Dar kartelį permąstau visus patarimus skirtus besiderantiems gatvėje su įkyriais Egipto prekeiviais. Taisyklės čia negailestingos. Apgavo – esi pats kaltas. Todėl kišenėje keli doleriai, keletas egiptietiškų svarų. Mažiau turėsiu – mažiau ir prarasiu.
Taukšteliu stiklinę ant prekystalio, „Šukran“,- padėkoju maloniam pardavėjui, kuris vienintelis šiame mieste be jokių priekabių ir klausimų sutraiškė man cukranendrių sulčių, ir žengiu gatvėn.
Labas, labas...
Tai viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur vietiniams nereikia nieko pasakoti apie Lietuvą. „From where?“ (angl.- Iš kur?),- rikteli vienas pardavėjų paėjus tik penkiasdešimt metrų nuo sulčių parduotuvės. „Lituania“,- stengiuos ištarti kuo paprasčiau, kad nereiktų kartoti. Jei nieko nenorėčiau nusipirkti, eičiau kaip arklys pridengtomis akimis, į nieką per daug nekreipčiau dėmesio, tačiau dabar tenka prieiti pasikalbėti. Reiktų įsigyti akinius nuo saulės, pačius pigiausius, kad galėčiau juos vėl be širdgėlos pamesti kur nors dykumoje.
„Labas, labas...“,- pasigirsta lietuviškai iš visų kampų. Padavęs ranką egiptiečiui, būsi tempiamas į dar vieną kamarėlę su kvepalų ar prieskonių buteliukais.
 |
| Kvepalų krautuvėlės vienos populiariausių turistų viliojimo būdų |
Nereikia man kvepalų! Ne, nenoriu kaljano! Kam man ta skara?!
Atmušinėdamas įkyrius prekiautojus kaip teniso kamuoliukus, netikėtai sulaukiu kitokio pasiūlymo. Gatvėje žmogeliui prireikė iškeisti dešimt eurų...
Juk negaila. Apžiūrėjau. Tikrai eurų monetos. Dolerių pakankamai neturiu. Egiptietiškų svarų galbūt sukrapštyčiau. Paduodu penkiasdešimt Egipto svarų (apie 10 dolerių), ieškau dar dvidešimt. Žiūriu tik kad keitikas nesulįstų man į piniginę. Staiga kiek netikėtai egiptietis persigalvoja ir atiduoda penkiasdešimtinę. Na, ne tai ne. Susidedu pinigus ir patraukiu toliau.
Pas akinių pardavėją
Pačiame gatvės gale, ramesniame kampe išsirinkau krautuvėlę nukarstytą akiniais. Jaunas vaikinukas parodo visą kolekciją. Patikusius pigius kiniškus akinius vartau rankose.
„Trys doleriai...“,- ištariu savo pasiūlymą ir klausiamai žvilgteliu į vaikiną.
„Ne, ne... Visi šie po penkis“.
Po ilgų derybų gaunu savo akinius už tris dolerius. Tai maždaug 15 egiptietiškų svarų. Jais ir atsiskaitysiu. Ištraukiu tą pačią penkiasdešimtinę, kurią norėjau pakeisti gatvėję. Vaikinukas žvilgteli atlaidžiai į popiergalį ir nusišypso.
„Čia gi 50 piastrų, pusė egiptietiško svaro“,- tarsi supratęs, jog ankščiau buvau apsuktas aplink pirštą, saldžiu balsu tarė jis.
 |
| Turistui įėjus į kvepalų krautuvėlę pardavėjas būtinai ką nors įsiūlis |
Vietoje 10 dolerių rankoje likau su 10 centų. Akimirksniu galvon suplūdo visas kraujas, burnoje cukranendres pakeitė rūgštis. Begraibydamas likusius dolerius, kad atsiskaityčiau su pardavėju, mintyse žvelgiau į save ir gatvės sukčių iš šono. Įsivaizdavau, kaip visi aplinkiniai egiptiečio draugai su šypsniu veide matė keičiamus eurus, iš piniginės traukiamus penkiasdešimt Egipto svarų ir atiduodamus 50 Egipto piastrų. Mačiau save su asilo kostiumu, nulėpusiomis ausimis ir besivelkančia uodega nupėdinantį tolyn. Man pavymui mojavo visa gatvė.
Užsimaukšlinau ką tik nupirktus akinius, pasiėmiau iš pardavėjo grąžą ir neatsisveikinęs išėjau atgal į miestą.
Nuoširdi šypsena
Piktas ant viso Egipto pardavėjų, turistų ir savęs žingsniavau atgalios iš kur atėjęs. „Tai tik dešimt dolerių...“,- bandžiau nusiraminti, tačiau įniršis pasiekė visas galūnes. Norėjosi pirmam sutiktam pardavėjui griebti už skvernų gerokai papurtyti, iškratyti monetas, susirinkti ir pabėgti. Jau atvirai ranka atstūmiau kelis pasiūliusius užeiti į krautuvę, tvardžiausi ko nors neprišnekėjęs.
Štai vienas mėlynais marškiniais man vėl tiesia ranką. Šypsosi. Pats sugriebia mano ranką ir klausia iš kurio aš viešbučio. „Dar vienas“,- suurzgiau mintyse. Susiraukiu, numykiu. Nebenoriu su niekuo iš gatvėje stovinčių žmonių bendrauti.
„Iš kurio viešbučio?“,- su ta pačia šypsena toliau primygtinai klausia egiptietis.
„Interkontinental“,- iškvošiu.
„Cha cha. Taip ir maniau. Mačiau šiandien tave per pusryčius. Aš ten dirbu, bet tikriausiai manęs neatsimeni. Atvažiavau į miestą pirkti maisto.“,- sakydamas tai nuoširdusis virėjas uždėjo ranką man ant peties. „Tik būk atsargus gatvėje daug sukčių. Jie keičia penkiasdešimt svarų į...“.
Aš jį nutraukiau galvos linktelėjimu. Vienas kitą supratome iš pusės žodžio. Nusijuokiau. Susigėdau, kad taip piktai sveikinausi su šiuo maloniu egiptiečiu. Užteko sutikti nuoširdų žmogų ir visas pyktis išsiblaškė po dykumas kartu su vakaro brizu. O Afrikoje vakarai visada šilti ir gaivinantys dūšią, burnoje tulžį vėl pakeitė cukranendrių sultys.
