Rašytojo gyvenimo ir kūrybos vingius galima pajusti matant autentiškus daiktus, knygas, fotografijas, pageidaujantys gali pasiklausyti atsiminimų apie poetą, užrašytų papiliečių tarme. Besidomintys galės sužinoti ne tik apie K.Binkį, bet ir prisilieti prie Papilio miestelio istorijos. Norint viską išgirsti ir pajusti, ekskursiją reikia užsisakyti iš anksto.
„Šio muziejuko statusas keistokas, jis, galima sakyti, visuomeninis. Aš jį gavau kaip palikimą, kai mokytojaudama Papilyje (Biržų rajone) atėjau čia gyventi. Su vyru nusipirkome šio seno medinio buvusios mokyklos pastato dalį“, – pasakojo buvusi literatūros mokytoja, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
Literatūrinis „sugyventinis“
„Man dabar tenka laimė gyventi name, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metais K.Binkis (1893–1942 m.) su savo mamute buvo įsikūrę. Pirmame namo aukšte mokytojavo, čia turėjo ir savo darbo kambarį. Po laiptais buvo maža virtuvėlė, krosnis, ant kurios žiemą, kai keliai būdavo užpustyti, apnakvindindavo savo mokinius, o palėpėje laikė malkas. Dabar aš ten ir gyvenu, kaip juokais daug kas sako – Binkio malkinėje. Jau beveik 30 metų tenka priiminėti visus jo svečius, atvykstančius į Papilį, ištverti visas jo, regis, iš aukštybių krečiamas šunybes“, – atvėrusi namo duris apie savo literatūrinį „sugyventinį“, kaip apie seną gerą pažįstamą pasakojo E.Lansbergienė.
Šiame name eksponuojamas poeto nuotraukas, knygas, autentiškus daiktus papildantys Editos pasakojimai, regis, neleidžia išblėsti K.Binkio dvasiai.
Man dabar tenka laimė gyventi name, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metais K.Binkis (1893–1942 m.) su savo mamute buvo įsikūrę.
Į šį namą su vyru Gintaru atsikrausčiusi gyventi E.Lansbergienė jau rado dar 1974 m. mokytojos, kraštotyrininkės Onutės Levandavičiūtės įkurtą K.Binkio memorialinę ekspoziciją.
„Tad man likimas ir lėmė rūpintis šiuo palikimu, – sakė E.Lansbergienė.
– Kadaise nuo K.Binkio rengiamų literatūrinių vakarų skambėdavo visas Papilys. Jo atminimas šiame krašte yra gyvas, ypač jubiliejiniais rašytojo metais, pavyzdžiui, pernai čia savo programą pradėjo ir tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“ dalyviai, šiemet užsuks akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“.“
Kitais metais poetui, lietuvių avangardinės poezijos pradininkui, keturvėjininkų sąjūdžio įkvėpėjui, iššūkius ir eksperimentus mėgusiam vienam originaliausių pomaironinės kartos kūrėjų būtų sukakę 130 metų. Tikėtina, renginių bus nemažai.
Japonai čia ieško J.Meko
Apsilankymas šiame name maloniai nustebino. Ekspozicija, kūrybiškas E.Lansbergienės požiūris į darbą (dėvimi marškinėliai su K.Binkio portretu bei eilutėmis iš jo poezijos: „Bus ir pas mus Eldorado“) netikėtai nukėlė į tolimus vėjavaikiu praminto K.Binkio laikus.
Pravėrusi daugiau nei šimto metų senumo pastato duris Edita pakvietė į svečius pas K.Binkį. Jau priemenėje neryški pavakario šviesa gaubė senus rakandus, džiovintų žolynų glėbius, atrodytų, paties poeto čia suneštus ir paliktus. Ant spintos dulkėjo senas radijo aparatas. Šie seni daiktai šiandien jau įgauna ir naują prasmę. Įkurdinti klasėje, kurioje mokėsi ir avangardinio kino pradininkas JAV, poetas Jonas Mekas, jie tampa ir jo eilėraščių rinkinio „Semeniškių idilės“ gyva iliustracija.
Tad į mokyklą užėję rasite ne tik K.Binkį, bet ir dalelę J.Meko, sugrįžusio iš Niujorko ne tik „Idilių“ daiktais, bet ir žvelgiančio iš menininko Arūno Kulikausko fotografijų. Čia susitinka du avangardininkai: nenuorama lietuvių poezijos reformatorius ir garsusis „filmininkas“, tituluojamas avangardinio kino pradininku.
Užėję rasite ne tik K.Binkį, bet ir dalelę J.Meko.
Tikrų autentiškų poeto eksponatų nedaug, tačiau E.Lansbergienė ir jos vyras Gintaras čia gyvendami stengėsi namo nemordernizuoti, sukūrė tokią aplinką, kad įžengęs jauti K.Binkio laikus.
Su mokiniais suremontavę patalpas buvusiose klasėse įrengė krašto etnografinę ekspoziciją. Žmonės suvežė daugybę buityje jau nenaudojamų daiktų, galima sakyti, iš to meto. Nusipirkę ir porą klėčių, Lansbergai jas įkurdino savo sodybos kieme. Tačiau vienos klėties buvo išlikusi tik viena siena, tad ją taip vieną ir pastatė – žaismingai, binkiškai.
„Japonams, kurie čia atvyksta ieškodami J.Meko dvasios (čia jis baigė kelias pradžios mokyklos klases), tai kelia didelį susižavėjimą: atveri klėties duris ir tik tada pamatai, jog tai tik siena, patenki vėl į kiemą, bet tarsi į kitą erdvę, kitą pasaulį. Nors japonai labai santūrūs, bet viena pora, pravėrus duris, sureagavo itin emocionaliai“, – pasakojo E.Lansbergienė.
Pasirodo, yra nemažai tokių japonų, kurie keliauja J.Meko keliais.
Pasirodo, yra nemažai tokių japonų, kurie keliauja J.Meko keliais. Juos su J.Meku supažindino Yoko Ono. Šį avangardinio kino kūrėją japonai mėgsta, o jie linkę į viską gilintis iš esmės, jiems svarbu pamatyti, pajusti, iš kur tas J.Mekas toks atėjo į pasaulį.
„Japonams, kur jų šalyje viskas labai koncentruota, suspausta, Papilyje iš nuostabos išsiplečia akys, jų vaizduotėje netelpa, kad gali būti toks didelis sodas. Visa „Pakalninė” (taip vietiniai vadina šią seną mokyklą) jiems atrodo kaip didelis sodas, – sakė E.Lansbergienė.
– Aplankė Papilį ir J.Meko vaikai – lietuviškai nemokantis Sebastianas bei lietuvišką įrašą svečių knygoje palikusi dukra Oona“.
Aplankė Papilį ir J.Meko vaikai.
J.Meko mokyklinius metus leidžia įsivaizduoti eksponuojamas medinis tų laikų portfelis, papiliečių tarme vadinamas karmonėlis. Dabar šiame karmonėlyje saugomos „Semeniškių idilės“ su J.Meko autografu. Apie tuos mokyklinius metus J.Mekas kalba savo 25-oje „Semeniškių idilėje“:
Kur jūs, šviesiaplaukiai vienkiemių vaikai, / kur eidavom, sustodami šalia kiekvieno griovio, / kur bėgdavome į mokyklą – su mažyčiais / medžio karmonėliais, plunksnų dėžutėm. / Palaukėmis ir vieškeliais, siaurais laukų takais, / matydami, dar iš tolo, pačioje pašilėj / boluojantį mokyklos namą...
Vėjavaikis iš Gudelių
Poeto rašomasis stalas, atkeliavęs iš K.Binkio buto Kaune (padovanojo jo sūnus Gerardas), tarsi ir dabar naudojamas – nudėliotas originaliomis poeto knygelėmis, rankraščiais, į arbatinuką įmerktos žydinčios gėlės iš K.Binkio „Utų“ ar „Gėlių iš šieno“, vėliau virstančios „Šienu iš gėlių“ (taip T.Tilvitis pavadino vieno lyriškiausių K.Binkio eilėraščių parodiją“.
„Utos” čia atkeliauja ir kitokias pavidalais, pvz.: keraminis Papilio mokinukų obels žiedas, pagamintas kaip suvenyras poeto 120-osioms metinėms, dailininkės Godos Balbieriūtės margos tulpės žiedas ar didžiulis dovanų maišelis su besiplaikstančiomis ugniaspalvėmis aguonėlėmis.
„Jei medžiai būtų nesužaliavę, per langą matytumėte jo gimtuosius Gudelius, kur jis užaugo ir ėmęs krėsti šunybes, buvo pramintas vėjavaikiu, – pasakojo E.Lansbergienė.
– O krėtė ne iš blogos valios, o iš savo neramios, vėjavaikiškos natūros. Pradėjęs lankyti mokyklą tėvo jau buvo išmokytas skaityti ir rašyti, tad klasėje nelabai turėjo ką veikti. Kaip pats yra rašęs prisiminimuose: „Jei kurią dieną mokykloje man neteko ant žirnių paklūpėti, tai diena kaip ir perniek nuėjusi.“
Tačiau kai pats mokytojavo, jam šis darbas atrodė šventas. Savo vaikams yra sakęs, kad kiekvienam bent kiek gyvenime reikia padirbėti mokytoju. Kaip pasakojo Edita, Papilyje, vaikus surinkęs iš visų apylinkių, patikrinęs, kas kiek ko moka, paskirstė į keturis skyrius, susodino dvejose didelėse klasėse ir su visais vienas dirbo. Gabiausius ruošė stojamiesiems egzaminams į gimnaziją. Gretimuose kaimuose organizavo kursus suaugusiems, o mokykla buvo virtusi tikru kultūros centru, kur buvo ruošiamasi kultūros vakarams, statomi spektakliai.
„Jis labai tikėjo Lietuvos ateitimi, jaunąja karta. Tą išduoda su didele meile 1938 m. jo parašyta Lietuvos dvidešimtmečiui skirta knyga „Naujoji Lietuva“. Knygelė buvo išleista tuometinio Lietuvos prezidento Antano Smetonos užsakymu, ji buvo dalijama kiekvienam pradžios mokyklą baigusiam vaikui. Knygelėje aprašyta, kaip per dvidešimt metų užaugo mūsų valstybė. Pats K.Binkis buvo atvežęs krūvelę knygų į Papilio mokyklą ir dalijo vaikams su savo autografu, – pasakojo E.Lansbergienė.
– Ekspozicijoje turime vieną šios knygelės egzempliorių. Ją muziejui padovanojo vienas papilietis. Knygelė pabuvojo Vakaruose, vadinamųjų dipukų stovykloje, paskui vėl grįžo į Lietuvą ir praturtino ekspoziciją.“
Nuskintoji gėlė
„Energijos nestokojantis poetas Papilyje organizuodavo kultūros vakarus, kuriems mokyklos patalpos buvo per mažos. Tad dažnai prašydavosi į Parovėjos dvarą pas grafienę Balbiną Žurauskienę. Ten kartą iš evangelikų reformatų klebonijos maždaug kilometrą laukais net kunigo A.Neimano fortepijoną buvo nusigabenę. K.Binkis grojo armonika, smuiku, klarnetu“, – teigė Edita. Čia skleidėsi ir jo meilės istorija su Pranute Adamonyte. Ji buvo kilusi iš Vabalninko krašto ir netoliese Čypėnų kaime mokytojavo.
„Jų meilės kelias buvo vingiuotas, nes Pranutės artimieji labai priešinosi, visiems atrodė, kad nepastovaus būdo, vėjavaikis, nuolat naujomis idėjomis užsidegantis K.Binkis bus nekoks šeimos žmogus“, – sakė gidė Edita.
Visiems buvo žinomas jo negebėjimas ūkininkauti: kai mirė kelis hektarus palikęs jo tėvelis, Kazys arklu ant lauko parašė: „Kazys daugiau nears“. Kai mokytojavo, namai jau buvo išnuomoti, o jis su motina atsikraustė į Papilio mokyklą, tad Kazys turėjo tik mokytojo algą. Ūkininkų dukrai toks jaunikis, tėvų požiūriu, buvo netinkamas.
„Papily parašytos pačios gražiausios Pranutei skirtos K.Binkio meilės eilės: ir „Utos“ ir „Gėlės iš šieno“: Aš surinksiu aliai vieno / visus pievų žiedelius / iš nupjauto rytą šieno / ir svirnelio kampelius / jų galvutėms išdabinsiu, – deklamavo Edita.
Pasak jos, netrūko jų draugystėje ir sielvarto. Kaip pasakojama Papilyje, per vieną Kazio organizuotą kūrybos vakarą Pranutė atvažiavo su savo kraštiečiais broliais Sruogomis. Kaziukas po vakaro paprašė, kad Pranutė pasiliktų Papily, nes ir kitą dieną dar turėjo būti renginių, bet mergina nuskynė gėlės žiedą, įteikė K.Binkiui, o pati, nieko nesakiusi, sėdo į vežimą su Baliu Sruoga ir išvažiavo. Tada K.Binkis parašė vieną dramatiškiausių savo eilėraščių „Nuskintoji gėlė“ (dar vadinamą „Persiskyrimo daina“), kuris baigiasi žodžiais: Kas man dangūs, / kas man žemė, / kas man viskas be tavęs.
Vingiuoti meilės keliai
Iš vabalninkiečių Edita yra girdėjusi ir kitą istoriją, kuri įskaudino K.Binkį. Kūrybos vakare Vabalninke K.Binkis ir B.Sruoga paeiliui skaitė savo eiles, tarsi varžydamiesi, kieno geresnės.
„Sėdėjo Pranutė su gėlių puokšte. Įvertinusi poeziją, ją padavė Kaziui, o tam kažkoks šyšas užėjo, švystelėjo gėles į kampą. Ir vėl abu susipyko, – stebėjosi Edita.
– Vieną panašių išsiskyrimų K.Binkis skaudžiai išgyveno. Tai buvo antras kartas, kai jis rimtai galvojo apie savižudybę.“
Kaip pasakojo E.Lansbergienė, pirmą kartą K.Binkis žudytis norėjo dar būdamas vaikas. Vėliau visą gyvenimą jautė kaltę dėl mirusios sesutės.
„Kai jam tėvai ją paliko prižiūrėti, jis išpuošė gražiausia suknele, išsivedė į lauką ir pasodino kaip karalaitę paliepęs niekur nejudėti. Kol jis su vaikais dūko, sesutė sėdėjo ir tirtėjo kaip lapelis. Grįžę tėvai užsodino Kazį ant arklio ir liepė joti į Papilį daktaro. Jau tada suvokęs, kad gali įvykti kas nors blogo, sustojęs ant tilto norėjo šokti į Rovėjos upę, manydamas, kad jei jis bus savo sesutę pražudęs, tai ir jam nevalia gyventi. Vis dėlto, apsigalvojo, manydamas, kad daktaras dar pagelbės, tačiau sesutės išgelbėti nepavyko, mirė nuo plaučių uždegimo. Ši istorija jį slėgė visą gyvenimą, daug kam apie tai yra pasakojęs“, – teigė pašnekovė.
Jadvyga pamatė K.Binkį stovintį su įremtu sau į kaktą pistoletu.
Antrą K.Binkio skaudaus išgyvenimo liudininkė buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Jadvyga. Kartą pas ją Kaune atėjo Sruoga, sakydamas, kad K.Binkiui esą labai blogai, jį būtina kur nors išsivesti, prablaškyti. Išėję visi kartu – B.Sruoga su Vanda Daugirdaitė ir Jadvyga su K.Binkiu. Bet Kazys Ąžuolyno parke dingo. Laimei, Jadvyga pamatė K.Binkį stovintį su įremtu sau į kaktą pistoletu. Ji atsargiai priėjo, atitraukė, o jis tada prisipažino: „Šiandien turėjo būti mano vestuvės.“
Pasirodo, tada, 1919 m., giminių spaudžiama Pranutė buvo atsisakiusi už jo tekėti. Tais metais K.Binkis paliko Papilį. Gyveno Vilniuje, Kaune, lankėsi Berlyne, bet Pranutės vis nepamiršo. 1920 m. spalį jai rašė: „Bet tik viena žinok, Pranute, kad turėsi žmogų, kuris Tave giliai ir sąmoningai myli, kuriam Tu esi už viską pasauly brangesnė ir kuris dėl tos meilės visa įstengs padaryti, kad ir Tu jaustumei nors dalį tos laimės, kurią jis su Tavimi jaučia.“
Po kelių mėnesių, jau 1921 m. sausį parašė dar tiesiau: „Pagalios pasakysiu, Pranyt, kad man ši komedija per daug nusibodo. Penkti jau metai ji tęsias ir vis tas pats – žingsnis pirmyn, žingsnis atgal. O vesti polemiką su Tavo ciocėmis man lyg ir nepritiktų – yra man daug kilnesnio darbo... Be to, Tavo vergiškas nusilenkimas prieš tą brutalingą jungą, kuriame Tave laiko Tavo namiškiai, nei kiek Tavęs neaukština. (...) Jei Tu būtumei liuosa ir šiek tiek valios turėtumei, tai jau seniai drauge gyventume ir juoktumės iš buvusių abejonių ir „kentėjimų“.“
Šie ir kiti laiškai, kaip priminė E.Lansbergienė, publikuojami Laimono Inio apie K.Binkį parašytoje biografinėje apybraižoje „Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas“.
Sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas
Vis dėlto Pranutė apsisprendė, vestuvės įvyko. „Gal tam jos apsisprendimui įtakos turėjo ir tai, kad Pranutės sesuo buvo ištekėjusi už seno nemylimo pagyvenusio ūkininko. Matydama nelaimingą sesers gyvenimą, sutiko tekėti už mylimo žmogaus, – kalbėjo E.Lansbergienė.
– Labai gražias vestuves 1921 m. birželį, per Jonines, iškėlė jaunosios brolis Jonas Adamonis, netoli Palėvenės, Noriūnų kaime turėjęs ūkį. K.Binkis su savo draugais rašytojais į Palėvenės bažnyčią atlėkė automobiliu.“
Sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. 1922 m. Binkiai susilaukė dukros Eleonoros, dar po metų – sūnaus Gerardo.
„Tačiau nors ir smagios buvo vestuvės, nelabai smagus buvo jų gyvenimas, – teigė Edita.
K.Binkis Pranutei viską atiduoti norėjo, tačiau neramus vėjavaikiškas būdas dėliojo kitaip.
– Rodėsi, K.Binkis Pranutei viską atiduoti norėjo, tačiau neramus vėjavaikiškas būdas dėliojo kitaip. Dar prieš vestuves pagyvenęs Kaune, pabuvęs Berlyne, pasiklausęs filosofijos, literatūros paskaitų, K.Binkis buvo persismelkęs avangardo idėjomis. Po obelų žiedų, rugiagėlių poezijos jis prabilo visai kitu stiliumi: Berlynas aukštyn kojom drybso, / O mėnuo, senas idiotas, / Elektros viela pažabotas / Vypso.
Kaip pasakojo gidė, išsivežė K.Binkis ir Pranutę parodyti Berlyno, bet jai viso to nereikėjo, tas naujasis pasaulis buvo svetimas. Poetas labai stengėsi, kad Pranutė būtų laiminga. Tarsi norėdamas pasišaipyti iš jos giminių, kurie priešinosi jų vestuvėms, išsimokėtinai, gavęs kelis šimtus litų už operos libreto vertimą, nupirko Kalnaberžės dvarą netoli Kėdainių. Ir ne bet kokį, o priklausiusį carinės Rusijos imperijos ministrų tarybos pirmininkui Piotrui Stolypinui. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo išsimokėtinai pardavinėjami carinių valdininkų dvarai.
Pažintis su Sofija
Pasak gidės, Kalnaberžėje virė literatūrinis gyvenimas, lankėsi rašytojai, o visas ūkis – ant Pranutės pečių.
„Be to, K.Binkiui nerimą ėmė kelti pradėjusi reikštis Pranutės liga (jos dėdė mirė sirgdamas šizofrenija). Mylėjo jis Pranutę, tačiau nuolat degdamas naujomis idėjomis, polėkiu pradėjo lankyti vieną gražią gyvanašlę Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, turinčią nedidelį dvarelį Balsiuose, netoli Pakruojo. Ten vyko bohemiški literatūros vakarai. Kilusi iš dvarininkų, išsilavinusi Sofija traukė K.Binkį,“ – teigė Edita.
Taip jis blaškėsi tarp tų dviejų moterų. Kartą ankstyvą pavasarį atlapojusi dvaro langus Pranutė juos valė, peršalo, susirgo ir 1927 m., sulaukusi vos 29-erių, mirė nuo plaučių uždegimo.
„Pasakojama, kad sirgdama Pranutė buvo pas savo tėvus, o K.Binkis su vaikais – Kaune. Kartą naktį penkerių metukų Eleonora šoko iš lovos ir pradėjo šaukti mamą. Būtent tą naktį Pranutė ir iškeliavo, – pasakojo Edita.
– K.Binkis laidotuvėse raudojo balsu, o visa giminė jį smerkė, kaltino dėl Pranutės mirties.“
Apie pamotę
1929 m. K.Binkis vedė Sofiją, įsidukrino ir jos dvi dukras iš pirmosios santuokos – Irutę ir Lilę. Gyveno šešiese. Pasak Editos, yra toks posakis, kaip anekdotas, kai jie vienas kitam sako: „Tavo ir mano vaikai muša mūsų vaikus.“
„Eleonora niekada nepripažino pamotės, bėgdavo iš namų pas senelius. Užaugusi šeimos nesukūrė. Dirbo mokytoja. Gyvenimą baigė senelių namuose“, – sakė E.Lansbergienė. Gerardas vienintelis tęsė Binkių giminę. Jo sūnus, K.Binkio anūkas, Viktoras – žinomas dailininkas, Lietuvos dailės akademijos Piešimo katedros vedėjas.
„Kai Gerardas paskutinį kartą lankėsi Papilyje, pasakojo ir apie savo pamotę. Prieš mirtį ji jam atidavė tėvo žiedą ir pasakė: „Atsiprašau, kad niekaip negalėjau jūsų pamilti. Tačiau, kad jūsų tai neskaudintų, aš ir savo dukterų nemylėjau.“
Karo metais Binkių butas Kaune buvo vadinamas „žydų viešbučiu“.
Atrodytų, tarsi ji būtų buvusi šalta ir beširdė moteris. Bet juk taip nebuvo – karo metais Binkių butas Kaune buvo vadinamas „žydų viešbučiu“, – teigė E.Lansbergienė.
– Sofija ir jos žentas organizuodavo žydų vaikų išvadavimą iš geto, laikinai juos priglausdavo, tada ieškodavo šeimų, galinčių globoti toliau. K.Binkis tuo metu jau sirgo. Sofija bandė jį saugoti nuo nemalonių išgyvenimų, neleido vaikams vaikščioti į jo kambarį. Neseniai televizijos laidoje girdėjau kalbant vieną Sofijos išgelbėtų mergaičių, išdrįsusią dirstelėti į draudžiamą kambarį. Pasak jos, lovoje gulėjo žmogus ir ilgai į ją žiūrėjo liūdnomis akimis.“
Sofija, kaip ir K.Binkis, turi Pasaulio tautų teisuolio vardą. Jiems Teisuolių alėjoje Izraelyje pasodinti medžiai.
Operos solistas – vaikiškos poemos herojus
Memorialinėje ekspozicijoje Papilyje saugoma originali pirmojo, 1937 m. pasirodžiusio K.Binkio poemos vaikams „Kiškių sukilimas“ leidimo knygelė. Ji Kalėdų proga dedikuota „panelėms Dauguvietytėms“.
„Borisas Dauguvietis buvo geras K.Binkio bičiulis. Poetas net pakrikštijo Boriso dukrą Galiną Dauguvietytę“, – sakė Edita.
Jos teigimu, labai įdomi poemos sukūrimo istorija. K.Binkis vieną geriausių savo draugų Kiprą Petrauską, su kuriuo rengė koncertus besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniuose, padarė poemos herojumi. K.Binkis labai mėgo žvejoti, o Kipras – medžioti. Ypač jam buvo įdomios kiškių medžioklės, o Kaziui tai atrodė baisu ir nesuvokiama. Tad poetas parašė poemą, kurioje visus žvėriukus sušaukė į kiškių vadovaujamą sukilimą, atžygiavo į Kauną ir privertė tuo metu „Traviatoje“ dainavusį K.Petrauską prisiekti, kad jis niekada nemedžios, tik dainuos ir žvejos.
„O ar žinote, kaip sovietams okupavus Lietuvą K.Binkis išvengė užsakymo parašyti poemą apie Staliną? – klausė E.Lansbergienė.
– Šią istoriją pasakojo moteris, kuri ją girdėjo iš Kazio Borutos. K.Burota taip pat buvo patekęs į šį nelemtąjį sąrašą. Kai enkavėdistai atvažiavo pas K.Binkį ir liepė ruoštis vykti į NKVD būstinę, nujausdamas, kad čia niekuo geru nekvepia, jis pasiprašė į tualetą. O ten turėjo pasislėpęs degtinės. Visą ir susivertė. Nuvežė į NKVD būstinę, o jis smuko kaip maišas. Suprantama, tokį menininką liepė mesti lauk. Enkavėdistai išdėstė užduotį – per 24 val. parašyti poemą „tautų vadui“. K.Boruta atsipirko įtikinėjimais, kad jis seniai nerašo poezijos, o tik prozą, tad poemos niekaip neparašytų. Na, ir liko Salomėja Nėris. Ji apsiverkė, sako, niekaip per 24 val. neparašys. Enkavėdistai jai davė 48 valandas.“
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
