Sustabdyto kadro animacija manipuliuojami statiški objektai atgijo specialiai sukurto dinamiško garso takelio ritmu. Beveik keturios minutės dedikuotos Visaginui – tai iš vizualinio miesto aplinkos tyrimo gimęs meninis pasakojimas.
Vaizdo klipo „ArchiVisaginas“ atsiradimas motyvuotas fizinėje miesto aplinkoje vykstančiais kaitos procesais. Jauniausias Lietuvos miestas buvo projektuojamas laikantis vientisos, visus tris miesto mikrorajonus apimančios, architektūrinės koncepcijos. Viena išraiškingiausių šio miesto charakteristikų – daugiabučiai įterpti į mišką, išsaugant pušynų masyvus bei urbanistinių struktūrų pritaikymas prie gamtinio reljefo.
Šis itin kompaktiškas pėsčiųjų miestas – tai įvairiaaukščių daugiabučių virtinė, kuriame sąmoningai atsisakyta privačių namų. Architektūrinis Visagino braižas stulbina tipinių ir nestandartinių sprendimų deriniu, kuriančiu koliažiško, bet nuoseklaus miesto vaizdinį. Būtent detalėse slypi subtilus Visagino architektūrinis žaismas: medžiagiškume, raštuose ir geometrinėse formose.
Idėjos „ArchiVisaginas“ autorė – visaginietė Nadia Kapusta. Tai neeilinės fantazijos asmenybė, save vadinanti video eksperimentatore. Nadią nuo vaikystės žavėjo animacijos pasaulis ir „negyvų“ objektų atgaivinimo paslaptis, todėl „ArchiVisaginas“ jai buvo malonus iššūkis išjudinti iš esmės statiškus architektūros elementus ir atskleisti urbanistinėse formose paslėptą dinamiką: „Dirbau stop motion principu, t.y. vien tik su nuotraukomis, derinant kadrus taip, kad atsirastų judėjimas ir dinamika. Per fotoaparato objektyvą radau įvairių vietos faktūrų: Klaipėdos namų mozaikos, žaismingi Kauno fasadų akmenėliai, zigzaginiai Obninsko balkonų raštai...“.
Lietuvos kultūros tarybos stipendiją gavusi Nadia Kapusta drono pagalba Visagino erdves užfiksavo kitu kampu: „Galiu patikinti, kad mūsų paukščiai mėgaujasi nuostabiais vaizdais – tobula miesto architektūros geometrija“.
Filmavimo metu Nadia traukė smalsuolių dėmesį ir skatino diskusijas: „Buvo juokinga stebėti, kaip kai kurie praeiviai, sužinoję, kad gaudau architektūrinius vaizdus, pradėdavo diskusijas, prisimindami, kas, ką ir kada statė“.
Filmavimo etape autorei labai padėjo inžinierius tėtis, 1980-aisiais atvykęs statyti miesto. Jis lydėjo Nadią į lokacijas, kantriai buvo kartu ir neleido praleisti įdomių detalių.
Stačia galva į vizualinio dokumentavimo procesą nėrusi Nadia, nepaisant šaltos žiemos, užfiksavo didžiulį medžiagos kiekį – apdorota apie 4000 kadrų, o galutiniame variante panaudota per 3000 kadrų. Būtent post-produkcijos etape atidžiai derinti elementai, kuriant dinamiškus balkonų, langų, plytų ir kitų miesto elementų etiudus. Šioje trumpoje odėje kasdienybės architektūrai miesto elementai įgauna žaismingą charakterį.
Vaizdų sekai ritmą diktuoja visaginiečio Grigorijaus Biakiševo sukurta kompozicija. Muzikantas, įkvėptas asmeninės patirties, manipuliuodamas aplinkos garsais sukūrė pasakojimą apie savo vaikystę: „Miesto sirenos garsai paukščių fone, džiaugsmingi vaikų šūkavimai, ežero bangos, kur daug laiko praleista vaikystėje, kai kurie vietiniai jau artefaktais tapę sovietinės statybos elementai, žmonių žingsniai laiptinėse, pušų, tarp kurių paskendęs miestas, ošimas – visa tai tapo garso takelio pagrindu“.
Grigorij Biakišev pasitelkė konvoliucinį reverberacijos efektą, kai skaitmeniniu būdu tikroji erdvė, kurioje skamba garsas, moduliuojama, siekiant sukurti aidėjimą: „Garso takelio muzikiniai motyvai skamba it mano vaikystės kiemo sienose. Tai tarytum garsinis pėdsakas iš Visagino erdvės, kurioje prabėgo geriausi mano metai“.
Visaginiečių duetui pavyko užčiuopti urbanistinį miesto pulsą, panardinti žiūrovą į autentišką atmosferą ir aktyvuoti jusles, suteikiant audialinį ir estetinį malonumą. Šis audiovizualinis kūrinys keičia Visagino suvokimą, suteikia pretekstą rimtai svarstyti apie vietos tapatumą, darnią urbanistinę viziją ir artikuliuoti architektūrinį braižą.
