Vis dėlto egzistuoja ir kitas, mažiau pažįstamas Egiptas, ir, jei pasiryžtumėte po šalį keliauti savarankiškai ir žengti nepramintais takais, faraonų žemė pateiktų ne vieną staigmeną.
Kaire – ne tik žymiosios piramidės
Pradėkime nuo sostinės. Su organizuota ekskursija Kaire tikrai aplankysite visas miesto įžymybes – Gizos piramides, Nacionalinį Egipto muziejų ir egzotiškais aromatais dvelkiantį Khan el Khalili turgų.
Gali būti, kad užsuksite ir į krikščioniškąjį Kairą. Tik vargu, ar ekskursijų organizatoriai pasiūlys jums pamatyti didžiausią Artimuosiuose Rytuose bažnyčią, nes ją rastumėte… šiukšlyne. Tikrai taip – oloje iškalta Šv. Simono bažnyčia ir vienuolynas yra ne kur kitur, o šiukšlyne, kurio istorija labai įdomi.
Viename skurdžiausių miesto rajonų, kuriame nuo seno gyvena daugiausia krikščionys koptai, yra keletas kvartalų, kurių gatvės užgrūstos šiukšlėmis – jų pilni maišai remia namų sienas, užtveria skersgatvius, užpildo kiemus, einant siauromis gatvėmis, kelią kartais perbėga purvinos kiaulės, į nosį skverbiasi baisus tvaikas ir zirzia musių spiečiai.
Ši vieta praminta Šiukšlių miestu (beje, apie jį 2009 m. sukurtas filmas „Garbage Dreams“). Kadangi jokios oficialios šiukšlių surinkimo, perdirbimo ar naikinimo sistemos Kaire nėra, pilni visokių atliekų maišai tiesiog paliekami gatvėse, kur juos surenka šiukšlininkai, ir tempia daugiausia čia, į Šiukšlių miestą. Jo gyventojai atsirenka niekam netinkamas atliekas ir tas, kurias gali pataisyti ir parduoti, ar kažkaip perdirbti ir panaudoti.
Kas niekam nebetinka (paprastai – organinės kilmės atliekos) dažnai atitenka kiaulėms – jos ir yra viena iš priežasčių, kodėl šiukšlynas atsirado būtent šioje miesto dalyje. Kaip žinia, musulmonai laiko kiaules nešvariais gyvūnais ir jų neaugina, o krikščionys kiaules laiko, ir netgi sugeba nupenėti maisto atliekomis.
Iš pirmo žvilgsnio Šiukšlių miesto gyventojų aplinka baisi: nešvara, namai-lūšnos, apgailėtina infrastruktūra – nei vandentiekio, nei elektros. Tačiau šie labai neturtingi žmonės nesiskundžia, o sumaniai verčiasi, kaip gali: kažką gamina iš šiukšlių, kažką perdirba, kažką parduoda ir taip darbuojasi nuo mažų dienų.
Pro praviras namų duris matėme vaikučius, rūšiuojančius plastikinius butelius ar į krūveles kraunančius metalines nuolaužas, kai tuo tarpu jų tėvai kažką meistrauja iš luženų.
Kairiečiai sako, jog iš esmės zabaleen (taip arabiškai vadinami šie žmonės) – tai labai efektyvi neoficiali šiukšlių perdirbimo sistema.
Ir būtent šioje keistoje vietoje rasite įspūdingą statinį – didžiulėje uolos ertmėje iškaltą bažnyčią. Ji nesena – baigta XX a. pabaigoje, tačiau tikrai didelė – oficialiai teigiama, kad Šv. Simono bažnyčioje telpa 20 000 žmonių!
Al Fayumas – oazė, Europai dovanojanti vaisius ir daržoves
Egipte gausiai auginama įvairiausių vaisių ir daržovių ne tik vietiniam vartojimui, bet ir eksportui – egiptietiškų baklažanų ar apelsinų tikrai būna ir Lietuvos prekybos centruose. Aplink matant smėlynus, kyla klausimas – kur gi tos gamtos gėrybės auga? Oazėse bei Nilo žemupyje. Jei smalsu savo akimis pamatyti, kaip sausą dykumą transformuoja galingoji Afrikos upė, užsukite kad ir į Al Fayumo oazę, esančią už 80 km į pietvakarius nuo Kairo.
Gamtovaizdis čia lyg diena nuo nakties skiriasi nuo įprasto egiptietiško. Kur bepažvelgsi – sodri žaluma, laukai, sodai, ir drėgna, kvapni dirva. Al Fayumas vadinamas oaze, nors iš tiesų jį drėkina ne povandeniniai šaltiniai, kaip kitas oazes, o Nilo atšakos ir kanalai, kai kurie iškasti dar senovėje.
Al Fayume verta užsukti prie didžiulio Karuno ežero (arab. Birket Qarun), esančio žemiau jūros lygio, vieno seniausių pasaulio ežerų. Nors jame maudytis teoriškai galima, bet egiptiečiams neįprasta, todėl ir įrengtų paplūdimių nėra (panorus teks murktelėti tiesiog nuo kranto). Kita vertus, galima tiesiog pasivaikščioti pakrante arba išsinuomoti valtį pasiplaukiojimui ir (sezono metu) stebėti būrius migruojančių paukščių.
Baltoji dykuma – išimtis geltonuose smėlynuose
Jei manote, kad Sacharos dykuma Egipte – tik vienodi geltoni smėlynai, klystate. Į pietvakarius nuo Kairo plyti Baltoji dykuma, keliautojams pristatoma kaip „The White Desert“, o egiptiečių vadinama Sah‘ra el Beyda.
Čia iš smėlio išlenda baltutėlis kalkakmenis, iš tolo apgaulingai primenantis ledą. Safarius iš Kairo į Baltąją dykumą organizuoja egiptiečių kelionių agentūros, savarankiškai ten nuvykti nepavyks, nes reikalinga tiek visureigė transporto priemonė, tiek gido pagalba.
Mes Baltojoje dykumoje praleidome naktį, nakvojome palapinėse, sušalome (juk dykumose naktimis žiemą temperatūra gerokai nukrenta), bet tekančios saulės spindulių rausvai nuspalvintos keisčiausių formų uolienos buvo tikrai įsimintinas reginys.
Jei nakvosite dykumoje, turbūt susipažinsite ir su fenekais – šios smalsios, visai nebaikščios didžiaausės dykumų laputės paryčiais atėjo apšniukštinėti mūsų stovyklavietės.
Dahabas tikrai girdėtas nardytojams, bet vertas ne tik jų dėmesio
Šios Sinajaus gyvenvietės pavadinimas tikrai bus girdėtas nardytojams, nes būtent šalia Dahabo krantų gausu povandeninių įdomybių, o „Blue Hole“ povandeninė smegduobė laikoma pavojingiausia pasaulyje nardymo vieta, tačiau vis tiek traukia drąsius smalsuolius. Tačiau, net jei nenardote, verta apsvarstyti Dahabą kaip alternatyvą Šarm aš Šeichui. Juolab, kad į jį šiuo metu iš Lietuvos neskraidinama tiesiogiai.
Jei Šarm aš Šeichas – dirbtinis, turizmo plėtojimo tikslais įkurtas miestas, kuriame karaliauja tinklams priklausantys „viskas įskaičiuota“ viešbučiai – siekia įtikti visiems, tai daug ramesnis, mažesnis Dahabas paprastai traukia savarankiškus keliautojus. Ir ne tik narus, bet ir tuos, kuriems patinka laisva, svetinga miestelio atmosfera.
Čia nuo seno gyvena žvejojantys ir datules auginantys beduinai, kažkada Dahabą buvo užplūdę hipiai, ir bohemiška atmosfera čia tebejuntama. Dabar į Dahabą traukia jauni kuprinėtojai ir masinio turizmo taškų vengiantys poilsiautojai, kurie vietoj didelių viešbučių su baseinais renkasi jaukius nakvynės namus ir romantišką bangų ošimą – paplūdimiai aplink Dahabą išties labai gražūs.
Sivos oazė – beveik Libija
Vos už 50 km nuo Libijos sienos esanti oazė laikoma viena atokiausių ir labiausiai izoliuotų Egipto gyvenviečių (kelionė tiesioginiu, ne pačiu patogiausiu autobusu iš Kairo trunka apie 10 valandų, taigi kantrybės prireiks).
Čia gyvena berberai – Afrikos tauta, kurios atstovai pasklidę po visą žemyno šiaurę nuo Libijos iki Mauritanijos. Taigi, kultūriškai Siva labai skiriasi nuo likusio Egipto.
Siva – labai senas miestas, tad ir čia esama daug istorinio palikimo. Daug gyventojų čia vis dar gyvena iš molio drėbtuose nameliuose ir verčiasi žemdirbyste bei tradiciniais amatais: krepšių pynimu, puodų lipdyba, sidabro papuošalų gamyba.
Kita vertus, vis svarbesnis tampa ir turizmas. Aplink Sivą galima pamatyti nuostabias smėlio kopas, išbandyti čiuožimą smėliu, aplankyti Orakulo šventyklą, Amono šventyklą, Mirusiųjų kalną (uolą, kurioje iškaltuose kapuose laidoti mirusieji), sūraus vandens ežerą, išsimaudyti šaltiniuose – aplink miestelį jų yra keli, populiariausias skambiai vadinamas Kleopatros baseinais (nors kažin, ar legendinė faraonė buvo čia užsukusi).
