– Otilija, prisiminusi ilgą Tavo aplankytų šalių sąrašą, imu įtarti, jog Tavyje gyvena kurio nors iš didžiųjų praeities pasaulio keliautojų siela (šypteliu). Ar skaičiuoji aplankytas šalis?
– Iš pradžių neskaičiavau ir tikrai neketinau to daryti, tačiau keliaujant kažkas manęs paklausė, kiek šalių jau esu aplankiusi, tai teko suskaičiuoti. Iš viso svečiavausi 49-iose šalyse.
– O Tau dar tik 30 metų! Įspūdinga! Kol sulauksi pensijos, žiūrėk, būsi išmaišiusi visą pasaulį (nusijuokiu). Štai visai prieš paskelbiant karantiną grįžai iš dviejų mėnesių kelionės po Pietų Ameriką. Turbūt tiek laiko praleidusi šiame žemyne spėjai pasijusti vietine?
– Pasijusti vietine neužteko laiko. Nors kelionė truko kiek daugiau nei du mėnesius, buvo daug skubėjimo. Viešėdama kitoje Atlanto pusėje, stengiausi kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau suspėti. Neturėjau nei vienos tingios dienos, tik keletą pusdienių, per kuriuos dažniausiai planuodavau rytojų.
Daug kas mano, kad keliauti reiškia tinginiauti. Taip, jei važiuoji pailsėti. O jei važiuoji, kaip aš vadinu, kuprinėti – poilsį teks pamiršti. Grįžusi namo porą dienų miegojau tikrai ilgai, bet ne dėl laiko juostų skirtumų, o dėl miego trūkumo kelionės metu.
Vis tik net ir pakankamai aktyviai keliaudama, tikrai spėjau apsiprasti, pabendrauti su vietiniais ir susidaryti įspūdį apie visas aplankytas vietas.
– Papasakok plačiau apie laiką, praleistą Pietų Amerikoje – žemyne, kuris tarpukariu buvo gana populiari lietuvių emigracijos kryptis. Kokius namų darbus atlikai prieš kelionę? Koks buvo Tavo maršrutas?
– Pietų Amerikoje praleidau kiek daugiau nei 9 savaites: iš Lietuvos išskridau gruodžio 31-osios vakare, o grįžau kovo 6-ąją. Skrydis tiek į priekį, tiek atgal į Senąjį žemyną buvo iš San Paulo (Brazilijos), todėl po Pietų Ameriką keliavau ratu: pradėjau Brazilijoje, po jos keliavau link vakarų pakrantės (Paragvajus, Šiaurės Argentina, Bolivija, Peru), tada leidausi žemyn (Čilė) iki pat piečiausios pasaulio vietos, kuri dar yra žinoma kaip Pasaulio pabaigos miestas – Ušuaja (Argentina), tada kilau aukštyn rytine pakrante link Buenos Airių ir trumpam sustojau Urugvajuje.
Mums atrodo, jog Pietų Amerika nėra tokia didelė. Ir man taip atrodė, tačiau iš tikrųjų keliavimas iš vienos vietos į kitą užima be galo daug laiko tiek dėl atstumų, tiek dėl kalnų kelių, greičio ribojimų juose ir šalies geografinės padėties (didžioji Bolivijos dalis yra kiek daugiau nei 3 km aukštyje). Aš turėjau tik 9 savaites ir norėjau pamatyti kuo daugiau, todėl beveik kiekvieną dieną leidau aktyviai: kopiau į ugnikalnius, keliavau po dykumas, nacionalinius parkus ir t. t.
Prieš kelionę laiko pasiruošti ir atlikti kokius nors namų darbus neturėjau. Nusipirkau bilietus likus vos 5 dienoms iki skrydžio, todėl labiau rūpinausi kuprinės įsigijimu, jos pakavimu, ieškojau skysčio nuo vabzdžių vidury žiemos! Vaistininkė net paklausė, kur aš žiemą tų vabzdžių ieškosiu (juokiasi). Vienintelis planas buvo tas, kad norėjau būti Santjage, Čilės sostinėje, kažkur vasario 10 d., nes čia turėjau susitikti su savo pažįstamu vokiečiu, su kuriuo kartu studijavome Pietų Korėjoje. Jis užsibuvo Kolumbijoje, aš – Bolivijoje, todėl net ir mažiausias planas liko neįgyvendintas.
Jei atvirai, planuoti nustojau po kelionės Balkanuose – ją buvau iki detalių susiplanavusi ir visas nakvynes užsisakiusi, todėl neturėjau laisvės. Nors ir patikdavo miestelis, tekdavo keliauti, nes kitaip prarasčiau jau sumokėtus pinigus. Po šitos kelionės supratau, kad daugiau neplanuosiu ir nakvynes užsisakinėsiu tik dienai į priekį. Pietų Amerikoje dariau tą patį. Tiesa, čia kartais užsisakydavau nakvynę ir tą pačią dieną.
– Pietų Amerika garsėja kaip nesaugus žemynas, o Tu keliavai viena. Ar jauteisi saugiai?
– Ką dar padariau prieš kelionę, tai perskaičiau keletą straipsnių apie saugumo situaciją ir galimybes keliauti vienai po Pietų Ameriką. Ir išsigandau. Ne dėl keliavimo vienai, bet dėl straipsniuose aprašomų pavojų. Nusprendžiau daugiau nebeskaityti. Juk dažniausiai straipsniuose rašomi neigiami dalykai. Čia labai tiktų ir Lietuvos pavyzdys: neseniai tarptautiniame leidinyje buvo paskelbta, kad trys didieji Lietuvos miestai garsėja kaip tie, kuriuose įvykdoma daugiausia žmogžudysčių. Ar mes dėl to nevažiuojame į Vilnių, Kauną ir Klaipėdą? Man atrodo, jog reiktų bent truputį susipažinti su situacija, kad būtų galima įsivaizduoti, kas gali nutikti, bet priimti visos informacijos už gryną pinigą nereikėtų.
Vienintelė vieta, kur nesijaučiau saugiai, buvo San Paulas. Tai – didžiausias Pietų Amerikos miestas, jame tikrai gausu visokio plauko žmonių, daug imigrantų, suvažiavusių iš įvairių žemyno vietų, ieškančių geresnio gyvenimo. Gatvėse didžiulė smarvė, šiukšlės visur aplinkui, gatvės pilnos benamių. Todėl būdama San Paule skubėdavau grįžti namo vos tik saulei nusileidus. Stengiausi neišsiskirti iš minios, neklaidžiojau su žemėlapiu ir telefonu rankose, jau lyg turėdama tikslą. Visur kitur jaučiausi saugiai ir jokių nemalonumų nepatyriau.
– Kaip vietiniai sutinka europiečius? Ar jie yra girdėję apie mažą mūsų šalį?
– Manau, kad Pietų Amerika yra bene labiausiai tarp kuprinėtojų populiarus regionas. Vietiniai pripratę prie keliautojų. Tiesa, buvau keliuose mažesniuose miesteliuose, kur keliautojų įprastai nebūna arba jų būna tik vienetai, tai buvo labai smagu! Kuo mažiau keliautojų, tuo žmonės tose vietose draugiškesni. Gal dėl to, kad aš esu aukšta, manęs visada klausdavo, ar aš vokietė. Jei ne vokietė, tada gal amerikietė? Man pasakius, kad esu iš Lietuvos, dažniausiai tekdavo paaiškinti, kur tiksliau ši šalis yra, todėl dažniausiai klausdavau, ar žino Vokietiją, tada pasakydavau, kad Vokietijos šiaurėje yra Lenkija ir jau tada mūsų mažoji Lietuva. Po to dažniau pradėjau sakyti, kad tiesiog esu iš Europos, o jei domėdavosi toliau, paaiškindavau.
Visur stengdavausi sudalyvauti nemokamoje miesto ekskursijoje, vadinamuosiuose Free Tour, kuriuose galima sužinoti labai daug apie miestą, taip pat sutikti ir kitus keliautojus, su jais pasidalinti patarimais, parekomenduoti vietas ir t. t. Buenos Airėse gidas kalbėjo apie šalis, iš kurių imigravo labai daug žmonių, ir jis paminėjo Lietuvą, nors nežinojo, kad grupėje yra lietuvė. Buvo smagu išgirsti Lietuvos vardą! Pasirodo, gidas turi tris lietuvių kilmės draugus, kurie nekalba lietuviškai, tačiau be galo didžiuojasi tuo, kad yra lietuviai.
– Otilija, moki ne vieną kalbą. Tarp jų – ir ispanų. Tad susikalbėti su tenykščiais gyventojais greičiausiai keblumų nebuvo?
– Be ispanų kalbos Pietų Amerikoje – nė žingsnio. Vietiniai nekalba angliškai. Tiesą sakant, manau, kad jiems net nėra didžiulio poreikio. Dauguma keliautojų, kuriuos sutikau, bent truputį kalbėjo ispaniškai. Atskridus į kurią nors šalį, daugelis keliautojų dalyvauja kelių savaičių ispanų kalbos kursuose, o paskui jau leidžiasi į kelionę ir tobulina kalbą. Aš ispaniškai galiu susikalbėti, suprantu praktiškai viską, tačiau pakalbėti sudėtingesnėmis temomis, kaip pavyzdžiui, apie politiką, man jau sunku.
– Pietų Amerika – egzotiškas žemynas ne tik dėl įspūdingos savo gamtos, bet ir dėl savitos kultūros bei vis dar gyvuojančių archajiškų papročių. Ar teko susidurti su keistais vietinių gyventojų įsitikinimais, pasaulio suvokimu?
– Apie kokius nors labai keistus įsitikinimus neteko girdėti. Tačiau, pavyzdžiui, Bolivijoje iki šių dienų vyksta aukojimai Pachamama, arba Motinai žemei. Dažniausiai aukojamos lamos ar kiti gyvūnai, bet iki šių dienų yra išlikęs ir žmonių aukojimas. Pradžioje netikėjau, kai man tai pasakojo kiti keliautojai, bet paklausus vietinio gido miesto ekskursijoje, jis tą faktą tik patvirtino. Pavyzdžiui, statant naują daugiaaukštį pastatą, vietiniai tiki, kad aukojimas turi būti didesnis nei įprastai, todėl aukoja žmogų. Pasakojo, kaip statant vieną pastatą nusprendė, jog tas prietaras yra atgyvena ir nepaaukojo nieko, todėl Pachamama supyko ir statybų metu iš aukštai nukritę žuvo keli darbininkai.
– Tikiuosi, mūsų skaitytojai šio straipsnio neskaito prieš miegą (šypteliu). Išties šiurpoka. Otilija, kas šioje kelionėje įsiminė, sužavėjo ar nustebino labiausiai? Galbūt pasitaikė ir pavojingų situacijų?
– Man labiausiai įsiminė sutikti keliautojai – kiekvienas su sava istorija, kiekvienas su tikslu kelionėje. Kažkas išgyvena sunkias skyrybas, kažkas neteko mylimo darbo, kažkas tiesiog nusprendė apversti gyvenimą aukštyn kojomis ir viską metęs išvažiavo be plano keliauti. Kuprinėti – tai būtų tikslesnis žodis. Aš tikiu, jog kiekvienas sutiktas žmogus tau kažką duoda, tarsi įvyksta kažkokie mainai.
Taip pat labai įsiminė gamta! Aš be galo dievinu kalnus! Kelionės metu pavyko įkopti į vieną aukščiausių aktyvių šiaurės Čilės ugnikalnių, kurio aukštis 5 592 metrai! Kaip buvo sunku išvykti 4 valandą ryto, tačiau kokie magiški vaizdai atsivėrė pusryčiaujant prie ežero saulei kylant ir po truputį nušviečiant visus supančius ugnikalnius!
Dar vienas iš įsimintinesnių dalykų – kelionė dviračiu vadinamuoju Mirties keliu Bolivijoje. Tai kalnų kelias, kuris anksčiau buvo naudojamas absoliučiai visų transporto priemonių ir kuriame per metus žūdavo daugiau nei 300 žmonių. Dabar juo naudojasi tik kelios šalia gyvenančios šeimos. Šis kelias be galo siauras ir akmenuotas, leidžiasi žemyn nuo kiek daugiau nei 5 km iki 1 km virš jūros lygio. Minti dviračio beveik nereikia, tik stabdyti ir bandyti išvengti akmenų, kurie sumėtytų dviratį. Labai įtemptos kelios valandos, tačiau nuostabus jausmas pabaigus kelią! Tiesa, ten sutikau ir lietuvių keliautojų porą, tai buvo pirmieji sutikti lietuviai.
– Pietų Amerika neretai atrodo tiesiog kaip viena didelė šalis. Ar spėjai pajusti kiekvienos šalies išskirtinumą?
– Šalys tikrai yra skirtingos: skirtinga istorija, tradicijos ir papročiai. Paragvajus ir Bolivija labai tradiciškos šalys, labai uždaros, todėl išlaikiusios savą kultūrą. Moterys Bolivijoje vaikšto apsirengusios tradiciniais drabužiais – keletu sluoksnių spalvingų pūstų sijonų ir būtinai užsidėjusios per mažą skrybėlę. Nežinau, kiek toje istorijoje yra tiesos, bet gidas pasakojo, kad anglai atvežė skrybėles į Boliviją ir norėjo jas išpopuliarinti tarp vyrų, tačiau jų galvos buvo per didelės ir jie skrybėlių nenešiojo. Todėl buvo sukurta reklaminė kampanija, kurioje vaizduota skrybėlę užsidėjusi ir todėl madinga moteris. Taigi po truputį šis aksesuaras labai išpopuliarėjo tarp Bolivijos moterų. Bolivijoje neteko matyti moters, kuri nebūtų apsirengusi tradiciniais drabužiais. Įsivaizduokit, jei mes nešiotume savo tautinius kostiumus kasdien!
- Būtų iššūkis! Tačiau stebintume pasaulį, kaip dabar tai daro Bolivijos damos (šypteliu). Otilija, praleidai du mėnesius kitoje pasaulio pusėje, kuri tokia margaspalvė ir kupina staigmenų. Ar grįžus namo buvo lengva priprasti prie gimtosios Lietuvos horizontų?
– Išvykdama sausiui, vasariui ir dar kovo pradžiai, tikėjausi, kad praleisiu žiemą kitame pusrutulyje, tačiau grįžus vis tiek užklupo žiema. Buvo keista grįžti iš +35 laipsnių į vos +5… Aš labai myliu kalnus ir man to tėvynėje be galo trūksta. Taip pat trūksta šypsenų. Mes tikrai per mažai šypsomės! Atrodo, turime viską, bet vis tiek išspausti tą šypseną kažkodėl nėra lengva. O Pietų Amerikoje, nors daugeliu atvejų žmonės turi mažiau, tačiau šypsena yra jų kasdienis atributas.
– Gal nutraukus karantiną būsime vieni kitų išsiilgę ir dosniau šypsosimės (pasidaliju retorišku spėjimu). Bet dar šiek tiek grįžkime į tą šypsenų žemyną. Kokia šalis šioje kelionėje Tave pakerėjo taip stipriai, kad mielai ten sugrįžtum dar ir dar kartą? O kur daugiau nenorėtum atsidurti?
– Kalbant apie Pietų Ameriką, labiausiai sužavėjo Patagonija. Tiesa, tai nėra šalis, o pietinė Čilės ir Argentinos dalis. Tad, jei Patagonija būtų šalis – ji būtų mano mėgstamiausia. Nukeliauti į Patagoniją norėjau nuo kokių 15 metų, kai sužinojau, kad pasaulyje egzistuoja tokia vieta, kaip Patagonija ir jos dalis – Ugnies žemė. Man tik išlipus iš lėktuvo Punta Arenas oro uoste (Čilė), buvo taip vėjuota ir šalta, tačiau šypsena nuo veido nenyko ateinančias savaites, nes aš buvau bepildanti savo svajonę. O Ušuajos grožis! Tas miestas paliko nuostabius prisiminimus su snieguotomis kalnų viršūnėmis, sniegu ir saule vos per keletą sekundžių. Tai buvo miestas, kuriame aš pirmą kartą gyvenime specialiai nespėjau į autobusą, nes norėjau likti dar dienai ir pasimėgauti miestą supančiais kalnų ir ledynų vaizdais!
O nenorėčiau grįžti į Paragvajų. Ten, lyginant su aplinkinėmis šalimis, nėra nieko. Užsukau kelioms dienoms, tačiau net vietiniai manęs klausinėjo, kodėl nekeliauju tolyn anksčiau. Aš labai mėgstu netipines ir ne tokias turistiškas vietas, bet Paragvajus buvo net ir man nelabai verta dėmesio šalis.
– Akivaizdu, kelionės ir Tavo asmenybė – nedalomas vienis, tarsi Italija ir makaronai (nusijuokiu). Nuo pat studijų metų Vilniuje buvai apsupta ryšių su užsieniu: pagal studentų mainų programą buvai išvykusi į Pietų Korėją, Vokietiją, kuruodavai į Tavo universitetą studijuoti atvykusius užsienio studentus, todėl įgijai daug bičiulių skirtingose pasaulio šalyse, Tavo profesinė veikla taip pat susieta su svečiomis šalimis, visos atostogos atiduotos kelionėms ir pasauliui tyrinėti. Jei atvirai, stebiuosi, kad iki šiol gyveni Lietuvoje. Niekad nebuvo minčių įsikurti svetur?
– Tokių minčių visada buvo ir yra. Man kartais irgi keista pagalvojus, kad aš vis dar Lietuvoje. Kažkur kitur pagyventi tikrai norėčiau, bet kol kas šita pasaulinė pandemija viską stabdo.
– Ar pandemija, karantinas ir užvertos sienos nekelia nerimo? Neaišku, kada vėl laisvai bet kuria kryptimi galėsime išvykti. Ar visame pasaulyje pasikeitusi padėtis nesugriovė Tavo planų?
– Tiesą sakant, pandemija sugriovė mano planus. Turėjau ir skrydį, ir gyvenimo planą keliems mėnesiams. Ketinau išskristi šeštadienį, tačiau nusprendžiau likti. Sekmadienį buvo priimtas sprendimas skelbti karantiną ir uždaryti sienas. Tai tuo pat metu ir liūdėjau, ir džiaugiausi.
Dabar ta nežinomybė tikrai kelia nerimą – jei būtų aišku, kada viskas baigsis, būčiau rami. Kol kas – nieko tikslaus, situacija lyg ir gerėja, tačiau kalbama apie antrą bangą ir, be to, kitų šalių pavyzdžiai rodo, jog net ir užsikrėtusiųjų skaičiui sumažėjus, virusas bet kada gali grįžti. Greičiausiai bent jau kol kas nebus jokių galimybių gyventi taip, kaip esame įpratę. Viskas pasikeistų nebent išradus vaistus ar vakciną.
Na, o dėl sienų atsidarymo, tai jau po truputį galima keliauti, tačiau nerimą kelia vietinių požiūris į užsieniečius. Man išvykus iš Pietų Amerikos, ten buvo tik vienas atvejis, fiksuotas Brazilijoje, tačiau virusui pradėjus plisti ir į kitas šalis, sutikti keliautojai teigė, jog atsirado neigiamas požiūris į užsieniečius lyg jie būtų atsakingi už viruso atvežimą į žemyną.
