Todėl atostogoms siūlau šalis, iš kurių parsivešite ne tik bilietų į muziejus, bet ir begalę nepakartojamų potyrių.
Nepalas turi bene viską, ko reikia įsimintinai, originaliai, šviesiai ir saulėtai bei tamsiai ir romantiškai (tiesiogine prasme), šaltai ir karštai (net labai tiesiogine prasme), skaniai, nebrangiai (didelę dalį išlaidų suris bilietai, o jau Nepale užteks ir kelių eurų per dieną) ir dar kokiai tik nori viešnagei. Tobuloms atostogoms ten trūksta turbūt vien jūros, tad jei kalba pasisuka apie keliones, pirmiausia rekomenduoju šią šalį.
Juolab kad artėja vienas iš dviejų periodų, kai vietos gyventojai kviečia atvykti. Sausasis sezonas Nepale tęsiasi nuo spalio iki gegužės, bet, sako, kad spalį–gruodį arba vasarį–kovą oras būna skaidriausias ir kalnai matyti geriausiai (tai aktualu, jei norite ne kopti į juos, o gėrėtis iš toliau). Žiemą sostinėje Katmandu gali būti vėsoka (lietuviški speigai nespaudžia), bet pietuose pakanka lengvų drabužių.
Nebijokite lietaus sezono – tai yra galimybė visą parą turėti elektrą. Šiaip ji tiekiama tik tam tikromis valandomis. Mat elektrą gamina hidroelektrinės, o be lietaus daugelis upių nusenka ir vargiai pasuka turbinas. Tamsa – ne bėda, viešbučiuose ir restoranuose pilna nemokamų žvakių.
Nepalas pilnas spalvų, kvapų ir žmonių lyg Indija, bet kitaip, mažiau įkyriai.
Tikriausiai dėl budizmo, kuris ten sumišęs su hinduizmu. Bet tai ir žavi – sudalyvavęs viešoje kremavimo ceremonijoje po kelių minučių gali siekti nirvanos sukdamas ratus aplink pagodą. Ten niekas niekam netrukdo: nei upės (po kurią žmonės nesibodi braidyti) pakrantėje deginami mirusieji, nei pakeliui į šventyklą ant galvos lipančios beždžionės, nei begalybė rikšų ir motorolerių gatvėse, nei pica ar mėsainis greta tibetietiškų, indiškų, kiniškų, filipinietiškų, tailandietiškų ir panašių patiekalų.
Nepale manęs nesužavėjo, turbūt, tik nacionalinė virtuvė. Bet ir tai ne bėda, kai gali mėgautis kitais patiekalais. Kainos už dosnias porcijas tikrai nepriblokš. Priešingai – kuo maistas pigesnis ir kuo baisiau atrodo kavinė ar užkandinė, tuo skaniau.
Beveik taisyklingo stačiakampio formos Nepalas, palyginti, nedidelis, tačiau į aukštį jo gamta neriboja savęs – nuo kone jūros lygio šaunama viršun iki bemaž 9 km – toks aukščiausio Žemės taško Everesto aukštis. Nepale stūkso aštuonios iš 10 aukščiausių viršūnių.
Bandėme į Everestą pažiūrėti bent iš toli (juk dauguma ten eina į kalnus, tai reikėjo kaip nors išsiskirti), bet nepavyko – vietoj to gavome progą viešbučio terasoje pasivaikščioti po debesis, nemažai lietaus ir neribotą kiekį elektros. Štai tau ir skaidrus vasario oras… Bet nustojome skųstis, kai po kelių dienų atsidūrėme džiunglėse, kur vandenį šildo saulė, upės pakrantėje tingiai ilsisi krokodilai, o gidas lydi į raganosių ir tigrų paiešką. Laimė, kad pastarojo matėme tik šviežias pėdas. Ir nesvarbu, kad prieš tai gidas buvo davęs patarimų, ką daryti, jeigu…
Omanas – dar viena mano meilė iš pirmo (ir kol kas vienintelio) žvilgsnio. Jį aplankiau praėjus vos porai mėnesių po kelionės į Nepalą, tad nejučia į galvą vis lindo palyginimai. Visų pirma – Omanas yra kur kas „švaresnis“ psichologiškai. Nepale neįmanoma laikytis maloniu atstumu nuo aplinkinių (juk vos daugiau nei dukart už Lietuvą didesnėje šalyje, kurios didelę dalį užima kalnai ir džiunglės, gyvena kone dešimtkart daugiau žmonių). Turkiško ar egiptietiško įkyrumo nepaliečiai neturi, bet dažnai vistiek tenka skintis kelią alkūnėmis.
Kone penkissyk už Lietuvą didesniame Omane gyventojų – tik pusantro karto daugiau. Erdvės aplink – kone kaip iki Mėnulio. Būna, kad važiuoji per dykumą nutiestu puikios kokybės keliu ir pusvalandį ar valandą matai nebent pakelėje linguojančius kupranugarius ir pro šoną zvimbiančias baltas (kitokių nelabai pamenu) mašinas (greičio limitas – 120 km/val. – rūpėjo nebent mūsų išsinuomotai tojotai, nes vos jį pasiekdavome, imdavo zirzti).
Keliauti ratuotam po Omaną – vienas malonumas ir būtinybė. Išsinuomoti nesudėtinga, keliai puikūs, degalai – pigesni už vandenį.
Kitaip nelabai ir įmanoma – nors internete mačiau užuominų apie viešąjį transportą, vienintelis jo požymis buvo kažkuriame mieste rastas aprūdijęs tvarkaraštis.
Omane yra ne tik kalnų, bet ir nepaprasto grožio vadžių (wadi – taip vadinami nedideli kanjonai kalnuose, pilni uolų, palmių giraičių ir smaragdo spalvos ežerėlių, o jei gerokai palyja, jie virsta upėmis), bekraščių smėlynų ir jūra, tiksliau, pats Indijos vandenynas. Tiesa, jame maudytis – menkas malonumas, nes dažnai būna tiesiog per karšta (kai vandeny pamačiau dešimtis žuvų, plūduriuojančių pilvais aukštyn, mikliai moviau atgal prie baseino).
Priešingai nei nepaliečiai, juo labiau kai kurių arčiau gyvenančių ir turistus mylinčių tautų atstovai, Omane niekas nesiperša į gidus, nesiaiškina, iš kur esi atvykęs, ir apskritai nelenda bendrauti. Tai musulmoniškas kraštas ir tiek moterys, tiek vyrai vilki žemę siekiančius aprėdus (išskyrus darbininkus iš kitų Azijos šalių), bet niekas nesuka galvos dėl turistų drabužių. Dvi savaites pravaikščiojau su šortais ir marškinėliais su petnešomis – nė menkiausio komentaro, kad nedera taip slankioti aplink mečetes. Supratau, kad nedera, bet labai jau šilta buvo…
Bet geriausiai iš Omano pamenu ožkas, kurios ten bindzinėja visur, kur įmanoma pralįsti, lyg kokios benamės katės Lietuvoje. Kelia triukšmą ir ryja viską, ką užtinka pakelėje: krūmų ir medžių lapus, plastmasę, virvagalius ir kitą išmestą šlamštą. Pamenu ir miros – kristalus primenančių smilkalų, susidarančių sustingus bosvelijos medžio sakams – kvapą, kuris tvyro visur.
TAIP PAT SKAITYKITE: Japonija: kodėl ten malonu užtrukti tualete, o nosį šniurkščioti mandagiau nei išsišnypšti
Japonijon skristi šiaip nesiūlyčiau, nes ji toli, brangi pasiekti ir – taip, truputį kitas pasaulis. Bet jei dėl kokių nors priežasčių (giminaičio vestuvės, darbo reikalai, kelionė po gretimus kraštus) ant nosies nukrenta kvietimas į Tekančios Saulės šalį, čiupkite jį negalvodami, nes bent kartą ten tiesiog būtina apsilankyti. Vien dėl to, kad suprastumėte, jog daugelis stereotipų apie šią valstybę yra perdėti. Bemaž po dviejų per kelis kartus ten praleistų mėnesių sakyčiau, kad didžioji dalis stereotipų apie japonus teisingi ir kartais net per blankūs, užtat apie šalį – toli gražu.
Visų pirma – kalba. Na, nemoka japonai angliškai taip gerai, kaip lietuviai (priimkite šią frazę kaip pagyrimą mums).
Net mokinukų, besimokančių šios kalbos, nelabai suprasi, ką jau kalbėti apie garbaus amžiaus žmones (o tokių Japonijoje – begalė). Nors atsitiktinis praeivis ar pardavėjas gali nustebinti puikia anglų kalba. Bet tikrai nepražūsite – turistams aktualūs viešieji užrašai (parduotuvių, įstaigų, stočių ir pan. pavadinimai), svarbi informacija traukiniuose ar metro pateikiama ir angliškai. Pagalbos galima sulaukti informacijos biuruose, bilietų kasose ar viešbučiuose bei svečių namuose. Galų gale – galima kliautis žemėlapiais, kurių tikrai nestinga.
Buvau girdėjusi apie beprotiškas kainas Japonijoje. Taip, traukiniai brangūs, bet sutaupyti galima iš anksto įsigijus užsieniečiams skirtą kelionės pasą, kuris leidžia ne tik traukiniais važinėti į valias, bet ir naudotis viena metro linija Tokijuje (kitų turistams nelabai ir reikia). Viešbučių irgi galima rasti už kosmines sumas, bet svečių namai – švarūs, patogiose vietose, su internetu ir pilni draugiškų turistų – kainuoja mažiau už ne pačius prabangiausius Europos viešbučius. Maistui – ne vien parduotuvėse, bet ir jaukiuose restoranėliuose ar neprastose valgyklose – neišleisite daugiau nei paprastai, nebent kojos nuves į kokį prabangų restoraną su vaizdu į jūrą (jei Tokijuje, tai turės būti tikrai aukštai).
Daugeliui užsieniečių (aš – ne išimtis) bene didžiausią įspūdį Japonijoje sukelia tualetai. Klozetai būna patobulinti bent keturiais mygtukais, kurie skirti vandens čiurlenimui, šildymui ar muzikai įjungti, vandeniui vienaip ar kitaip pašildyti bei nuleisti, pakeisti kalbai, kuria pateikiamos instrukcijos, ar dar kam nors. Net viešieji tualetai, kurių ten daugiau nei šiukšliadėžių (nepaisant to, Japonija – švari šalis, nes visas šiukšles japonai nešiojasi tol, kol randa, kur išmesti), tokie švarūs, kad gali nesukdamas galvos dėl higienos klestelėti ant klozeto. Kartais pakeliui į tualetą tenka batus iškeisti į gumines šlepetes, nes ten būna šlapia. Ir dar vienas keblumas: dažnai vietoj klozeto tėra skylė grindyse – normalus japoniškas tualetas.
Galiausiai – netikėtai ne Azijoje, kurią be galo mėgstu, esanti Italija. Tiksliau, ne tas daugelio jau išbandytas maršrutas Milanas–Verona–Venecija–Bolonija–Florencija–Roma (eilės seka ir papildomi miestai priklauso nuo piniginės storio, kelionės būdo, krypties ir kitų dalykų), bet Apeninų pusiasalio pietūs. Ne vienas yra buvęs ir Neapolyje, Sicilijoje, gal Sardinijoje, o aš siūlau sukti labiau į Rytus – Apulijos, Bazilikatos regionus.
Jei norite proginių paskatų – Bazilikatoje esanti Matera, kurią turėtumėte pažinti bent iš kino ekranų (ten buvo filmuojama Melo Gibsono juosta „Kristaus kančia“), 2019-aisiais bus viena iš Europos kultūros sostinių.
Tai – vienas seniausių pasaulio miestų, kurį amžiumi lenkia tik Jordanijoje esanti Petra. Jei reikia sąsajų su Lietuva – taip pat prašom: netoli Adrijos jūros įsikūrusį Ostūnį, dažnai vadinamą tiesiog Baltu miestu (it. La Città Bianca), kadaise puoselėjo Bona Sforza, vėliau tapusi Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, Žygimanto Augusto motina ir Barboros Radvilaitės anyta. Jei norite įsimintinų vaizdų, nepravažiuokite pro Alberobelą, atrodantį lyg miestukas iš pasakos, pilną unikalios architektūros statinių – trulių (it. trulli).
Yra ir daugiau ką ten pažiūrėti ar nuveikti, ypač jei norite išvengti fotoaparatais pleškinančių turistų minios, išlaidauti kukliau ir pamatyti ką nors mažiau nučiupinėtą, numindžiotą ar išragautą atvykėlių. Juolab kad Apulijos regionas archeologine prasme – vienas turtingiausių regionų Italijoje. Ten neteks ir badauti – žemdirbių krašto virtuvė dėl paprastų produktų nuo seno vadinta varguoliška (it. cucina povera).
Regiono pasididžiavimas – naminiai makaronai, gaminami iš specialių kviečių, kietesnių už paprastus bei malamų stambiau. Apulijoje išspaudžiama daugiausia alyvuogių aliejaus Italijoje, ji – ir vienas pagrindinių vyno gamybos regionų.
Bene didžiausias keblumas pietuose – kalba. Tenykščiai italai nelabai moka angliškai (nes toli nuo užsienio – Austrijos ar Šveicarijos – gyvena, netolima tik Graikija). Bet tai ne priežastis italams nusisukti nuo užsieniečių. Kiek reikės, jie anglų (bet dažniau – ispanų ar prancūzų) kalbą supras, o blogiausiu atveju pagelbės ženklai – juk italai puikiai žinomi dėl vieno savo dialekto – ypač emocingos gestų kalbos.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- Kur keliauti 2017 m.: Goda Juocevičiūtė pataria keliauti ne dėl „pliusiukų“
-
Kur keliauti 2017 m.: devynios Manto Bertulio rekomendacijos
-
Kur keliauti 2017 m.: Vilma Tūbutytė siūlo eiti į kalnus – jie skirti ne tik alpinistams
-
Kur keliauti 2017 m.: Karolio Žukausko rekomendacijose – ir kengūrų tėvynė Australija
-
Kur keliauti 2017 metais: pigiai keliauti mokančio Juozapo Žygo rekomendacijos
