Mūsų asmeninė patirtis byloja, jog ypatingos pažintys ateina netikėtai. Planuodami kelionę į Sapą, tikrai net nesvajojome, kad pamatysime genčių gyvenimą iš arti. Sapą supančiuose kalnuose gyvena penkios skirtingos gentys: Hmong, Raudonoji Dao, Tay, Giay ir Muong. Bet, bendraudami su vietiniais, sužinojome, jog jų yra ir daugiau, tik jos tokios mažytės, kad sunku nusakyti, kiek žmonių joms priklauso.
Visos gentys turi skirtingas kalbas, tradicijas ir tikėjimus. O jas galima atskirti, žinoma, jei esi itin įgudęs, pagal drabužius ir jų akcentus. Šio būdo mums įvaldyti, deja, nepavyko. Tačiau drąsiai galime teigti, kad bent akies krašteliu pamatėme, kuo ir kaip gyvena, viena didžiausių Sapos genčių – Hmong.
Song ir Šo bei Pao ir Hi mūsų kelyje atsidūrė visiškai netikėtai. Dvi seserys ir du broliai, priklausantys Juodajai Hmong genties krypčiai. Iš jų sužinojome, kad juoda – tai jų spalva, kuria gatvės „nusidažo“ per Naujuosius metus, kada visi apsirengia tradiciniais juodais drabužiais. Mūsų akį patraukė ir tai, kad būtent genčių moterys reprezentuoja savo gentis, jos leidžiasi iš kalnų į aplinkinius miestus ir pasakoja genčių istorijas. Galimybė išgirsti istorijas iš vyrų lūpų yra tikra retenybė.
Su Šo, viena seserų, leidomės į 5 valandų žygį per kalnus, ji mus vedė takais ir takeliais, kuriais beveik kasdien keliauja iš gimtojo kaimelio Hau Thao į Sapą ir atgal. Keliaudami supratome, kokios ištvermingos yra kalnų genčių moterys. Kopdami į kalnus sužinojome ne tik tai, kad šiais keliais moterys keliauja kasdien, bet ir išgirdome, jog tokios kelionės su atvykstančiais – tai galimybė genties moterims išmokti anglų kalbą.
Netikėtai prisėdę pertraukėlei, kur vaizdas užgniaužia kvapą, klausėmės Šo istorijos apie tai, kaip jie pradeda mokytis mažoje kaimo mokyklėlėje ir ilgą laiką gali susikalbėti tik su savo gentimi. Ir tik atvykus į vidurinę mokyklą Sapoje jiems atsiveria nauji horizontai – vietnamiečių ir anglų kalbos. Keliaudami šnekėjomės apie augalus, gyvūnus, kuriuos galima pamatyti ir sutikti šiuose kalnuose, ir Šo su šypsena nuramino, jog baisiausia, ką galime sutikti – tai tik vištos, jaučiai ir gyvatės. O augalai, kaip pati Šo pabrėžė, yra daugiau naudingi nei žalingi, jei žinai ir moki juos panaudoti.
Šo kilusi iš giminės, kurioje vis dar tikima gamtos galia. Tuo įsitikinome, kai pasiekėme antrosios sesers Song namus. Čia sutikome Šo ir Song senelius. Song iškart pabrėžė, kad tol, kol jų močiutė dar gyva, net ir norėdami, jie negali nieko keisti. Ji yra dvasinė lyderė – šamanė, sauganti ne tik šeimą, bet ir gentį nuo ligų, nelaimių ir kitų negandų. Song ir Šo močiutei 96-eri, ji itin stiprios sveikatos ir yra atsakinga už visus ritualus bei gyvūnų aukojimus, kuriais vis dar labai tikima kalnuose.
Song, mūsų laukusi namuose ir parengusi tradicinius pietus, skaičiavo paskutines nėštumo dienas. Bet mums susėdus prie pietų stalo ji atvirai, tarsi turėdama ypatingą galią, pasakė: „Šiandien nesileidau į kelionę per kalnus su jumis todėl, nes žinau, kad mano sūnus gims dar šiandien“. Ir žinote, berniukas, trečias vaikas šeimoje, gimė mūsų pasivaikščiojimo dienos vėlų vakarą!
Prieš pat atsisveikinant turėjau galimybę pasimatuoti Song tradicinius drabužius. Tenka pripažinti, jog vos į juos įtilpau, o kai Song uždėjo diržą, net buvo sunku kvėpuoti. Kalnų genčių moterys juos vilki beveik kasdien, o vyrai – tik svarbiomis progomis. Drabužiai juodi, o gal reikėtų sakyti tamsiai tamsiai mėlyni, beveik juodi. Audinys išaustas iš kanapių. Jos specialiai auginamos tik drabužiams.
Kai audinys yra parengtas, jis merkiamas į specialaus augalo „indigo“ tirpalą. Vieno „indigo“ lapelio užteko, kad mano pirštai išliktų mėlyni net keletą dienų. Tuo tarpu audiniai tirpale laikomi ilgai, kol įgauna reikiamą spalvą, kartais iki kelių savaičių. Tuomet ant jo yra siuvinėjami įvairiausi motyvai. Per metus galima pasigaminti tik vieną komplektą. Tai sunkus ir ilgas procesas. Tačiau jis turi būti atliktas iki Naujųjų metų, kai tradicinius drabužius vilki visi. Tad mes vaikščiodami po kaimelius patys savo akimis matėme, kad jau vyksta intensyvus audinių dažymas ir ruošimas. Juk Naujieji metai artėja.
Song atvėrė mums kuklius savo šeimos namus, kuriuos dar tik stato jos vyras. Viskas daroma rankomis, mediena atkeliauja iš šalia esančių miškų. Namukas be didelių patogumų, bet pilnas plačių šypsenų ir vaikų juoko. Su Song ir Šo atsisveikinome džiaugsmo pilnomis širdimis ir, kas galėjo patikėti, kad dar po vienos dienos pasinersime į pažintį su broliais Pao ir Hi. O prakalbinti vyrus šiuose kraštuose nėra taip paprasta.
Broliai Pao ir Hi nusprendė mums parodyti teritorijas, plytinčias už Sapos miesto, norėdami jas pasiekti turėjome keliauti motociklais. Vos tik pabėgę iš Sapos, atsidūrėme aukštai ant kalvos, kur Pao pirštu vedė per teritorijas ir vardijo kaimelių pavadinimus. Mūsų bendravimo metu jis vis pabrėždavo, jog kalnų miestelių žmonės yra vietiniai, jų protėviai yra atkeliavę iš Kinijos, ir jų istorija šiose teritorijose skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Ir, žinoma, jų vietnamiečiais vadinti negalima.
Kitame kelionės sustojime kalbėjomės apie ryžius ir jų auginimą. Broliai pabrėžė, kad šiose kalnų teritorijose būtų galima nuimti ir du ryžių derlius, deja, jų šeimos nuima tik vieną. Kodėl? Dėl antrąjį derlių galinčių užpulti graužikų, paukščių ir kitų kenkėjų. Tai būtų itin nuostolinga. Dažniausiai derlius nuimamas liepą–rugpjūtį. Po derliaus nuėmimo ryžiai yra plaunami, po to džiovinami. Kalnų gentys užaugintų ryžių neparduoda. Naudoja tik savo reikmėms – maistui ir gyvulių pašarui.
Broliai trumpai paskaičiavo, kad vienai šeimai metams vidutiniškai reikia maždaug 60 maišų ryžių. O viename maiše – 50 kg. Jei turimo kiekio neužtenka, ryžius tenka pirkti. Tačiau jei šeima neturi lėšų įsigyti ryžių, tada yra valgomi kukurūzai ar augalai, panašūs į saldžiąsias bulves. Ir, žinoma, kai matoma, jog šeima artėja prie minimalaus ryžių kiekio, ryžiai imami maišyti su jau minėtais kukurūzais ar bet kokiomis turimomis daržovėmis.
Ryžiai kalnų genčių šeimose yra valgomi tris kartus per dieną. Pusryčiams, pietums ir vakarienei. Dažniausiai šalia yra patiekiamos tik daržovės. Mėsa valgoma išskirtinai tik didžiųjų švenčių metu. Naujieji metai – tai pagrindinė ir svarbiausia šventė kalnų gentims. Tuomet skerdžiamos kiaulės ir švenčiama net keletą dienų. Pao nusišypsojo ir atskleidė, jog jis, švęsdamas Naujuosius metus, sutiko savo žmoną. Geras ženklas sutikti antrąją pusę pačios svarbiausios šventės metu. Smalsauju apie gimtadienius. Broliai susižvalgė ir prasitarė, kad yra žmonių, kurie net nežino savo gimimo dienos. Jiems kalnuose tai visiškai nereikšminga diena.
Beveik vidurdienį sustojome papietauti ypatingai gražioje vietoje, kur visiškoje laisvėje ganosi jaučiai, ir atsiveria visas kalnų slėnis. Broliai, kaip ir visi kalnų genčių žmonės, savo rytą pradėjo itin anksti – maždaug 5 val. Šįryt jie skubėjo į turgų ir rinko daržoves, vietnamietišką duoną ir mėsą. Šie visi produktai pavirto vienais skaniausių sumuštinių, turbūt tokių galima paragauti tik Sapos apylinkėse. Reikia paminėti, jog šviesi duona šiame krašte ypatinga – ji prancūzų palikimas. Būtent prancūzai išmokė, kaip gardžiai iškepti gerą šviesią duoną ir gerti gerą vyną. Tik labai gaila, kad neliko tradicijos valgyti sūrį – čia jo trūksta labiausiai. Sūrio negavome, užtat broliai mus nustebino pavaišindami dar niekur nematytais ir neragautas ryžiais bambuke!
Mūsų maršrutas toliau nuvedė į Pao namus – jie dar tik kyla. Namai – tai prieglobstis visai didelei šeimai. Pao šeimą sudaro net 16 žmonių. Atsakomybė pastatyti namą pereina iš kartos į kartą. Sužinojome, kad ši atsakomybė ką tik atiteko Pao. Jam vos 27-eri ir jis atsakingas už visą šeimą ir namus. Bekalbėdami vis geriau supratome, kad kalnų genčių šeimų ryšiai yra itin tvirti, glaudūs ir sunkiai suardomi. Jų tradicijos gyvos, ir jas galima pajusti tik tada, jei esi pasirengęs pamatyti netobulą ir nenudailintą kasdienybę.
Grįždami į tašką, kur pradėjome savo kelionę, kalbėjomės apie kalnų genčių žemę, apie jos grožį ir svarbą ateinančioms kartoms. Sutarėme su broliais, jog jie mylės ir saugos savo žemes, kad mes ir vėl atvykę galėtume čia susitikti. Su broliais Pao ir Hi atsisveikinome pasidalinę tuo, kas abiem pusėms yra labai brangu – savo asmeninėmis istorijomis ir patyrimais.
