Antrasis pagal dydį šalies miestas, Penango saloje esantis Džordžtaunas – puiki vieta pamatyti, kokia žavi gali būti ta trijų kultūrų simbiozė, kuri čia dar akivaizdesnė nei sostinėje.
Ne veltui Džordžtaunas kaip medus bites traukia turistus. Azijos kelionių gidų jis yra vis įtraukiamas į „būtinų aplankyti“ vietų sąrašą.
Draugiškas ir plepus mano viešbučio darbuotojas, Malaizijos indas, vardu Reimonas, neprašytas dalija patarimus, ką pamatyti Džordžtaune, ir pritaria ankstesnėms mano mintims.
„Malaizijoje visi sugyvename taikiai, nes žinome, kad mūsų santarvės ir bendro darbo dėka pavyko sukurti šalį tokią, kokia ji yra dabar. Indai dažniausiai būna gydytojai, teisininkai ar dirba švietimo ir mokslo srityje. Kinai – geri prekybininkai.
Malajai – daug meldžiasi ir tinginiauja, bet jų dauguma vyriausybėje, jie priima sprendimus“, – beria žodžius, vis papildydamas mano puodelį kava.
Indai dažniausiai būna gydytojai, teisininkai ar dirba švietimo ir mokslo srityje. Kinai – geri prekybininkai. Malajai – daug meldžiasi ir tinginiauja, bet jų dauguma vyriausybėje, jie priima sprendimus
Džordžtauno senamiestį labai skubant galima pamatyti per dieną ar dvi, bet skubėti čia neverta.
Geriau tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis tingia ir nepaaiškinamai įtraukiančia miesto atmosfera.
Beklaidžiojant siaurose gatvelėse, pilnose žmonių, kvapų ir garsų, netrukus ims atrodyti, kad laiko tėkmė sulėtėjo. Iš dalies dėl aplinkybių, iš dalies tyčiomis (nes taip patinka turistams) Džordžtauno senamiestis atrodo užstrigęs laike – seni, byrantys namai aplūžusiom langinėm ir apsilupusiais dažais, tarp motociklų zujantys rikšos, dulkėtus lobius slepiančios senienų parduotuvėlės ir nesuskaičiuojama daugybė kišenės dydžio kavinukių ir meniškų rankdarbių krautuvėlių – seni hipiai, jauni hipsteriai ir bohemiškos sielos kuprinėtojai-valkatautojai, ieškantys „tikros Azijos“, čia pasijus kaip namuose.
Tik visai užsisvajoti nereikėtų – senamiestyje beveik nėra šaligatvių, eismas intensyvus, taigi reikia išmokti budriai naviguoti tarp automobilių, motorolerių ir rikšų.
O tada – pirmyn apžiūrėti senamiesčio, kurį UNESCO ne veltui laiko pasaulio paveldo objektu. Štai kas, mano subjektyvia nuomone, Džordžtaune įdomiausia:
Seni kinų pirklių namai
Išsibarstę visur po senamiestį, kai kurie – visai sugriuvę, kai kurie – restauruoti ir paversti viešbučiais arba muziejais. Žymiausi – puošnus ryškiai mėlynas Cheong Fatt Tze namas, pastatytas pagal feng shui taisykles (vidun galima patekti su tik su ekskursijos grupe), Yap Kongsi namas (šalimais – daili kiniška šventykla) ir Khoo Kongsi šeimos namas-dvaras.
Mažoji Indija
Indai Džordžtaune gyvena visur, o šiame kvartale susirenka prekiauti, melstis ir valgyti. Čia – seniausia mieste induizmo šventykla Sri Mariamman, gausybė indiškų restoranėlių bei smilkalais kvepiančių ir Bolivudo hitus be perstojo grojančių parduotuvių, kuriose rasite visko, kas indiška – nuo sarių ir papuošalų iki prieskonių, ajurvedinių mikstūrų ir „stebuklingų“ tepalų. Pasijusite lyg vieną koją įkėlę į Indiją.
Prieplaukos
Gera vieta pasiderėjus nusipirkti suvenyrų ir kiniškų niekučių – prieplaukose nusidriekusios kinų parduotuvėlių eilės, ir stovi senoviniai mažyčiai mediniai nameliai, kokiuose kažkada gyveno dauguma nepasiturinčių Džordžtauno gyventojų.
Turgus
Senamiestyje didžiausias yra Chowrasta turgus, skirtas ne turistams, o vietiniams, taigi suvenyrų čia nerasite. Bet šiaip jame parduodama, kas tik nori – nuo įvairių maistui skirtų augalų ir gyvių iki drabužių ir buitinių niekniekių.
Nebrangu, dar galima pasiderėti, arba tiesiog paganyti akis į šurmuliuojančią žmonių masę ir visokiausių gėrybių gausą. Čia pat, tiesiog tarp prekystalių, gaminamas malajų, kinų, indų maistas bei pardavinėjami tradiciniai saldumynai – iš kokosų, saldintų pupelių, saldžiųjų bulvių ir t.t., neįmanoma nepastebėti kiniškų fosforinėm spalvom dažytų ryžių miltų pyragėlių su visokiais įdarais.
Muziejai
Džordžtaune gausu pramoginių, daugiausia turistams skirtų muziejų, kurie vienodai patiks ir suaugusiems, ir vaikams. Kamerų muziejus, kuriame surinktos ir šmaikščiai bei išradingai eksponuojamos senos kameros ir fotoaparatai, atvirkščias muziejus (jame – viskas aukštyn kojom), maisto muziejus su superrealistiškais išdidintais malajų patiekalų muliažais ir daugybė kitų. Tokie muziejai – geras pasirinkimas lietingai dienai, jei lankysitės liūčių sezono metu.
Gatvės menas
Miestą garsina netikėtose vietose išnyrantys piešiniai ant namų sienų, tapę vienu iš Džordžtauno simbolių. Staigmena – bene žinomiausias, vaizduojamas daugybėje Džordžtauno atvirukų, plakatų ir t.t. yra „Vaikai ant dviračio“ – lietuvio dailininko Ernesto Zacharevičiaus darbas.
Maistas
Mano „Lonely Planet“ knyga sako, o sutikti malajai patvirtino, kad Džordžtaunas – geriausia vieta Malaizijoje mėgautis maistu. Ir čia karaliauja ne restoranai, o gatvės maistas.
Visą dieną mažučiuose restoranėliuose, kioskeliuose, ar tiesiog vežimėliuose ant ratukų patiekiama gausybė pigaus ir įdomaus maisto – sriubos, troškiniai, ploni azijietiški makaronai su įvairiausiais pagardais, pyragėliai ir kažkokie neaiškūs, bet valgomi mišiniai/kratiniai/troškiniai – ragaukite, rizikuokite, ir liksite gal nustebę, gal sužavėti, o gal aštrių prieskonių pravirkdyti, bet tokį gastronominį nuotykį neabejotinai prisiminsite.
