Statė patys taip, kaip mokėjo
Baronų šeima Butėnuose ąžuolą prieš tris dešimtmečius sodino neatsitiktinai. Į šias vietas juos prišaukė giminės šaknys – čia yra Petro Barono senelių žemės, kuriose šeima nusprendė įsikurti sodybą savo poilsiui.
Protėviai tikriausiai sunkiai atpažintų dabar šią vietą – senosios sodybos nebėra, jos vietoje iškilęs ąžuolinis paminklas, o gyvenamieji namai iškilo kitoje naujai iškasto tvenkinio pusėje. Nors landšaftas pasikeitęs, tačiau šeima stengėsi išsaugoti ir įvairiais būdais įprasminti senelių istoriją.
„Šitos vietos yra krauju aplaistytos, yra labai daug istorijos“, – pasakojo R.Baronienė. Jos vyro seneliai buvo išvežti į Sibirą, Baronų šeima išblaškyta – vieni į Kanadą išvažiavo, kiti – partizanauti į miškus. Nemažai jų netoliese esančiose kapinaitėse ir atgulė amžinojo poilsio.
„Šeimos istorija mums labai svarbi, nes ji formavo mus. Verslas, kuris yra šeimos pagrindu, ko gero, yra stipresnis moraline prasme, nes turi šaknis“, – savo filosofiją aiškino R.Baronienė. Tuomet, kai kuriama ir tobulinama vietoje, kuri susijusi su giminės istorija, net nekyla minčių kažkam visa tai atiduoti, daryti atmestinai. „Tai yra tęstinumas. Tai yra stiprybė. Ir tai, kad mes čia atstatėm ir patys atsikraustėm būdami miestiečiai, yra istorijos dalis“, – pabrėžė sodybos šeimininkė.
Dabar „Barono vila“ iš tiesų yra penkių pastatų kompleksas (didžioji vila, restoranas ir trys mažosios vilos), bet viskas prasidėjo nuo pačių Baronų statomo namo sau. Minties apie viešbutį ar kaimo turizmą net nebuvo. Sodybą Šiauliuose tuomet gyvenanti šeima statė patys – taip, kaip mokėjo. „Kai statėm pamatus, vaikai skundėsi, kokia sunki vaikystė – reikia dirbti, kai visi atostogauja...“, – dabar su šypsena prisiminė R.Baronienė.
„Nebuvo viskas čia taip gigantiška, buvo mažesnis namelis, – į jų pastatytą pirmąjį pastatą rodė R.Baronienė. – Tais laikais nebuvo nei statybinių medžiagų, tai statėm, kaip sugebėjom – ir kreiva, ir šleiva buvo.“
Vietoj pseudoetnografijos – pripažinimo sulaukusi skandinaviška architektūra
Dabar „Baronų vilos“ teritorija žavi švaria, stilinga, skandinaviška architektūra, bet R.Baronienė atvirauja, kad iš pradžių buvo galvota žengti kitu keliu.
„Lyg ir buvo visur tokia tendenciją – į senovę, – apie pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį pasakojo ji. – Tuo metu visi statė a la senus namus, buvo tokia pseudoetnografija. Mes irgi rinkom senus daiktus, galvojom, darysim muziejų, bet tada pristabdėm – pagalvojom, jau per daug. Gal per daug visi pristatė vežimų, ratų prikabino – jau koktu nuo to buvo.“
Eiti ramesnio, švaresnio stiliaus link pastūmėjo ir vaikai. Paaugę jie paragino, kad nebereikia jau daryti senovės. Taip sodyboje atsirado šviesios spalvos, natūralios medžiagos. „Mes juk irgi šiauriečiai, esame santūrūs. Toks stilius tiko pagal mūsų mentalitetą“, – aiškino R.Baronienė.
Po kelerių metų atėjo metas, kai šeima pasijuto tarsi plėšoma į dvi puses. „Ir mieste gerai, ir kaime. Ten – darbai Šiauliuose, o čia irgi nesinori palikti“, – pasakojo R.Baronienė. Pamažu šeima visgi paliko miestą ir persikėlė gyventi į sodybą, palengva ėmėsi turizmo verslo. Jam įsisukus, vėl išsikraustė – vilas paliko tik svečių apgyvendinimui.
Nusprendus imtis turizmo verslo, atsirado daugiau pastatų – skandinaviško stiliaus restorano pastatas, kuris net buvo įvertintas architektūros konkurse „Kryptis – Šiaurė“, ir trys nedidelės vilos, kurias pamėgusios šeimos ir draugų grupelės.
Praėjus keliems dešimtmečiams nuo statybų ir pirminis namas jau prašėsi rekonstrukcijos, ir pašnekovė džiaugėsi praėjusiais metais architektų įgyvendinta idėja – senasis pastatas buvo „apvilktas“ naujomis medžiagomis ir buvo puikiai priderintas prie kitų statinių.
Iš akmenų sukurta apsauga
Nakvynė ir restoranas yra tik viena poilsio „Barono viloje“ dalis. Kaip šeimininkė sako, vienoje tvenkinio pusėje galima patenkinti fizinius poreikius, o perėjus į kitą pusę – dvasinius. Čia gamtos galia besidominti moteris įkūrė akmenų parką, poilsio erdves. Kad sodyboje būtų pusiausvyra, kaip ir gyvenime.
„Kito būdo nuo streso pabėgti – kaip tik gamtoj pabūti, pabūti su savim, su tais akmenimis – turbūt nėra“, – šios ypatingos erdvės filosofiją aiškino R.Baronienė. Ji kartu su specialistais sukūrė keletą išskirtinių objektų.
Pavyzdžiui, iš akmenų sudėliotą Mėnulio ratą, kuriuo lyg spirale galima nueiti iki viduryje stūksančio akmens. „Spiralė yra energijos judėjimas“, – aiškino moteris. Eini į jos vidų – judi gilyn į save, į savo pasąmonę. „Pabūni su savimi, savo šaknimis. Tai labai vertina kiekvienam. O tuomet išeini atgal spirale – vėl grįžti į pasaulį, į išorę“, – sakė ji.
Netoliese ypatingomis progomis kuriamas laužas, kuris skirtas ugnies ritualams. Sodyboje vyksta ir meditacinės, dvasinio tobulėjimo stovyklos.
„O čia yra trijų beržų meditacinis ratelis, – į akmenų, medžių ir smėlio sukurtą erdvę rodė R.Baronienė. – Įėjimą saugo du sargybiniai – vyriškas ir moteriškas akmuo. Ar žinojote, kad akmenys turi lytis?“. Pasirodo, esą aukštesnis ir siauresnis akmuo yra „vyriškas“, o žemesnis ir platesnis – „moteriškas“.
Akmenų spiralė žymi ir vietą, kur kadaise stovėjo senelių sodyba, kur prasidėjo istorija. Dabar sodybos vietą žymi medinis drožinys. Nuo jos matosi bene įspūdingiausia šios dvasinės erdvės vieta – Saulės ratas iš masyvių akmenų, sukurtas atsižvelgiant ir į astrologines datas. Kaip gėlės žiedlapiai jie spirale sukasi pievoje, taip, anot R.Baronienės, saugodami tiek sodybą, tiek jų šeimą, tiek atvykusius svečius.
Graži aplinka traukia gerus žmones
Žmonėms įdomu aplankyti ir šeimininkų auginamas avis bei elnius. Tiesa, gyvūnai laikomi ne dėl turistų, o tai yra ūkis. Iš avienos „Barono viloje“ verdamas plovas pagal visas geriausias Vidurinės Azijos tradicijas. Baronų draugai uzbekai, gyvenantys Tadžikijoje, dar prieš 30 metų juos išmokė, kaip pagaminti tą tikrąjį plovą, ir dabar sodybos šeimininkai juo vaišina svečius.
„Tiek mums patiko tas procesas: didelis katilas, šeima verda, daug vyriškos energijos, – pasakojo R.Baronienė. – Plovas pas mus verdamas tik iš šviežios mėsytės, ėrienos – jokių kiaulienų ir pan. Mūsų auginamos Gotlando avelės neturi to specifinio kvapo, kaip kitos rūšys. Nė vienas nėra atsisakęs.“
Šeimininkė norintiems ir atskleidžia plovo receptūrą, paaiškina, kad jam būtinai reikia ne tik maisto produktų, bet ir specialaus puodo – kazano. Savąjį jie vežėsi taip pat iš Tadžikistano.
R.Baronienė džiaugėsi, kad ši vasara buvo ypatinga – sulaukė kaip niekad daug svečių, visi savaitgaliai buvo užimti. „Daug žmonių atnešė ir iššūkių – persitvarkyti, susiruošti, personalą surasti“, – moteris atviravo apie darbus. – Man kolektyvas yra kaip šeima – ir pasibaram, ir pasigiriam, ir pašvenčiam. Dirba vietiniai žmonės, kas man yra labai smagu.“
Sodybos šeimininkę džiugina, kad pas juos atvyksta kiek kitokia publika. Nuomojamose sodybose juk būna visko – tenka ir policiją kviesti, ir suniokotus daiktus taisyti. „Barono viloje“ nieko panašaus nėra nutikę.
„Nežinau, ar dėl to, kad mes čia patys užduodam toną. Graži aplinka žmones auklėja ir lavina. Pas mus tikrai puikūs klientai atvažiuoja – ir istorija pasidomi, ir gražiai poilsiauja. Žmonės gerėja“, – įsitikinusi R.Baronienė.
Žurnalistų turą po Aukštaitiją organizavo Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi
