme kuo greičiau spausti į Petrą. Tada prasidėjo dar išradingesnis cirko numeris.
Apsisukinėdamas kieme vairuotojas akivaizdžiai tyčia įvažiavo į smėlio pusnį ir užklimpo.
Apsisukinėdamas kieme vairuotojas akivaizdžiai tyčia įvažiavo į smėlio pusnį ir užklimpo. Tada apsimestinai giliai atsiduso ir dar labiau apsimestinai nuliūdo - tarsi sakydamas, na štai, įklimpau, kaip nepasisekė. Žmogau, sakau, baik čia apsimetinėti, dedam po ratais lentas ir bandome išvažiuoti. Tačiau dėti lentų po ratais jam neleido arabiška savigarba. Tada pasisiūliau pats išvairuoti jo mašiną iš smėlio gniaužtų. Ne tik neleido, bet neva bandydamas išsivaduoti iš smėlio pusnies tą darė taip nemokšiškai, kad ratai dar giliau įklimpo į smėlį.
Tokios parodijos jau seniai nebuvau matęs. Jei nebūtume taip skubėję, gal būtume ir pasišaipę iš šito teatralo, tačiau tąkart juokas neėmė ir darėme viską, kad negriūtų planai. Kai jis jau suprato, kad mes neabejojame, kad visas šitas cirkas daromas specialiai, nudavė įsižeidusį mūsų nepasitikėjimu ir atsuko mums nugarą. Atseit, jei jūs šitaip, tai aš išvis jums nepadėsiu. Gal tai buvo net ir geriau, nes iki šiol tai tik kenkė. Galiausiai praktiškai rankomis išstūmėme tą mašiną iš smėlio ir liepėme kuo greičiau važiuoti į Petrą.
Negi galvojate, kad jis taip ir darė? Iš to pykčio jis važiavo netgi dar lėčiau nei į priekį. Negana to, visą kelią iki Petros šliauždamas lėčiau, nei aš būdamas šešiolikmečiu besimokydamas vairuoti tėvo „antruku“, jis mums bambėjo apie pasitikėjimo svarbą ir aiškino, kokie mes neturtingi dvasiškai, turėdami tokį stiprų nepasitikėjimo žmonėmis jausmą. Nors iš mūsų naudos jam jau nebebuvo, bet troškimas sugadinti mums planus jam buvo gyvybiškai būtinas.
Visgi ta diena mūsų vairuotojui jau tapusiam ir gyvenimo mokytoju nebuvo labai sėkminga. Negana to, kad nepavyko prisivilioti į savo viešbutį, jis net ir vėžlio greičiu važiuodamas nesutrukdė mums patekti į Petrą, nes atvykome ir spėjome įsigyti bilietus prieš pat užsitrenkiant kasos langeliui.
Taigi, nors ir trumpesniam laikui nei tikėjomės, mes aplankėme vietą, kurią aplankyti privalo visi Jordanijos svečiai – vieną iš naujųjų pasaulio stebuklu vadinamą Petros miestą.
Tačiau nuotykiai keliuose mūsų ne tik, kad neapleido, bet smogė dar intensyviau. Apie juos ir gyvybe pulsuojantį Jordanijos sostinę Amaną – paskutinėje pasakojimo apie Jordaniją dalyje.
