Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Aukštutinė bazinė stovykla |
Praleidau nepaprastą savaitę daugiau kaip 6000 m aukštyje. Kai balandžio 23 d. iš bazinės atvykome į aukštutinę bazinę stovyklą (ABC), net buvo sunku patikėti, kad esame taip arti Everesto.
Kelionė iš bazinės stovyklos buvo ilga ir sunki. Į ABC atvykau po 6 valandų kelionės pėsčiomis. Buvau išsekinta. Žinojau, kad tai yra sudėtingas žygis, bet tikrai negalėjau tikėtis, kad jis taip išvargins. Atvykau saulės nudegintu veidu.
Geriausia kelionės dalis buvo tuomet, kai pamačiau šerpus Sange ir Tarki, laukiančius su pilnu termosu sulčių. Šiek tiek vėliau džiaugsmą pakeitė nusivylimas. Šerpai pasakė, kad iki ABC teks keliauti dar porą valandų.
Paskutinė žygio valanda buvo sunkiausia. Svilino saulė, nugarą spaudė sunkūs nešuliai. Kai galiausiai iš toli pamačiau ABC, labai apsidžiaugiau, nepaisant dar likusio pusvalandžio kelionės.
Kosulys vadinamas Khumbu
Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Edita aukštutinėje bazinėje stovykloje |
Dabar jau galiu pasakyti, kad aš kopiau į Everestą! Kopdama į Šiaurinį balną, priartėjau prie 7000 m ribos. Tai buvo neįtikėtina! Kai pirmą kartą iš tolo pamačiau Šiaurinį balną, pasidarė neramu dėl to, kad teks kopti vertikalia ledo siena. Tačiau jau užlipus ant jos, viskas atrodė kitaip – kopimas nebuvo toks vertikalus, kaip pasirodė iš pradžių. Ir buvo lengviau nei iš pradžių maniau. Jaučiausi stipri ir motyvuota, norėjau kopti toliau.
Vis dar smarkiai kosėju, bet tikrai nėra blogiau, nei būdavo ankstesnėse ekspedicijose. Keista, tačiau kopdama kosėju mažiau, o kai nusileidžiu žemyn, kosulys būna stipresnis. Čia kosėja beveik kiekvienas. Tas kosulys vadinamas Khumbu – pavadinimas kilęs nuo čia vyraujančio drėgno ir šalto oro. Kosulys čia yra įprastas dalykas. Bet tik iki to momento, kol neįsimeta infekcija. Būtent kosulys ir infekcija pernai sutrukdė Margaret (kartu su Edita keliaujanti alpinistė Margaret Watroba iš Australijos – red.past.) pasiekti viršūnę. Ji turėjo pasukti atgal trečiame žygio etape.
Kopimas į Šiaurinį balną
Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Šiaurinio balno siena |
Atsikėlėme 5 val., papusryčiavome 5.30 val., susikrovėme geriamąjį vandenį su užkandžiais ir patraukėme balno link. Diena atrodė daug žadanti – vėjas nebuvo stiprus, atrodė gražus ir palyginti šiltas rytas. Buvau apsirengusi ne pačią šilčiausią striukę, nes neatrodė, kad bus šalta.
Pirmiausiai ėjome per akmenis ir uolas, vėliau pasiekėme vietą, kur užsimovėme kates ir žengėme per snieguotą plynaukštę. Ėjimas nebuvo sudėtingas, tačiau šiek tiek neramino tiesiai priešais mane vis kylanti didžiulė siena.
Praėjau pro kelis komandos narius ir nusprendžiau nestoti pailsėti, o keliauti toliau ir pradėti kopimą.
Pirma ledo sienos pakopa buvo gana stati. Jos pabaigoje jau turėjau kelioms minutėms stabtelėti. Nenorėjau ilgai laukti, tad įveikiau pakopą po pakopos.
Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Šiaurinis balnas |
Po kelių valandų kopimo vėjas pradėjo stiprėti, šalo. Teko išsitraukti šiltesnes pirštines. Jaučiausi stipri, tačiau staiga pastebėjau, kad greta nėra mane lydinčio šerpo. Kopiau viena, pati pasirinkdama tempą.
Vėjas pūtė vis stipriau ir stipriau. Kelis kartus net turėjau sustoti ir laukti, kol nurims smarkūs gūsiai. Kuo aukščiau kopiau, tuo pavojingiau darėsi. Ypač tais momentais, kai stipriau pradėdavo pūsti vėjas.
Pamačiau vieną komandos narį besileidžiantį žemyn. Jis pasakė, kad tądien jau pasiekė savo tikslą ir leidžiasi. Tuo tarpu man dar nebuvo šaltą, dar turėjau jėgų ir motyvacijos kopti toliau. Buvo smalsu sužinoti, kaip toli galiu nueiti.
Komandos nario posūkis žemyn manęs nepaskatino apsisukti. Žinoma, nesijaučiau labai saugiai kopdama viena. Šiek tiek palaukiau ir pamačiau apačioje išnyrančias dvi figūras. Tai buvo Margaret ir jos šerpas Ang Gelu. Praleidau abu į priekį ir kopiau įkandin jų. Atrodė, kad Margaret taip pat yra nusiteikusi pakilti kaip įmanoma aukščiau.
Tikrasis išbandymas dar laukia
Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Šiaurinio balno siena |
Vėjas vis stiprėjo ir stiprėjo. Padaugėjo skersai plyšių padėtų kopėčių. Niekada negalėsiu tinkamai atsidėkoti Margaret ir Ang Gelu, ištiesusiems man rankas ir kopėčiomis padėjusiems praeiti sudėtingą vietą. Kopiant šiame aukštyje, kiekvienas žingsnis reikalauja labai daug energijos. Sunku yra ir padėti kitiems, tai irgi išvargina. Būtent šie nesavanaudiški žmonės ir yra tikrieji draugai – tie, kurie nepalieka jūsų sunkioje situacijoje. Tokios pagalbos akimirkos neįkainojamos.
Galiausiai mes pasiekėme Philą (grupės vadovas Philas Cramptonas – red. past.) ir porą kitų grupės narių, kurie jau leidosi žemyn. Aš vis dar turėjau jėgų kopti aukštyn (balno viršus buvo mažiau nei už 200 metrų), tačiau Philas paragino mus apsisukti. Vėjas buvo pavojingai sustiprėjęs. Tolesnis kopimas pučiant tokiam vėjui keltų nušalimų pavojų. Dienos tikslas buvo – pakilti kaip įmanoma aukščiau, tačiau vengti bet kokių pavojų. Supratome, kad tikslą pasiekėme ir metas grįžti į aukštutinę bazinę stovyklą.
Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Nusileidimas nuo Šiaurinio balno |
Nusileidimas žemyn buvo gana dramatiškas. Didelė Kinijos alpinistų grupė ir keli kiti kopėjai vis dar kilo aukštyn. Nusileidimas nuo balno dėl stačios sienos ir priešais kylančių kitų alpinistų buvo gana sudėtingas. Leistis reikėjo slidžia bei stačia siena, netrūko gilaus sniego, keli žmonės paslydo tiesiai priešais mane.
Galiausiai tik pietums grįžau į ABC. Šaukiau iš džiaugsmo – aš tai padariau! Aš kopiau į Everestą! Everestas kol kas man buvo maloningas – išsisklaidė visi mano nuogąstavimai dėl kopimo į Šiaurinį balną.
Tačiau viduje suprantu, kad tai tebuvo kopimo į Everestą lengvoji dalis. Tikrasis išbandymas bus po savaitės ar dviejų, kai bandysime pasiekti viršūnę.
Gyvenimas bazinėje stovykloje atrodo tarsi rojuje
E.Nichols nuotr./Bazinė stovykla iš toliau |
Pagal pradinį planą mes turėjome savaitę praleisti aukštutinėje bazinėje stovykloje. Per tą savaitę, jei tik oro sąlygos leistų, turėjome bent du kartus užkopti ant Šiaurinio balno. Tačiau praėjus vos dienai po mūsų pirmojo kopimo pradėjo siausti vėtra. Tai įvyko keliomis dienomis anksčiau, nei buvo tikėtasi. Kelias dienas palaukėme, tikėdamiesi, kad oras dar pasikeis. Tačiau vėjas stiprėjo ne dienomis, o valandomis. Tad Philas nusprendė, kad šis etapas baigtas.
Nepaisant to, kad dalis komandos narių dėl skirtingų priežasčių nepasiekė balno, šis aklimatizacijos etapas buvo sėkmingas. Visi įveikėme aukščio sukeltus negalavimus ir dabar nusileidome atsipūsti į bazinę stovyklą. Čia grįžti yra nuostabu. Per savaitę čia taip sušilo!
Pagaliau gavau kibirą karšto vandens ir galėjau išsimaudyti po dušu bei išsiplauti galvą! Po savaitės praleistos ABC, gyvenimas bazinėje stovykloje atrodo tarsi rojuje.
Pagal dabartinį planą, turime sulaukti, kol iki viršūnės bus pritvirtintos virvės, o tada tik liks ištaikyti tą magišką „langą“, kuomet oro sąlygos leis šturmuoti viršūnę. Mūsų šerpai jau pradės gabenti krovinius su palapinėmis ir deguonies balionais iš Šiaurinio balno į antrą ir trečią stovyklas. Tai gali užtrukti nuo penkių dienų iki dviejų savaičių. Spėju, kad iš tiesų tai truks apie 10 dienų. Prasideda laukimas.
Jei norite perskaityti visą Editos pasakojimą (anglų k.), spauskite čia.
Žygį skiria skurdžiam Afrikos regionui
Savo ambicingą planą pasiekti aukščiausią pasaulio kalną Edita Nichols skiria skurdžiam Afrikos regionui Saheliui. Pavadinusi jį „Everestas Saheliui 2013“ („Everest For Sahel 2013“), Edita tikisi ne tik atkreipti dėmesį į badaujančių šio regiono žmonių problemas, bet ir tikisi surinkti jiems lėšų.
Sahelis – tai regionas Vakarų Afrikoje, apimantis aštuonias valstybes. Maisto krizė kilo po to, kai dėl ypač nepalankių gamtinių sąlygų 2011 m. beveik neužderėjo derlius. Maisto atsargų mažėjimas sukėlė kainas. Daugybė šeimų susidūrė su pavojumi likti visai be maisto.
Pernai su Pasaulio maisto banko programa dirbdama Nigeryje ir iš arti pamačiusi kenčiančius žmones, Edita nusprendė, kad gali pabandyti jiems padėti, gali atkreipti dėmesį į jų problemas, gali bandyti surinkti pinigų jiems. Ji sako, kad pamačius, kaip šie žmonės kenčia, jos gyvenimas pasikeitė.
„Kelionei į Everestą skiriu savo sunkiai uždirbtus ar skolintus pinigus. Visas savo keliones finansuoju pati, kelionėms, taip pat ir šiai, skiriu tik savo asmeninius ar rėmėjų (šios kelionės išlaidas rėmėjai padengia vos 3 proc. – red. past.) pinigus. O visos paaukotos ar žygio metu surinktos lėšos, kurios skiriamos Sahelio žmonėms, patenka ne man, o į Pasaulio maisto banko sąskaitą“, – sako Edita.
Apie Editos žygį į Everestą dviem kalbom (lietuvių ir anglų) nuolat informuoja 15min.lt. Lietuvės žygį galite paremti ir jūs. Jei norite daugiau sužinoti apie paramą, kurią galite suteikti šiai ekspedicijai ir skurdžiam Afrikos regionui Saheliui, spauskite čia.