Metę mėgstamus darbus jie susikrovė lagaminus, sėdo ant savo plieninių žirgų ir išsiruošė į didžiausią gyvenimo nuotykį. Kaip patys sako – pasikrauti įspūdžių, emocijų, pamatyti pasaulio, pažinti kitas kultūras ir visa tai pajusti savo kailiu. „Nes keliauti motociklu – tai išjausti kiekvieną nuvažiuotą kilometrą pačiam. Nes o kada, jei ne dabar?“ – sako jie.
Asta ir Linas – pora ne tik kelionėje, bet ir gyvenime. Juos prieš keletą metų ir suvedė aistra motociklams. Kartu jiedu keliauja taip pat ne vienerius metus, drauge dviem ratais nuvažiavo iki Balkanų, Azerbaidžiano, išvažinėjo Maroką.
Kelionės dažniausiai trukdavo apie tris savaites. Kaip ir netrumpas laiko tarpas, tačiau kaskart sugrįžusius į Lietuvą juos aplankydavo ta pati mintis – norisi dar. Dar ir dar, o to laiko vis neužtenka.
Galiausiai pora nusprendė priimti iššūkį patys sau. Jei jau keliauti, tai keliauti. Tuomet taip, kad maža nepasirodytų – šeštadienio popietę iš Vilniaus pajudėję motociklininkai į Lietuvą ketina sugrįžti... 2018 metų pavasarį. Jei planas pavyks – pirmą gegužės šeštadienį, tuomet, kai šalyje baikeriai švenčia oficialų motosezono atidarymą.
„Visi mūsų klausia, kaip taip sugalvojome, tačiau tikrai, kada, jei ne dabar? Vaikų neturim, paskolų neturim, neturim ir nekilnojamo turto, net augintinių, kuriuos reiktų prižiūrėti. Tiesiog atėjo toks metas, kai supratom, kad norim ir galim trumpam viską palikti. Palikti ir išvykti pakeliauti“, – 15min kalbėjo Asta.
Apie tokį planą-chuliganą jiedu su Linu svarstė jau kurį laiką, tačiau galiausiai taškus pradėjo dėlioti pavasarį. Tuomet nusprendė, kad viskas, laikas. Laikas planuoti, dėlioti maršrutus, ruošti padangas ir pildyti taupyklę, kad galėtų leisti sau pusantrų metų nedirbti.
„Iš pradžių turėjome minčių taupyti butui ar namui. Bet supratom, kad norim investuoti į įspūdžius, patyrimus ir atsiminimus. Kai sukaupėme apčiuopiamą sumą, pasakėm vienas kitam, kad tuos pinigus išleisime tam, ko iš mūsų niekada niekas negalės atimti“, – kalbėjo Asta.
Keliauti galima įvairiais būdais, tačiau jūs renkatės motociklus. Kuo toks keliavimo būdas žavi labiausiai?
Gal šis atsakymas nenuskambės originaliai, tačiau jis labai teisingai iliustruoja mintį. Kai keliauji lėktuvu, pamatai oro uostą prie namų ir oro uostą, kuriame nusileidi. Kai keliauji automobiliu – viską stebi per stiklą, kaip akvariume, esi žiūrovas.
Tuo tarpu kai keliauji motociklu, dažnai renkiesi ne pagrindinius, o mažesnius, labiau vingiuotus, įdomesnius kelius, važiuoji neskubėdamas, patiri kiekvieną kelionės kilometrą, patiri tikrą gyvenimą.
Ir niekam nekyla abejonės, kad esi keliautojas. Būna, žmonės mojuoja, tiesia ranką, kad sumuštų penkis, šypsosi, užkalbina. Ką jau kalbėti apie tai, kad savo kailiu patiri ir oro sąlygas – jei šalta, tai šalta, jei karšta, nuo to karščio irgi po kondicionieriais nepasislėpsi, viską jauti pats. Visi šie dalykai labai veža.
Tai jau nebe pirma, ir ne be antra jūsų kelionė motociklais. Kokios jų įsiminė labiausiai?
Šiemet važiavom iki Baku Azerbaidžiane, pernai – aplink Maroką, dar prieš tai – po Balkanų šalis. Išbandėm beveik visas keturias kryptis. Po šių kelionių ir atėjo supratimas, kad norim dar ir daugiau, ilgiau.
Per vieną kelionę daugiausiai esame nuvažiavę apie 8 tūkst. kilometrų, tuo tarpu dienos rekordas siekė 900 kilometrų. Ar tai norėtume pakartoti? Ne. Daug smagiau keliauti neskubant.
Šiaip visko buvo, keliavom ir prie minuso, ir kai buvo labai karšta. Mūsų rekordinė amplitudė – nuo minus 2, kai važiavom Rumunijos kalnuose per sniegą, iki 37 Azerbaidžiane. Nei vienas, nei kitas kraštutinumas nėra malonus. Laikomės taisyklės visuomet vilkėti specialią aprangą, todėl idealiausia temperatūra – 15–20 laipsnių. Šįkart ir maršrutą sudarėm bandydami vytis vasarą – toks mūsų šūkis. Per tuos 18 mėnesių turėtume pagauti penkis vasaros sezonus iš eilės.
Pusantrų metų – ganėtinai ilgas laiko tarpas, galima spėti nemažai aplankyti. Papasakokite apie savo maršrutą: kokias principais remiantis jį sudarėte, kokiomis kryptimis keliausite, kur ketinate praleisti daugiausia laiko?
Maršrutą pradėjome dėliotis negalvodami, kiek laiko mums reikės savo sugalvotam nuotykiui. Tiesiog braižėmės atstumus, svarstėme, ką norėtume aplankyti, ką pamatyti, kokie orai tam tikru metu bus konkrečiose šalyse.
Nenorime visų tų kilometrų pralėkti, ne toks mūsų tikslas. Nenorim skubėti, įsprausti savęs į laiko rėmus.
O kadangi nenorim keliauti nei per karštį, nei per šaltį, maršrutą dėliojom pagal klimato sąlygas. Kaip ir minėjau – vysimės vasarą. Todėl dabar iš Vilniaus keliaujame į Hamburgą, tuomet iš Vokietijos plukdysime motociklus į Čilę, o patys skrisime į Braziliją. Tas transportavimas užtruks, todėl turėsim ten šiek tiek laiko pakeliauti ir su kuprinėmis.
O vėliau – iš Pietų Amerikos keliausim Centrinės Amerikos link, tada – link Aliaskos. Vėliau planuojam sugrįžti į vakarinę pakrantę ir iš ten motociklus plukdyti arba skraidinti į Singapūrą. Iš ten važiuosim link Indijos, vėliau plukdysim juos vėl iki Kenijos. Linas labai nori pamatyti Malavio ežerą, kadangi anksčiau augino kelis iš ten kilusius ciklidus (Juokiasi.) Tai... pasižadėjau.
Kaip iš Afrikos nusigausim iki Lietuvos, dar nežinom. Viskas priklausys nuo mūsų nusiteikimo, arba plukdysimės motociklus į Europą, arba, jei dar bus ūpo, pravažiuosim sausuma.
Beje, sausio pradžioje Lino gimtadienis, sakė, nori jį atšvęsti Dakaro ralyje. Sakau, gerai – taip ir planuojam padaryti. Planuojant šią kelionę tie atstumai ėmė atrodyti ne tokie ir dideli. Bet veikti tikrai bus ką.
Kiek šalių planuojat aplankyti? Kiek vidutiniškai laiko kiekvienoje jų ketinate praleisti?
Yra šalys, kurios neramina, yra tos, kurios domina ir traukia. Baisoka dėl Meksikos, apskritai dėl Centrinės Amerikos, dėl saugumo, tačiau tuo pačiu labai noriu pamatyti šį kraštą.
Planuojame šiek tiek sustoti pailsėti Kanadoje. Ten gyvena keli mano giminaičiai, visada svajojau juos aplankyti, džiaugiuosi, kad dabar pavyks tai padaryti. Būsim jau beveik metus važiavę, tuomet bus kelionės vidurys.
O vidutiniškai planuojam važiuoti maždaug po 100 kilometrų per dieną, aplankysim apie 40 šalių, sausuma nuvažiuosim apie 60 tūkst. kilometrų.
Motociklai tiek iškentės?
Iškentės. Jie jau įrodė, kad gali. Abu motociklai BMW, mano „BMW F650GS“, Lino – „BMW F800GS Adventure”. Jo motociklo veislė išvesta nuotykiams, jis ištvermingesnis, turi didesnį kuro baką.
Linas aukštas, todėl aukšti motociklai jam tinka ir jis ant jų gerai jaučiasi. Mano ūgis mane riboja, bet motociklų varikliai vienodi, dalių daug vienodų, tai remontas paprastesnis.
Žinau, kad Linas galėtų užmerktomis akimis išrinkti ir vėl surinkti motociklą, jam neliktų atsarginių detalių. Jis šitoj vietoj tikrai stiprus, visiškai juo pasitikiu.
O ir šiaip motociklai gali nuvažiuoti apie 100 tūkst. kilometrų. Lino mocas visai naujas, jį pirko neseniai, juo pravažiuota vos tūkstantis kilometrų. O maniškis nebe jaunas eržilas, kelių metų senumo, bet juo nuvažiuota 25 tūkst. kilometrų, iš kurių 23 tūkst. nuriedėjau aš. Patikimas, patogus motociklas, nemačiau poreikio keisti.
O kur ketinate apsistoti? Drauge keliauja geriausia draugė palapinė ar vis tik ieškosite kokių įmantresnių apartamentų?
Kai į keliones motociklais leidžiamės su draugais, išsinuomoti butą su kone dviem vonios kambariais yra pigiau, nei visiems atskirai mokėti įvažiavimo į kempingą mokestį. Todėl vykdami su kompanija dažniau renkamės viešbučius.
Tačiau su Linu esame dideli gamtos mylėtojai, be to – dviese su palapine pigiau. Su savimi vežamės itin kompaktišką, labai lengvą palapinę, tačiau išskleista ji didelė, yra net du kambariai. Juokiausi, sakiau, jei jau vienas kitam pabosim, jei susipyksim, tai bent galėsiu į kitą kambarį išeiti.
Apskritai, kelionei pasiruošėme taip, kad mums tereiks tik vieno dalyko – benzino, visa kita mes turim. Turim, pavyzdžiui, vandens filtrą, kuris išfiltruoja bakterijas taip, kad vandenį gerti galima net iš balos, turim saulės bateriją, jei jau staiga prireiktų įkrauti kokį nors elektroninį prietaisą, turim visus įmanomus kroviklius, paruoštus taip, kad važiuodami galime krauti kompiuterius, droną, fotoaparatą, viską. Turime net specialią viryklę, kuriai taip pat reikia benzino. Todėl viskas, ko riekia – kuras.
Protingai susipakuoti daiktus – viena sunkiausių užduočių ruošiantis išvykai, o ypač tokiai tolimai. Kaip atsirinkote, ką vežtis, ko ne? Juk per pusmetį, rodos, tiek visko gali prireikti! Kaip atrodo jūsų bagažas?
Mūsų tikslas – nešvaistyti pinigų. Stengėmės maksimaliai ir optimaliai susipakuoti, viską apgalvoti. Jau turime pakavimosi trim savaitėm patirties, šįkart vadovavomės tuo pačiu principu. Vieta bagažui ribota, nors svoris ir nėra toks svarbus. Mano manta sveria kiek daugiau nei 30 kilogramų. Vežuosi miegmaišį, pripučiamą kilimėlį, pripučiamą pagalvę, daug įrangos...
Drabužiai? Keliaujame ieškoti nuotykių, todėl sukneles ir aukštakulnius palieku Vilniuje. Rinkausi daiktus, kurie turėtų kuo daugiau funkcijų: kelnes, kurios nusisega ir tampa šortais, džemperį – be gobtuvo, kad jei atvėstų, galėčiau pasirengti jį po motociklininko kostiumu. Žodžiu, komplektas drabužių šiltam orui, komplektas šaltam, džinsai, du – šiltas ir neperpučiamas – džemperiai, trys poros kojinių ir apatinių – viskas. Dažnai viską skalbsime.
Daugelis skaitytojų turbūt ims baltai pavydėti. Nedirbti ir keliauti – juk čia daugelio svajonė. Tačiau grįžtant į realybę – kiek visas šis malonumas jums kainuos? Kiek pinigų reikia, kad pusantrų metų svečiose šalyse galėtumėte patogiai jaustis?
Preliminariai skaičiavome, ekonomiškai gyvendami per dieną išleisime apie 50 dolerių už abu. Ir čia kartu su kuru. Viena lietuvė, kuri keliavo motociklu po Pietų Ameriką, yra sakiusi, kad mėnesiui pragyventi jai reikėjo maždaug 800 eurų.
Aišku, nėra pigu, bet tuo pačiu ši suma nėra ir tokia kosminė. Domėjomės, gal pavyks ir kokių papildomų pajamų gauti, gal rasim būdų papildomai šiek tiek užsidirbti.
Kita vertus, didžiausią įspūdį dažniausiai palieka skurdžiausios šalys, o jose daug išleisti tiesiog nėra kur.
Kaip į tokią jūsų avantiūrą reagavo šeimos nariai? Kolegos?
Visų reakcijos – labai pozityvios. Mano tėtis prisipažino, kad mums šiek tiek pavydi, mama kikena ir pritariančiai palaiko. Palaiko net močiutė, nors jai ir sunkiau suprasti tokį mūsų norą keliauti.
Iš tiesų, niekas nebandė mūsų atkalbėti. Likus porai mėnesių iki kelionės pasakėme darbdaviams, kad išeiname. Abu turėjome gerus darbus, buvome jais patenkinti, tačiau reikėjo pokyčių.
O neatsirado norinčių važiuoti kartu? Nebuvo kompanijos, kuri sakytų, o, va, kaip čia gerai sugalvojot, prijunkim ir dar kelis ar keliolika entuziastų.
Kadangi mudu su Linu garsėjam kaip tokie „trijų savaičių išvažiuotojai“, ne vienas motociklininkas į mus kreipėsi, sakė norim važiuoti kartu.
Tačiau šįkart visiems mandagiai atsakėme, kad į šią kelionę mes važiuojam dviese čia yra mūsų dviejų kelionė. O visus, kurie nori važiuoti kartu, pakvietėme kartu planuotis išvyką po dvejų metų. Na, nes manom, kad grįžę nepadžiausim motociklų (Šypsosi.).
Dėl to ir maršrutą dėliojome rinkdamiesi tolimesnes vietas, o vėliau, grįžę, važiuosim į trijų savaičių keliones po Europą. Nors... kas ten žino, gal grįšim atsivertę kokiais jogais ir išvis nieko nebenorėsim (Juokiasi.).
Asta ir Linas į kelionę aplink pasaulį iš Vilniaus pajudėjo spalio 15 dieną. Į Lietuvą jie ketina grįžti 2018 metų gegužę. Lietuvių motociklininkų nuotykius galite sekti jų feisbuko puslapyje „Dviem Ratais Aplink Pasaulį“.
