Molėtų turizmo informacijos centro direktorė lyg tarp kitko kelionės į Molėtus su minėto projekto organizatoriais metu paklausė, ar jiedu norėtų užsukti į bokštą, nes kaip tik Labanoro apžvalgos bokštas bus pakeliui.
Druskininkietis Robertas Šimonis, lydimas draugo Roko, atsakė, kad jame dar nėra buvęs, tad buvo nusiteikęs entuziastingai. Jau sustojus prie bokšto kita projekto dalyvė – Ernesta Žemaitytė – besišypsodama tarė: „Lipsiu!“ Ernestos vaikštynė liko automobilio bagažinėje ir jos dviese su drauge Sylwia, abi dalyvaujančios projekte „Draugystė veža“, pasiekė viršų. Robertas taip pat lipo su lazdomis. Lipti, žinoma, sunku, tačiau pasiektas paskutinis laiptelis aukštybėse atperka viską – tai maža jų pergalė prieš save, prieš savo negalią.
Pasiduoti ligai neketina
Ernesta Žemaitytė sako, kad kelionė buvo iš tiesų įspūdinga, palikusi gausybę įspūdžių. „Projekte ryžausi dalyvauti, trokšdama naujų įspūdžių, pažinčių. Veikti ir įveikti. Man to visą gyvenimą reikėjo, nepasiduoti negaliai, kad ir kokia sunki mano cerebrinio paralyžiaus forma“, – atvirauja mergina.
Vaikystėje išgyvenusi patyčias, ji tvirtina, kad gyvenimas užgrūdino ir jaudinimuisi dėl kažkieno piktų žodžių ji nebešvaisto brangaus laiko. Labai padėjo scena, vaidyba ir šokiai. Į sceną pradžioje ji atriedėdavo sėdėdama vežimėlyje, nes dėl ligos net menkiausiai susijaudinus ją stipriai kaustydavo ir ji iškart krisdavo.
Tačiau laikui bėgant ratelius ji padėjo į šoną. „Būdama scenoje, minioje žmonių, šiek tiek tą kaustymą ėmiau valdyti. Ir šis mažytis stebuklas paskatino ir toliau bandyti viską, kas iš pradžių atrodo neįmanoma, nes pats nerealiausias jausmas padaryti tai, ko kiti galvoja, jog nesugebėsi!“ – sako Ernesta. Kai neplanuotai kelionės metu užsuko prie Labanoro apžvalgos bokšto, jai iškart į galvą toptelėjo mintis: „Turiu užlipti!“ Žinoma, buvo be galo sunku, lipimas, atrodė, niekada nesibaigs, o dar ir kiti užlipo, žinoma, trigubai greičiau.
Pusiaukelėje esą ne kartą buvo užklupusi mintis pasiduoti, bet šalia kantriai kartu lipo nuostabi jos draugė, kineziterapeutė Sylwia.
„Ji labai daug savęs atidavus treniruotėse, sustiprinus mano pasitikėjimą savimi. Pajutau, kad trūks plyš negaliu nuleisti rankų, ir, kaip visada, sutelkus visą savo valią, man tai pavyko. Vėl buvo nenusakoma euforija!“ – didingą akimirką pamena Ernesta.
Likimo siųsta draugystė
Su Sylwia ji susipažino prieš pusmetį, jai atėjus savanoriauti į laipiojimo centrą „Miegantys drambliai“, kuriame Ernesta treniruojasi jau ketvirti metai. Jos ėmė treniruotis kartu, o čia ir likimas, lyg žinodamas, ką suvesti, atnešė malonų netikėtumą – Sylwia troško pritaikyti savo studijų – kineziterapijos – žinias. Ernesta sutiko pabandyti.
„Mano didžiausia svajonė, kiek tai įmanoma, turint tokią klastingą ligos formą kaip mano, kuo tvirčiau pastatyti save ant kojų. Su Sylwia keliame sau iššūkius ne tik laipiojimo centro salėje, neseniai treniruotę buvome perkėlusios į Kalniečių parką, bandžiau eiti sniegu be vaikštynės. Sylvija paskatino pamėginti paeiti pačiai net ledu. Buvo taip pat nereali patirtis, paskatinusi dar labiau tikėti savimi“, – sako ji.
Šiandien merginas jungia ne tik treniruotės: draugystę stiprina nuolatiniai renginiai, kuriuose Ernesta vaidina ar šoka, pašnekesiai prie kavos namuose, knygų mugės... „Be proto esu jai už viską dėkinga, todėl labai norėčiau kartu patirti iššūkius ir kelionėje į „Euroviziją“. Mūsų didžiausias tikslas yra tas, kad galėčiau gatve žingsniuoti be vaikštynės. Daug metų net su vaikštyne to negalėjau, todėl labai tikiu, kad kažkada galėsiu gatvėmis žingsniuoti ir be jos. Laimėjimas projekte dar labiau sustiprintų ryžtą tai pasiekti iki gegužės mėnesio“, – teigia Ernesta.
Draugystė įkvepia
Ernestos bičiulė Sylwia Grygienc atvira – retai kada abejoja Ernestos idėjomis – ji geriausiai žino, ko jos kūnui ir sielai reikia, todėl ramia širdimi jai leido lipti į apžvalgos bokštą. „Jau seniai supratau, kad jai patinka stebinti save ir kitus, peržengti komforto zoną, bandyti kažką naujo, dar nepatirto. Jos riboti nežadu“, – šypsosi Sylwia.
Jau seniai supratau, kad jai patinka stebinti save ir kitus, peržengti komforto zoną, bandyti kažką naujo, dar nepatirto. Jos riboti nežadu, – šypsosi Sylwia.
Kai jos pasiekė viršų visi esą pasitiko merginas su džiaugsmu. Tuomet Sylwia iš džiaugsmo net ašarą išspaudė: „Labai džiaugiuosi Ernestos užsispyrimu ir ryžtu. Atrodo, iš kur žmoguje tiek jėgų ir motyvacijos? Tada susimąstau apie save, kad kartais pasiskundžiu, menką problemą išpučiu kaip balioną, o paskui suprantu, kad ta problemėlė mano gyvenime kaip lašas jūroje“.
Projekte, pasak merginos, jos panoro dalyvauti dėl savęs, vedamos noro patirti ką nors nauja, atrasti save: „Pakako dviejų dienų, kad save pažintume ir suprastume, kad kartu galime daugiau – dalijamės patirtimi, išgyvenimais, džiaugsmais ir ne tik.“
Su Ernestos kūnu tariasi gražiuoju
Mergina prisipažįsta, kad draugystė su Ernesta ją įkvepia. Vos išvydus draugę, veide akimirksniu atsiranda šypsena. „Mes su kolege Anna vedame jai treniruotes laipiojimo centre. Ten ji jaučiasi kaip žuvis vandeny – visada 100 proc. nusiteikusi rimtai treniruotei, kovai su savo judėjimo baimėmis. Mūsų tikslas – jai tapti kuo savarankiškesnei.
Treniruočių metu laviname Ernestos dėmesio koncentraciją, pusiausvyrą, koordinaciją, giliuosius jutimus, raumenų jėgą, eiseną (stabiliu, nestabiliu paviršiumi, laiptais ir pan.) ir, aišku, laipiojame sienele – puiki smegenų ir kūno treniruotė. Pagrindinė užduotis – išmokyti kūną laiku reaguoti į smegenyse sukurtą judesių planą, kitaip tariant – gražiuoju prašome kūną atlikti reikiamas užduotis“, – juokiasi Sylwia.
Pergalė projekte „Draugystė veža“ ir galimybė išvykti į „Euroviziją“ joms esą būtų nuostabi dovana už įdėtas pastangas. „Ir, beje, Ernesta nori padėti šalin ir vaikštynę, pažadėjo, kad iki „Eurovizijos“ pasistengs jau jos kartu nesivežioti“, – bičiulės įsipareigojimą primena Sylwia.
Dar į mokyklą vedė už rankos
Robertas Šimonis 15min prisipažino, kad projektas „Draugystė veža“ paliko neišdildomų įspūdžių tiek jam pačiam, tiek jo draugui Rokui.
„Pirmą kartą sumąstėme tokiame dalyke dalyvauti. Po dviejų dienų projekte, tikiu, visi turėjome tokį šviesuliuką dūšioje. Jautėmės kažkokio vieno didelio įvykio dalimi“, – apibendrino patirtį projekte druskininkietis. Roberto teigimu, jis su bičiuliais laikosi tradicijos – atsidūrę prie apžvalgos bokšto, negali neišbandyti jo laiptelių ir nepasigėrėti nuo jo viršūnės atsiveriančiais vaizdais. Dažniausiai, žinoma, tai daro vasarą, tačiau šįkart buvo išimtis.
„Jeigu atvažiavome, tai reikia užkopt! Nedidelė dalis liko apačioje, bet didžioji dalis mūsų užlipo ir grožėjosi Labanoro girios vaizdais. Žodžiu, patiko“, – džiaugiasi priėmęs iššūkį ir užlipęs į viršūnę Robertas.
Kartu laiptelis po laiptelio kilo ir jį lydėjęs bičiulis Rokas. Šių vyrų draugystė patikrinta laiko, brandi – jiedu bičiuliaujasi nuo aštuonerių: „O dabar mums – po 33-ejus. Kartu su juo su bičiuliais važiuojame į pirtis – turim tokią tradiciją. Į sporto salę einam kartu. Žinot, kaip būna, jei ne aš, tai jis mane pastumia ir nueinam pasportuot“, – apie laiko patikrintą draugystę pasakoja Robertas.
Jo teigimu, Rokui jo negalia visiškai įprastas dalykas – juk nuo mažų dienų buvo šalia. Robertas mena, kai pirmą kartą pabandė eiti į mokyklą, Rokas buvo šalia – vedėsi už rankos. Tuomet Robertas dar stipriau paeidavo su viena lazdele. Taigi šiandien vyrai vienas kitą supranta be žodžių.
Svarbiausia – ne kelionė
Kai turi negalią, negali galvoti, kad tai – eksperimentas mėnesiui, tu kasdien su tuo būsi ir vienaip ar kitaip visada kažkokios pagalbos reikės iš sveikųjų, – sako jis.
Ar dažnai Robertui tenka paprašyti pagalbos? Vyras tvirtina išmokęs būti savarankiškas.
„Kai turi negalią, negali galvoti, kad tai – eksperimentas mėnesiui, tu kasdien su tuo būsi ir vienaip ar kitaip visada kažkokios pagalbos reikės iš sveikųjų. Aš, tarkime, galiu beveik viską – namuose apsitarnauti, bet kavos atsinešti į kitą kambarį prie televizoriaus, negaliu. Paprašau mamuko, ji atneša“, – nusijuokia jis. Robertas pokštauja, o kam daugiau, jei ne jam ir Rokui laimėti kelionę į „Euroviziją“? „Tikriems dzūkams. Žinot, mes per daug sėdime savo miškuose, tai, jei nelaimėsime, taip ir liksime Dzūkijoje. O jei rimčiau, tai norisi pamatyti Portugaliją, norisi ir gyvai pažiūrėti tą „Euroviziją“, – sako jis.
Vis dėlto Robertas įsitikinęs, kad projekto esmė slypi ne kelionėje. Jo teigimu, norisi parodyti, kad sveiki žmonės su neįgaliaisiais gali puikiai sugyventi ir kad nereikia skirstyti žmonių „čia – sveiki, čia – neįgalieji“.
Drauge su „Eurovizijos“ dainų konkursu vyksta ir LRT pristatoma akcija „Draugystė veža“. Tai – viešosios įstaigos „Baltijos ugdymo centras“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinė akcija. Projekto metu kas savaitę bus pristatytos 3 draugų poros, iš kurių vienas turi negalią. Už labiausiai patikusią draugystės istoriją žiūrovai galės balsuoti portale www.lrt.lt, o nugalėtojų poros bus paskelbtos per finalinį „Eurovizijos“ koncertą kovo 11 dieną.
