Drevernoje lankomės tokią dieną, kai iš ryto šviečia saulė, o popiet pakyla vėjas ir prapliumpa lietus. Atrodytų, ką gi veikti čia per lietų?
„Čia net kelias baigiasi“
L.Juknienė, dirbanti Drevernos pramogų ir poilsio parke, kuris apima uostą, kempingą, restoraną ir kitas pakrantės pramogas, šypsosi ir siūlo tiesiog knygą paskaityti kempingo namelyje – su vaizdu į Juodkrantės kopas. O jos visiškai netoli, greitaeigiu laivu nuplaukti netrunka nei 15 minučių.
„Pradžia mūsų buvo 2017 metų gegužės mėnesį – tai buvo mūsų pirmasis turistinis sezonas, tuomet atsidarėme. Tada čia buvo raudona aikštė ir elingas. Viskas, daugiau čia nieko nebuvo. Jeigu žiūrėsime į namelius, kurie dabar stovi kempinge, tai vaizdas buvo kaip aname krante dabar – pieva, joje žvyruotas takas iki apžvalgos bokšto. Pasiūlymą dirbti čia gavau 2016 metų pabaigoje. Su vyru atvažiavome apsižiūrėti, užlipau į bokštą ir pasakiau – juk supranti, kad čia yra pasaulio pabaiga, čia net kelias baigiasi“, – projekto pradžią prisiminė Liudmila.
Pasiūlymą dirbti čia gavau 2019 m. pabaigoje. Su vyru atvažiavome apsižiūrėti, užlipau į bokštą ir pasakiau – juk supranti, kad čia yra pasaulio pabaiga, čia net kelias baigiasi, – sakė L.Juknienė.
Iki tol Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje dirbusi moteris prisipažįsta, kad Dreverna jai buvo visiškai nežinoma žemė: „Buvome vieną kartą atplaukę su jachta – tuščia prieplauka, parduotuvė uždaryta, sodybos uždarytos, žmogaus nė vieno nebuvo. Tokia ir buvo mano nuomonė.
Pradėjau internete ieškoti, kas yra rašyta apie Dreverną ir radau vieną „Delfi“ tekstą pavadinimu „Vos už 7 km nuo Juodkrantės – visiškas antikurortas“. Tada ir pasakiau vyrui, kad juk turiu turizmo magistro laipsnį, nenoriu eiti į visišką antikurortą dirbti. Kitas straipsnis buvo „Įkūrė verslą Lietuvos akligatvyje: jeigu galėčiau atsukti laiką, niekada to nesiimčiau“. Tai buvo apie vienos sodybos savininką, visas straipsnis buvo apie tai, kad tai pinigų laidojimas, nes čia nieko nėra ir t.t. Nuo to mes pradėjome.“
Aikštė šalia uosto ir pats uostas buvo įrengti už ES struktūrinių fondų lėšas, uostas nuosavybės teise priklauso valstybei. Gavusi europinę paramą savivaldybė įsipareigojo surasti partnerį, kuris valdytų uostą, tačiau konkursų teko surengti ne vieną – norinčiųjų tiesiog neatsirasdavo. Bet 2016 metų gegužę UAB „Hortivita“ laimėjo Klaipėdos rajono savivaldybės koncesijos konkursą ir ėmėsi šios teritorijos.
Investuoti įsipareigojo 238 tūkst. eurų, investavo 2,5 mln.
„Visa graži istorija ir pirmasis mūsų moto buvo toks: „Drevernos uostas – mano meilės uostas“. Tai turi savo priešistorę – savininko žmona, kaip ir aš, yra baigusi turizmo studijas, norėjo užsiimti kaimo turizmu. Taip jie atsidūrė Drevernos uoste. Buvo pateiktas pasiūlymas koncesijai“, – pasakojo L.Juknienė.
Pagal koncesijos sutartį verslininkai įsipareigojo investuoti 328 tūkst. eurų. Dabar jau yra investuota, kaip sako L.Juknienė, daugiau nei 2,5 mln. eurų į šitą teritoriją.
Jau pirmais metais, 2017-aisiais, priėmėme apie 54 tūkst. svečių, 2018 m. – apie 66 tūkst. ir 2019 m. per atidarymą, per vieną dieną pas mus apsilankė apie 10 tūkst. lankytojų.
„Įsipareigojome sukurti šešias darbo vietas, šiandien turime per 60, toliau nebeskaičiuojame. Vien tik su manimi, o aš esu Turizmo padalinio vadovė, dirba apie 40 žmonių, o tai be restorano, be kelto, be vandens pramogų. Per metus mums pagal sutartį reikėjo aptarnauti bent 5 tūkst. turistų.
Jau pirmais metais, 2017-aisiais, priėmėme apie 54 tūkst., 2018 m. – apie 66 tūkst. ir 2019 m., kai darėme gegužės mėnesį atidarymo šventę, per vieną dieną pas mus apsilankė apie 10 tūkst. lankytojų. Tuomet spauda rašė, kad automobilis spūstis į Dreverną buvo apie 15 km“, – apie įsipareigojimus ir realybę pasakojo Liudmila.
Jos teigimu, jau pradėdami pirmąjį sezoną ji su kolegomis sakė, kad pradeda kurti Drevernos sėkmės istoriją: „Tai buvo mūsų pozicija ir taip savo pristatinėjome. Galiu drąsiai pasakyti, kad iki šių metų mes nenupirkome nė vieno straipsnio jokio žiniasklaidos priemonėje, o jie pasipylė. Mums buvo ir netikėta, ir vis galvojome, kur yra ta sėkmė.
2017 metais nebuvo restorano, tik uostas, 12 namelių, keltas „Gilija“ lėtas. Palyginti, dabar laivas „Benas“ plaukia iki Juodkrantės 12 minučių, „Gilija“ – apie valandą į vieną pusę. Pirmieji straipsniai buvo apie tai, kad neįperkantiems poilsio Palangoje ar Neringoje siūlo Dreverną, nereikia ieškoti ramybės Latvijoje, čia išsigelbėjimas nuo Palangos šurmulio. Tai mums glostė savimeilę.“
Iki šiol pagrindiniai svečiai – lietuviai, orientuojamasi į šeimas. Nameliai čia aštuonviečiai, tinkami gyventi šeimoms su vaikais, kuriems yra žaidimų aikštelės, vaikų uostas. Įrengtas ir baseinas su šildomu vandeniu, dvi pirtys, sūkurinė vonia.
Sėkmė – naujienos kasmet
Kaina sezono metu dviem asmenims yra 80 eurų, papildomas asmuo – 15 eurų. Keliese atvyksite, tiek ir gyvensite namelyje, tikina Liudmila. Ne sezono metu kaina dviem siekia 70 eurų ir 10 eurų papildomam žmogui. Lapkritį – dviem kainuoja 60 eurų. Sezonas čia prasideda nuo gegužės 1 d. ir baigiasi rugsėjo 30 d. „Dirbame visus metus – ir restoranas, ir kempingas, tik laivai neplaukia, nes jau būna iškelti. Keltas kelia iki rugsėjo 1 d.“, – teigė L.Juknienė.
Investicijos turbūt niekada neatsipirks. Tai nėra parduotuvė, kur padėjai grietinę, ją pardavei ir turi 30 proc.
Karantinas gerokai pakoregavo ir sezoną Drevernoje – jis prasidėjo ne įprastai nuo gegužės pradžios, o birželį, kai plūstelėjo žmonės, jų čia buvo apie trečdaliu daugiau nei prieš metus birželį. Vis dėlto ir per karantiną užsakymų, kaip sako Liudmila, jie beveik neprarado, nes savaitgaliais visi nameliai rezervuoti sezonui buvo jau kovą.
„Investicijos turbūt niekada neatsipirks. Tai nėra parduotuvė, kur padėjai grietinę, ją pardavei ir turi 30 proc. Nameliai yra nauji, bet jie nuolatos naudojami, todėl reikia nuolat investuoti, į inventorių, jo atnaujinimą, į plėtrą reikia investuoti. Pirmais metais turėjome 12 namelių, 2018 metais – 18, pernai – 31 namelį ir baseiną, šiemet jau turime 34 namelius, SPA kompleksą, naują krantinę. Restorane, atidarytame 2018 metais, iškilo poreikis pastatyti priestatą, atidaryti didesnę salę. Užburtas ratas, kas turi savo namą, gali pasakyti, kad prie jo visada yra išlaidų. O čia labai didelis ūkis“, – vardijo L.Juknienė.
Jos manymu, sėkmę lemia ir tai, kad kiekvienais metais čia atsiranda naujienų. O kur dar vaizdas per namelių langus ir iš terasų – į Mirusias kopas Juodkrantėje. „Sėkmės istorija yra dėl to, kad turi čia nuolat būti, tuo užsiimti, kvėpuoti, tuo gyventi turi visa šeima. Todėl neretai paklausta, kuris čia direktorius, parodau žmogų, kuris plauna trinkeles. Arba taiso keltą“, – apie įmonės savininkus ir vadovus sako L.Juknienė.
Vis dėlto Liudmila neslepia, kad norėtųsi didesnio vietinio verslo įsitraukimo, nes atvykusieji ir automobilį nori patogiai pasistatyti, ir rūkytos žuvies įsigyti, ir dar kokių nors pramogų surasti.
Etnografinė sodyba
Viena iš pramogų yra Drevernoje esanti laivadirbio Jono Gižo etnografinė sodyba. Joje susitinkame su Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktore ir Pamario turizmo klasterio vadove Daiva Buivydiene. Jos teigimu, visas Drevernos grožis, kokį dabar mato svečiai, prasidėjo nuo čia.
„Šita vieta buvo ganėtinai apleista. Mūsų idėja savivaldybėje buvo, kad turėtų atsirasti rekreacinė prieplauka ir tokia istorinė vieta, kuri sudarytų sąlygas plėtoti veiklą kitiems žmonėms, teikti turizmo paslaugas ir iš to visai gerai gyventi. Tarybiniais laikais čia buvo žvejų prieplauka – tiek ir teturėjo Dreverna priėjimo prie Drevernos upės, – rodydama į upę šalia J.Gižo etnografinės sodybos, pasakojo D.Buivydienė. – Žlugus tarybiniam ūkiui prieplauka privatizuota, užrakinti vartai ir tokia graži gyvenvietė turėjo merdėti, nes negalėjo užsiimti jos gyventojai verslais, turizmu.“
2003 metais D.Buivydienė parengė paraišką, kurioje buvo rekreacinės prieplaukos, dabartinio uosto, techninis projektas, detalieji planai – tai ir buvusi pradžia. „Tada padarėme šios sodybos (o ji buvo padovanota savivaldybei) rekonstrukcijos planą. Idėja buvo tokia, kad ši sodyba būtų kaip istorinė trauka, o toliau plėtojasi verslas. Čia savo indėlį įdeda savivaldybė, kuria patrauklumą, rinkodarinius projektus čia kuria, o toliau sąlygas sudaro ir netrukdo plėtotis verslui“, – kalbėjo direktorė.
Jos įsitikinimu, tai tapo tikru postūmiu privataus ir viešojo sektoriaus partnerystei – Klaipėdos rajono savivaldybė perdavė jau pastatytą uostą valdyti privačiam sektoriui, kuris investuoja. „Tada išeina labai geras rezultatas. Tikra sėkmės istorija“, – drąsiai teigia D.Buivydienė.
Jono Gižo, buvusio laivadirbio, sodyba yra vienintelė tokia išlikusi rytinėje Kuršių marių pusėje. Jis statė kurėnus ir kitokius laivus būtent marioms.
Laivų netrūksta
Šiandien laivų Drevernoje ir visame Pamaryje netrūksta. Kitąpus marių esančią Juodkrantę pasiekti galima vos per 12 minučių – greitaeigiu laivu tik tiek tokia kelionė trunka.
Bet galima rinktis ir kitą maršrutą iš kito uosto. Mes laivu „Baltas“ su kapitonu Ignu Pauliumi plaukėme iš Minijos kaimo, dažniau vadinamo Minge, Minijos upe pro Uostadvarį, Krokų lankų ežerą, Kuršių mariomis į Rusnę.
„Pamatysime Ventės ragą, ten toli – Nidą, padarysime tokį didelį lanką ir kilsime į Pakalnės upe“, – maršrutą nužymėjo Ignas.
Nors dangus grasino prapliupti lietumi, plaukimas laivu suteikia ramybės. Gali tiesiog žvalgytis, sekti akimis baltuosius garnius, gulbes ir pulkus mažesnių paukščių. Arba klausytis Igno pasakojimų, kuriems jis vis randa akimirką vesdamas laivą.
Paklaustas, ar viskas su laivyba Pamaryje yra taip lengva, kokia nuotaika apima plaukiant, Ignas šypsosi. Anot jo, reikėtų gerinti plaukiojimo sąlygas, nes susidomėjimas pramogomis laivuose didelis, tad ir kelionių pasiūla galėtų būti dar didesnė.
Tą akcentavo ir L.Juknienė iš Drevernos pramogų ir poilsio parko: šliuzas nėra platus, laivai nepraplaukia, todėl negali pasiūlyti maršrutų į Mingės kaimo pusę.
„Šliuzo platinti neleidžia, tai praplaukia tik kateriai, didesni laivai negali. Negalime tokių ilgesnių poilsinių maršrutų pasiūlyti, kurie tikrai yra įdomūs, turiningi ir tvarūs. Įplaukimo kanalai kelia problemų, nes mums neleidžia jų gilinti, gylis yra tik 1,2 m, todėl pas mus neįplaukia didesni laivai su didesnėmis grimzlėmis, tegali praplaukti, mums pamojuoti ir nuplaukia į Nidą su skaudančia širdimi, kad negali būti čia“, – teigė L.Juknienė.
Tačiau tai tik viena iš problemų, kuri netrukdo siekti pagrindinio tikslo – kad žmonės važiuotų ne tik prie jūros, bet ir į Pamarį. Ir žinotų, kuris jis yra.
Žurnalistų turą į Mažąją Lietuvą organizavo Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
