Lietuvos dvarų raidai nuo senų laikų įtakos turėjo Vakarų valstybių architektūrinės bei kultūrinės tendencijos. Kadangi Lietuva yra savotiškoje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, nemažą įtaką jai darė ir Rytų šalyse vykstantys politiniai procesai.
Dvarininkai, būdami aktyvūs visuomenės veikėjai, palaikė ir plėtojo tarptautinius ryšius, keliavo, kvietėsi į savo dvarus Vakarų šalių architektus bei meistrus. Tad užsienyje vyraujančios kultūrinės bei architektūrinės tendencijos bei mados persikėlė ir į mūsų dvarus.
Apie užsienio ryšių įtaką dvarų paveldui, jos ypatumus mokslinėje konferencijoje Plungės dvare savo žiniomis, patirtimi bei įžvalgomis dalijosi žinomi istorikai, mokslininkai, tyrėjai.
Dvarų tyrinėtojos ir architektūros istorikės dr. Dalės Puodžiukienės pranešimas „XVI–XVII a. bajorijos gyvenamoji erdvė: Vakarų kultūros įtaka architektūros kaitai“ skirtas ankstyvajam Lietuvos dvarų periodui bei vėlesnių laikotarpių įtakai.
Mūriniai pastatai Lietuvos dvarų ansambliuose atsirado ne taip seniai – XVIII a. pab. – XIX a. pr. Iki tol vyravo medinė architektūra. Dėl to taip nedaug Lietuvoje tėra iš ankstesnio laikmečio išlikusių dvarų pastatų.
Kelių šimtmečių senumo Lietuvos dvaruose išlikę nebent pastatų rūsiai, ant kurių, nugriovus senuosius medinius statinius, vėlesniais amžiais iškilo mūriniai pastatai. Žinia, jų architektūriniams sprendimams neretai įtakos turėjo tuo metu Vakarų šalyse vyravusios tendencijos.
Vilniaus universiteto dėstytoja istorikė dr. Neringa Dambrauskaitė-Martinkėnė pranešime „Daiktai dvaruose – LDK bajorų kasdienio gyvenimo XVI–XVII a. I p. liudininkai“ pateikė daug įdomios informacijos apie tai, kaip atrodė ankstyvųjų dvarų interjerai.
Dabartiniu mūsų supratimu, dvarų interjerai pasižymėjo prabanga bei turtingumu. Bet taip buvo ne visada. XVI–XVII a. pr. baldai dvaruose buvę kur kas kuklesni, primityvesni, pavyzdžiui, miegui buvo naudojami suolai, patiesus ant jų čiužinį. Lovos į Lietuvos dvarus „atkeliavo“ iš Anglijos jau vėlesniais laikais. Itin vertingu namų interjere laikytas krėslas – prabangos detalė. Jame turėjo teisę sėdėti tik pati šeimos galva.
Miegui buvo naudojami suolai, patiesus ant jų čiužinį.
Dailės istorikė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė konferencijoje pasidalijo žiniomis apie barokinę Lietuvos dvarų architektūrą, detaliai pranešime apžvelgė Vilniaus Sapiegų rūmų ypatumus, kurių interjerams įtakos turėjo ne tik Vakarų, bet ir Rytų šalių kultūros.
Įdomiomis detalėmis ir pastebėjimais konferencijoje išsiskyrė istorikės Linos Tarnauskienės pranešimas apie XVIII a. Prancūzijos ir Anglijos dvarų buduarus, jų evoliuciją, kelią į Lietuvą, kitas to meto subtilybes.
„Lietuvos dvarai atskleidžia krašto tapatybę. Jie nekartoja schematiškai užsienio ieškojimų, atradimų, naujovių, bet jas kūrybiškai perkuria ir mes turime unikalią Lietuvos dvarų kultūrą,“ – apibendrindama kalbėjo Vilniaus dailės akademijos doc. humanitarinių mokslų dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.
Konferencijoje Plungėje dvarų savininkai, paveldosaugininkai ir besidomintieji dvarais diskutavo šio kultūros paveldo puoselėjimo, išsaugojimo temomis, dalijosi patirtimi, įžvalgomis. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos projektą „Ryšių įtaka dvarams: amžių kelionė“ dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, siekdama gilinti dvarų paveldo pažinimo bei išsaugojimo galimybes, kasmet organizuoja mokslines konferencijas, pažintinio pobūdžio renginius, į kuriuos sukviečia savo narius, paveldosaugininkus, istorikus, tyrinėtojus, dvarų paveldu besidominčią visuomenę.
Kaip teigia Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas, dvarų paveldo pažinimo kelionė – begalinė. Dvarai – neišsemiamas architektūros, dailės, kraštovaizdžio, senųjų technologijų lobynas. Siekiant išsaugoti šį paveldą, svarbu jį giliau pažinti ir suprasti, dalintis vertinga patirtimi ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų šalių paveldosaugos specialistais, tyrėjais. Svarbu nuolat mokytis, tobulėti, taikant naujausius atradimus.
Dvarų pažinimo kelionė – begalinė
Kitąmet Lietuvos pilių ir dvarų asociacija minės 20-ties metų veiklos sukaktį. 2005 m. į asociaciją susibūrė bendraminčiai, vienijami to paties tikslo – išsaugoti ir prikelti dvarus naujam gyvenimui. Laikui bėgant, asociacijos tikslai išsigrynino, veiklos kryptys tapo labiau apibrėžtos. Dabar asociacija, vienijanti 67 narius, ženkliai prisideda prie dvarų kultūros paveldo išsaugojimo, pažinimo bei puoselėjimo, prie žinios skleidimo apie dvarų paveldo svarbą, kaip vertybės visuomenei ir valstybei.
Trumpai atsigręžę į istoriją, galime suvokti, koks trapus ir paveikus laikui yra dvarų paveldas. Dar prieš šimtmetį dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 3300 dvarų sodybų. Dabar jų telikę vos daugiau kaip pusšešto šimto, o ir tų pačių nemaža dalis – tik dvarų liekanos.
Dar prieš šimtmetį dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 3300 dvarų sodybų.
Dvarai pradėjo nykti ne mūsų dienomis ir net ne sovietmečiu, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jų nykimo pradžią galima sieti su tarpukario Lietuvos žemės reforma, prasidėjusia 1922 m. Tada dvarų žemės apribotos iki 80 ha. Daug dvarininkų, pasipiktinę ir įsižeidę, paliko arba pardavė savo dvarus ir išvyko į užsienį. Per žemės reformą išparceliuoti dvarai, patekę į atsitiktinių naujų šeimininkų rankas, neprižiūrimi pradėjo nykti.
Sovietmetyje dvarų pastatai vertinti tik tiek, kiek jie buvo svarbūs socialistinio ūkio poreikiams. Sovietmečiu brutualus elgesys su paveldu pakeitė ne tik dvarų pastatų išvaizdą, bet ir dvarų ansamblių visumą – tarybiniai ūkiai juose pristatė naujų pastatų, taip iškreipdami dvarų sodybų vaizdą. Deja, atsikratyti šių sovietmečio svetimkūnių daugelyje dvarų nepavyksta iki šiol.
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tegalėjome suskaičiuoti vos pusantro tūkstančio dvarų sodybų, tačiau apie pusė jų jau buvo praradusios dvarams būdingą struktūrą. Deja, bet nepalankūs dvarams buvę ir pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai – suirus kolūkiams, dvarų pastatai liko nenaudojami, apleisti jie nyko ir iro. Nemažai prie jų nykimo prisidėjo ir žmonės – nesuprasdami dvarų vertės, niokojo juos, neretai išnešiodami po plytą ištisus pastatus.
Po atkurtos Nepriklausomybės gal didžiausia žala dvarams padaryta leidus juos privatizuoti dalimis. Buvo parengtas detalus dvarų privatizavimo įstatymas, numatantis privatizuoti dvarą kaip nedalomą visumą, tačiau 1993-iaisiais tuometė Lietuvos Vyriausybė nepatvirtino jau parengto reikalingo norminio akto projekto dėl dvarų sodybų privatizavimo, užtikrinančio jų kompleksinį išsaugojimą.
Dvarai privatizuoti atskirais pastatais, parkai – gabalais. Pastatų nykimas buvo toks akivaizdus, kad išlikusius rūmus imta vadinti dvarais. Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį dvarų nykimas buvo ypač spartus – per metus netekdavome apie 20 dvarų. Tarsi buvo užmiršta, kad Lietuva turi šį unikalų ir vertingą paveldą...
Lietuvos visuomenė „atrado“ dvarus šio tūkstantmečio pradžioje – iš pradžių labai atsargiai, regis, kiek dvejodama. Juk ilgus sovietmečio metus buvo įkyriai peršama mintis, jog šį paveldą sukūrę liaudies priešai.
Atlaikę istorinius virsmus ir negailestingus laiko išbandymus, išlikusieji dvarai tarsi išniro iš užmaršties, tikėdamiesi mūsų visuomenės supratimo, sąmoningumo ir jautraus bei atsakingo požiūrio į šį unikalų Lietuvos paveldą.
Lietuvoje visuomenės susidomėjimas dvarais palaipsniui didėja
Tokiame nelengvų sprendimų ir ieškojimų fone 2005 m. susikūrė Lietuvos pilių ir dvarų asociacija. Dalindamiesi patirtimi, įgytomis žiniomis bei vertinga praktika per praėjusius du dešimtmečius jos nariai ne tik tiesiogiai prisidėjo prie dvarų paveldo atkūrimo, bet nemažai nuveikė ir gilindami visuomenės supratimą apie dvarų paveldo svarbą.
Kuo daugiau turime žinių, tuo geriau suprantame ir giliau jaučiame, kaip svarbu išsaugoti ir atsakingai puoselėti dvarų paveldą.
Rengdama įvairių tematikų projektus, mokslines konferencijas, pasitelkdama paveldosaugininkų, istorikų, paveldo tyrėjų žinias, Lietuvos pilių ir dvarų asociacija sukaupė nemažą dvarų pastatų istorinio bei architektūrinio pažinimo, restauravimo technikų bei technologijų patirtį.
Kaip teigia Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas, kuo daugiau turime žinių, tuo geriau suprantame ir giliau jaučiame, kaip svarbu išsaugoti ir atsakingai puoselėti dvarų paveldą, kad praeities išmintis gyvuotų ir tarnautų dabarčiai bei ateičiai.
Norėtųsi, kad valstybė daugiau prisidėtų prie dvarų paveldo išsaugojimo lėšomis bei geranorišku dėmesiu, – lyginant su kitomis kultūros paveldo sritimis, dvarai vis dar jo stokoja. Dvarų ansamblių atkūrimas reikalauja daug išteklių atliekant tyrimus, ruošiant dokumentaciją, restauruojant. Šiandien, prikeliant dvarus naujam gyvenimui, didžiąją dalį vis dar sudaro privačios lėšos.
Turėtų plėstis ir paveldotvarkos programos, išsaugojimo skatinimo sistema, svarbu, kad prie pagalbos ne valstybei priklausantiems dvarams daugiau prisidėtų savivaldybės.
Kelionės po dvarus: kuo geriau pažįsti, tuo labiau brangini
Lietuvos pilių ir dvarų asociacija šiemet jau sudarė sąrašą dvarų, kurie 2025-aisiais dalyvaus naujame dvarų pažinimo projekte. 32 dvarai lauks lankytojų, organizuos įvairius renginius. Šio projekto leitmotyvas – plunksna, ja ant pergamento parašytas raštas keliaus iš dvaro į dvarą.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacija dalyvaus ir kitame ambicingame projekte – unikalaus Baltijos šalių dvarų kelio nutiesime. Šis projektas sutelks daugelį istorinių objektų šeimininkų aplinkui visą Baltiją atverti savo duris visuomenei, akcentuojant dvaro, kaip kultūrinio židinio, funkciją. O keliautojai galės pažinti Baltijos šalių pilių ir dvarų įvairovę, palyginti jų skirtumus, patirti naujų neišdildomų įspūdžių.
