Miesto sanitarijos skyriaus darbuotojai kiekvieną dieną valo upes nuo šiukšlių. Tačiau jų užteršimas vyksta taip sparčiai, kad jo neįmanoma ne tik įveikti, bet net ir pristabdyti.
Ką reiškia būti šiukšlininku Džakartoje? Tuo domėjosi BBC žurnalistas.
Kiekvieną dieną vos saulei patekėjus Imamas Syaffi pasiima rankomis stumiamą karutį ir išsiruošia rinkti šiukšlių viename iš patraukliausių gyvenamųjų kvartalų Džakartoje. Linksmai šaukdamas „Sampa!“ („Šiukšlės!“), Imamas šio kvartalo gyventojams praneša, kad jau atvyko.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Džakartoje |
Erdvūs namai Gunturo rajone, netoli miesto finansų rajono, akivaizdžiai skiriasi nuo lūšnų kitose Džakartos vietose, kur milijonai žmonių vargsta skurde. Gunturo rajone pastatyti namai apjuosti didžiulėmis tvoromis. Šio rajono gyventojai džiaugiasi ir kita išskirtine prabanga – sodais, kuriuose auga palmės, miniatiūriniai krūmokšniai ir gyvatvorės.
Džakartos gyventojai, norintys, kad jų šiukšlės būtų surenkamos, už tai turi susimokėti. Tačiau leisti sau tokią prabangą gali tik turtingi asmenys. Pavyzdžiui, tie, kurie gyvena Gunture.
Nors kai kurie turtingesni Imamo klientai savo šiukšles sudeda į plastikinius maišus, didžioji dalis jų visas atliekas išmeta į namų teritoriją juosiančioje sienoje iškirstas skyles. Imamas šakėmis iš šių skylių surenka visas šiukšles, o vėliau jas dar tvarkingai iššluoja šepetėliu. Baimindamasis sulaukti nusiskundimų dėl prastai atliekamo darbo, Imamas šiukšlėms skirtą skylę stengiasi išvalyti kuo įmanoma geriau.
Faktiškai niekas Džakartoje šiukšlių nerūšiuoja. Namų atliekos, maistas, plastikas ir pan. – viskas atsiduria vienoje vietoje. Visa tai išvalyti didžiuliame karštyje – sunkus ir alinantis darbas.
Imamo karutis – didelės vonios ilgio ir maždaug triskart didesnio aukščio. Šiukšlėmis jis užsipildo labai greitai. Norėdamas sutalpinti kuo daugiau atliekų savo karutyje, Imamas nuolat įlipa į jį ir kojomis suspaudžia visas šiukšles.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Džakartoje |
Per dieną Imamas savo karutį šiukšlėmis įprastai užpildo tris kartus. Po kiekvieno karto jis karutį nuo šiukšlių išlaisvina jas išpildamas visiems prieinamame šiukšlyne, stūksančiame prie lūšnelių, kuriose gyvena daug šiukšlininkų.
Imamas šiukšles surenka iš beveik 100 namų. Atlyginimą jam moka vietos gyventojų asociacija. Už šešias darbo dienas per savaitę vyras gauna 200 tūkst. Indonezijos rupijų (58 litų). Šiukšlininko darbas Džakartoje yra trokštamas darbas, nes jis užtikrina nuolatines pajamas. Be to, šiame milžiniškame mieste dirba vos 3 tūkst. šiukšlininkų.
Imamas baiminasi, kad net dėl mažiausio klientų skundo jį gali atleisti. „Jei jiems kažkas nepatiktų, klientai gali kreiptis į gyventojų asociaciją. Be manęs yra daugybė kitų žmonių, kuriems šis darbas labai reikalingas, – sakė vyras. – Labai bijau... Kas nutiktų, jei mane atleistų... Ką valgytų mano žmona ir vaikas?“
Pabaigus šį darbą, Imamo laukia dar kelios valandos darbų. Pinigai, kuriuos jis uždirba iš šiukšlių surinkimo, vos įgalina vyrą susimokėti nuomą už savo mažytį namelį, todėl Imamas ir jo šeima taip pat užsiima šiukšlių perrinkimu.
Iš per visą dieną surinktų šiukšlių jie išrenka daiktus, turinčius nors mažiausią vertę, ir išrūšiuoja juos skirtingose krūvose. Vėliau šiuos daiktus sudeda į maišus ir parduoda. Šiukšlių rūšiavimas dažniausiai vyksta iki išnaktų. Trys naktys šiukšlių rūšiavimo į šeimos biudžetą įneša papildomus 28 tūkst. rupijų (8 litus). Imamui ir jo šeimai šie pinigai reiškia skirtumą tarp valgymo ir nevalgymo.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Džakartoje |
Imamui sekasi daug geriau nei daugeliui kitų Džakartos gyventojų. Kasdien milžiniškame šio miesto sąvartyne, Bantare Gebange, rausiasi keli tūkstančiai žmonių. Šiukšlių rinkimas – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis.
Imamas susitaikė su savo, kaip šiukšlininko, gyvenimu. „Nors tai ir yra sunku, turiu tai daryti, nes jokių kitų įgūdžių neturiu. Dėl savo šeimos dirbčiau bet kokį darbą“, – tikino vyras.
Tačiau jis su žmona Windi viliasi, kad jų ateitis bus šviesesnė. Ypatingai jų jauno sūnaus ateitis.
„Mes neturime daug pinigų, tačiau vis tiek esu labai laiminga, nes mano vyras dirba sunkiai, kad pasirūpintų manimi ir sūnumi, – sakė Windi. – Nors jis dirba su šiukšlėmis, jis nusipelnė, kad su juo būtų elgiamasi pagarbiai. Galbūt jis ir yra šiukšlininkas, tačiau jis yra žmogus.“
