Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Kasdieninių įkvėpimų iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Kol moterys virtuvėje dalijasi ajoblanco sriubos gamybos paslaptimis, dvaro šeimininkas pradeda pasakoti: „Daugiau nei prieš du šimtus metų...“. Jau pati pradžia sako, kad pokalbis bus ne apie ateities planus ir vizijas.
Prieš tiek metų prasidėjo ne tik pono Salvadoro ūkio, bet ir moderniosios Ispanijos istorija. Tai, kas šiose žemėse vyko finikiečių, romėnų, vizigotų, maurų ar rekonkistos laikais, domina tik istorijos mėgėjus, tyrinėtojus ir smalsius turistus.
Andalūzai, pasakodami savo šeimos ar giminės istoriją, gali užsiminti, kad jų žemėse kažkada buvo atkasti vienų ar kitų praeities civilizacijų griuvėsiai. Bet jų pačių gyvenimui daugiau įtakos darė ne atkasti artefaktai, o prieš du šimtmečius prasidėję procesai, nuo kurių prasidėjo Ispanijos ūkio progresas.
XVII am. pabaigoje, praūžus epidemijoms, suirutėms ir svetimšalių okupacijoms, Ispanija buvo visiškai nuniokota. Netekusi pagrindinių kolonijų ir įtakos, kadaise klestėjusi karalystė tapo nuskurdusiu Europos užkampiu.
Tuometiniai grafai, kunigaikščiai, viskontai, baronai, idalgai ir kiti mažiau ar daugiau tituluoti ponai valdė milžiniškus žemės plotus, gyveno pilyse ir rūmuose, tačiau dauguma jų taip nuskurdo, kad neturėjo pinigų ne tik sumokėti mokesčius į karalystės iždą, bet ir atsiskaityti su tarnais už kasdienį jų darbą.
Žemė šalyje imta nuomoti tiems, kas ją moka dirbti, tačiau iš jos gaunamos pajamos buvo labai menkos. Šalies atstatymui reikėjo ne tik milžiniškų pinigų sumų – jų reikėjo greitai. Todėl iš nemokių aristokratų ir kitų žemvaldžių, dar vadintų „negyvomis rankomis“, žemės buvo nusavintos ir parduotos tiems, kas turėjo pinigų, mokėjo, norėjo ir galėjo tą žemę dirbti.
Taip Ispanijoje ėmė rastis įvairaus dydžio privatūs ūkiai, pradėjo formuotis kaimo buržuazija ir vidurinioji klasė. O jų valdomose žemėse ėmė dygti dvarai – los cortijos.
Ispanų kalbos žodynas žodį el cortijo apibūdina taip: „Tai senovinio tipo ūkis, kurį gali sudaryti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, arklidės, fermos, malūnai, vyno ir aliejaus gamyklos, dirbama žemė, ganyklos, sodai, vynuogynai ar alyvmedynai. Toks ūkio tipas charakteringas Andalūzijai ir Estremadūrai“.
Ir nors garsusis Bernardo Bertolucci filmas „Novocento“ istorijos siužetas vystėsi Italijos ūkyje, jo veiksmas vyko ūkyje, panašiame į ispaniškąjį el cortijo. Su šia analogija sutiko ir mano istorijos pasakotojas – ponas Salvadoras.
Šis el cortijo yra ne vienintelis Salvadoro ir Carmen Lopez-Viejo Pérez šeimos ūkis. Apylinkėse jiems priklauso dar keli panašaus dydžio ūkiniai kompleksai, tačiau tik į šį jie atvyksta iš miesto padirbėti ar praleisti laiką su vaikais, giminėmis ir draugais. Kituose – jie saugo žemės ūkio techniką ir ūkio padargus, skirtus prižiūrėti jų alyvuogynus, ten pat sandėliuoja produkciją ir tvarko derlių.
Saulei leidžiantis visi kartu išeiname pasivaikščioti po dvarelio teritoriją. Jau daugiau nei dvidešimt metų Salvadoras ir Carmen el Cortijillo (taip malonybiškai dvarą vadina šeimininkai) nuomoja vestuvėms ir šeimų šventėms. Kadaise buvusios ūkinės patalpos paverstos gana jaukiomis erdvėmis. Dvaras turi net nuosavą koplyčią.
Vasaros metu čia labai karšta, tad dienos metu šventės vyksta erdvioje modernioje, kondicionuojamoje pokylių salėje. Vakare šventės vyksta erdviame dvarelio kieme, apsuptame palmių, alyvmedžių ir figmedžių. Švenčių maitinimu ir dekoru paprastai rūpinasi švenčių organizatoriai ar patys svečiai. Dvare nėra numatytų nakvynės vietų, tad šventei pasibaigus jos dalyviai bemat išsiskirsto.
Salvadoras ir Carmen mums pasakoja, kad jų dvarelyje populiariausios vidutinio dydžio vestuvės ar šventė, į kurias susirenka apie 300 svečių. „Esame turėję vestuvių, į kurias atvyko net 600 svečių! Vienos jų buvo mūsų dukros vestuvės“.
Tokių dvarelių Andalūzijoje yra tikrai daug, tačiau ne visi jie laikomi sėkminga investicija. Įsikūrę atokiau nuo gyvenviečių jie ne taip lengvai randami, jų išlaikymas kainuoja nemažus pinigus, tad savininkams reikia gerai pasukti galvą ar prasimanyti papildomos veiklos, kad galėtų išlaikyti tokį ūkį.
Saulei nusileidus prisėdame pasišnekučiuoti dvarelio terasoje po senais vynuogių medžiais. Nuslūgus karščiui vėl pasigirsta paukščių balsai, virš galvų sparnais sušlamsi apuokas, o dvarelio sienomis ima bėgioti driežiukai.
Kai Salvadoro paklausiu, ką veiks rytoj, jis prasitaria, kad ryt anksti ryte į dvarelį suvažiuos draugai. Sočiai papusryčiavę visi kartu jie alyvmedyne medžios triušius. Dabar triušių medžioklės sezonas. Šalia sėdintis šuo vardu Piñón krusteli ausimis.
Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Kasdieninių įkvėpimų iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
