Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Džakarta – trumpai gerai, bet per daug nereikia

Kaip jau minėjau pirmoje pasakojimo apie Džakartą dalyje, man ji pasirodė sunkus miestas. Sunkus dėl nuolatinių spūsčių, nuolat užteršto oro, didelių atstumų ir nuolatinio karščio. Vairuoti mieste reikia ypatingo meistriškumo, todėl į šią avantiūrą siūlyčiau nesivelti. Pasirodo, net ne visi nuomos punktai sutinka nuomoti automobilius užsieniečiams. Vairuoti Džakartoje naujokams yra pragariškai sunku ir prisidaryti problemų yra paprasčiau, nei apsipilti geriant atsigulus.
Džakartos oro uostas. Skrisime į Balį
Džakartos oro uostas. Skrisime į Balį / Vaido Mikaičio nuotr.

Visas šis nuolatinių spūsčių reikalas gal ir nebūtų toks erzinantis, daug kur juk taip yra, jei miestas būtų kiek draugiškesnis pėstiesiems. To anaiptol nėra, nes mieste nėra kažkokių sukoncentruotų zonų, skirtų tik jiems. Todėl daugiausia tenka slankioti sudrožtais šaligatviais, šalimais ūžiant triukšmingiems automobiliams. Dažnai jie ir neūžia, nes visi stovi spūstyje, o tu eidamas pėsčiomis judi greičiau už juos. Bet čia tik menka paguoda, nes eini vis tiek gatve, o ne parku.

Vaido Mikaičio nuotr./Pabandykite pereiti tokią gatvę. Perėjų mieste beveik nėra
Vaido Mikaičio nuotr./Pabandykite pereiti tokią gatvę. Perėjų mieste beveik nėra

Parkų Džakartoje yra. Vienas jų ir pats žymiausias yra Monas, kitaip vadinamas Monumen Nasional. Tai labiau ne parkas, o aikštė, turinti daug žalio ploto. Ji ir vadinama Laisvės aikšte su grandioziniu 137 metrų aukščio paminklu vidury jos. Šis paminklas simbolizuoja indoneziečių pergalę prieš japonus.

Vaido Mikaičio nuotr./Nacionalinio paminklo parkas
Vaido Mikaičio nuotr./Nacionalinio paminklo parkas

Netoliese esantį Didvyrių paminklą statė sovietai, norėdami įsiteikti indoneziečiams ir įtraukti šalį į savo įtakos sferą. Sovietams tada nepavyko. Visai šalia stovi Indonezijos meno galerija ir prezidento rūmai.

Geriausias dalykas apie parke stovintį Nacionalinį paminklą – galimybė užsikelti į jo viršų ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Tai yra pats geriausias miesto apžvalgos būdas. Labai laukiau to momento ir jaudinausi.

Turbūt galite suprasti mano nusivylimą, kai priėjus prie šio parko sužinojau, kad būtent tą dieną, kai mes buvome Džakartoje, nedirbo ne tik bokštas, bet buvo uždarytas ir visas parkas. Į jį galėjome pažvelgti tik pro tvoros grotas. Bet net ir žvelgiant pro jas matėsi, koks šis parkas didelis ir kiek daug vietos užgrūstame mieste jis sau leidžia užimti.

Vaido Mikaičio nuotr./Nacionalinis paminklas
Vaido Mikaičio nuotr./Nacionalinis paminklas

Kalbant apie grotas, tai gerai, kad apsiėjome pamatę tik tvoros grotas, nes šalia vyko kažkoks mitingas, ir jį prižiūrintys policininkai neatrodė labai susižavėję, kad mes esame labai arti mitinguotojų. Žiūrėjo labai nedraugiškai į mus. Pamaniau, kad parko grotos geriau nei kameros, todėl pasistengėme greitai pasišalinti.

Šiek tiek šone, bet visai netoli nuo Nacionalinio paminklo yra ir pati žymiausia ne tik miesto, bet ir viso regiono maldos vieta – Istiqiai mečetė. Ji yra didžiausia mečetė Pietryčių Azijoje, talpinanti 120 tūkstančių maldininkų. Užsieniečiai, kitatikiai ir moterys gali joje lankytis be suvaržymų.

Šios paminėtos vietos yra visai šalia, tačiau jų apvaikščiojimas ir nuolatinis stresas, patiriamas pereidinėjant judrias gatves, pareikalaus daug jėgų. Ir galiausiai pamatysi, kad beveik niekur nenuėjai ir vis dar sukinėjiesi apie Nacionalinį paminklą. Tai yra Džakartos problema. Vaikščioti pėsčiomis šiame mieste yra nei malonu, nei sveika, nei efektyvu. Kai kur nuėjus kelis žingsnius nuo Monas parko net nėra šaligatvių arba jie blogos kokybės.

Kiti įdomesni miesto objektai yra išmėtyti, todėl siūlau naudotis taksi. Tai yra patogiausias, greičiausias ir labai pigus keliavimo po miestą būdas. Ir svarbiausia – taupantis laiką ir jėgas.

Mieste yra šioks toks traukinių tinklas, jungiantis miesto šiaurę su pietumis ir vakarus su rytais. Galima naudotis jais, tačiau piko metu jie būna perkimšti. Jų tinklas nėra toks tankus, kad nuvežtų ten, kur jums reikia, tačiau dėl bendros patirties išbandyti traukinukus gali būti visai smagu.

Yra dar viena įdomi transporto po miestą priemonė – tuktukai. Džakartoje jie vadinami bajajais, tačiau veikiantys taip pat, kaip tuktukai.

Tai smagus keliavimo po miestą būdas, jei ignoruosime faktą, kad ir geriausiai suteikiantis galimybę kvėpuoti išmetamosiomis dujomis. Kadangi tuktukas yra siauras, kartais kiek geriau už automobilius braunasi per spūstis. Tik visada susitarkite dėl kainos iš anksto ir derėkitės. Nors tuktukai irgi pigūs, tačiau užsieniečiams vairuotojai visada pasiūlo užkeltas kainas.

Vaido Mikaičio nuotr./Derybos su tuktukų vairuotojais
Vaido Mikaičio nuotr./Derybos su tuktukų vairuotojais

Būtent tuktukais mes ir vykome į dar vieną žymų miesto objektą – Ancol parką. Jis yra įkurtas ant jūros kranto, ir įvažiavimas į teritoriją kainuoja tris eurus žmogui. Parke yra ir pramogų parkas „Fantazijų pasaulis“, į kurį įėjimas kainuoja apie dešimt eurų. Eiti į jį nebūtina, galima tiesiog pasivaikščioti teritorijoje jūros pakrante, pažiopsoti į minias išdykaujančių paauglių ar pavakarieniauti sename lėktuve įrengtame restorane.

Vykdamas ten puoselėjau viltis išsimaudyti šiltoje jūroje ir taip nubraukti karštos dienos prakaitą. Deja, ir čia viltys žlugo tik priėjus prie kranto ir pamačius vandens bjaurumą. Jame plaukiojo šiukšlės ir srutos, tad maudytis noras dingo bematant. O paplūdimiu čia vadinama purvina dulkių juosta. Keli vietiniai maudėsi, bet ir tai nelabai aktyviai ir labiau iš reikalo. Su paplūdimiais Džakartoje apskritai nekokia situacija, nerekomenduoju nė vieno.

Vaido Mikaičio nuotr./Džakartos pajūris
Vaido Mikaičio nuotr./Džakartos pajūris

Bet miestas turi ir gerų epizodų, Tai jo gyventojai, kurių dauguma yra labai draugiški ir paslaugūs. Dėmesio ir pagalbos Džakartoje užteks visiems. Ne kartą buvome prašomi kartu nusifotografuoti su miniomis žmonių ir, kaip visada, daugiausia prašymų gavo mūsų mama.

Man Džakartoje dar patiko, kad nors miestas yra milžiniškas ir gatvės nuolat užkimštos, pėsčiųjų eisme to beveik nesijaučia. Skirtingai nei kokiam Tokijuje, kur visi lipa vieni kitiems ant kojų, Džakartoje atrodo, kad visi šie žmonės yra persėdę į automobilius ir šaligatviai yra neretai visiškai tušti.

Ar yra Džakartoje ko saugotis? Tikrai yra. Miestas gigantiškas ir jame, nepaisant vietinių draugiškumo, gali nutikti visko. Turbūt didžiausias pavojus yra būti partrenktam automobilio. Taip pat reikia labai saugotis vagių bei plėšk ir bėk situacijų. Tai geriausiai parodė mano tuktuko vairuotojas, pamatęs, kad aš per langą kišu lauk telefoną norėdamas nufotografuoti gatvės judėjimą. Jis griežtai ir net piktai liepė man slėpti telefoną, dar pasukiojo pirštą ties smilkiniu. Važiuojančiam pro šalį motorolerio vairuotojui vertingo daikto iškišimas pro langą yra toks lengvas grobis, kad net ir neplanuojantis to daryti žmogus gali lengvai susigundyti matant, kaip sūris pats prašosi burnon.

Vaido Mikaičio nuotr./Mama fotografuoja vietinius
Vaido Mikaičio nuotr./Mama fotografuoja vietinius

Taigi, atsargiai su vertingų daiktų eksponavimu. Perspėjama, kad vagystės ar plėšimo atveju policija per daug kliautis nepatariama, nes ji yra neveiksminga ir korumpuota. Tokiais atvejais siūloma tiesiog rėkti, ir geriausia pagalba gali ateiti iš vietinių, kurie pagavę vagį čia pat nubaus jį patys ir, tikėtina, ypač brutaliai. Mums, dėkui Dievui, nieko panašaus patirti neteko.

Nesakau, kad Džakarta blogas miestas. Tiesiog man jis pasirodė perkrautas energetinis vampyras, kuris nieko per daug neduoda mainais. Todėl po poros dienų, praleistų Indonezijos sostinėje, buvo labai smagu iš jos išvykti. Ir vykti ten, kur vis daugiau lietuvaičių atranda gėrį – į apdainuotąją Balio salą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?