Apie keisčiausias užfiksuotas rūšis, fotografiją ir pasiruošimą kelionėms į gamtą Vilniuje gyvenanti biologų pora detaliau papasakojo 15min.
Daugiau Eglės ir Dovydo nuotraukų galite išvysti tinklaraštyje „2Biologists“.
– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Nuo kada pradėjote fotografuoti gamtą? Kodėl?
Eglė: Aš fotografuoju jau seniai, jei pirmuosius bandymus dar 2007 metais Kalėdų proga dovanų gautu Fujifilm FinePix S5800 skaitmeniniu fotoaparatu galima pavadinti fotografija. Bet tai buvo tik pirmieji žingsniai mokantis, pasibandymai.
Niekur neskubėjau ir nemaniau, kad tai išaugs į k1 nors rimtesnio. Man lūžio taškas tikriausiai buvo tada, kai įsigijau Canon MP-E 65mm f/2.8 1-5x Macro objektyvą 2019 metais, kuris leido į viską pažiūrėti iš arčiau. O prieš porą metų pasiryžau dar vienam žingsniui – sistemai su mikroskopo objektyvu, pritaikytu fotoaparatui. Dėl to galiu fotografuoti visokiausius ypač mažus organizmus.
Dovydas: Nuo pat mažumės domiuosi gamta ir gyvūnais, todėl nieko nuostabaus, kad pasirinkau biologo kelią. Didžiąją dalį savo kaip biologo karjeros dirbau herpetologijos srityje, buvau gerąja to žodžio prasme apsėstas slaptingo varliagyvių ir roplių pasaulio; susidomėjimas šiais gyvūnais liko ir iki šių dienų, o maždaug prieš 4 metus nutariau atgaivinti seną vaikystės svajonę, tad į rankas paėmiau fotoaparatą ir pradėjau fiksuoti laukinės gamtos akimirkas.
Kiek save pamenu, mane visada įkvėpdavo ir žavėdavo National Geographic ar BBC gamtos dokumentikų kūrėjai/fotografai, atskleidžiantys mus supančios gamtos grožį, paslaptis ir jos įdomybes.
– Dažnai stebinate tarsi kitą planetą primenančiomis gleivūnų nuotraukomis? Papasakokite, kas tai? Kur juos pavyksta rasti?
Eglė: Gleivūnai – be galo įdomūs organizmai. Kadaise mokslininkai manė, kad tai yra grybai. Tiesą sakant, kai kurie žmonės iki dabar juos dar laiko grybais, bet iš tikrųjų tai vienaląsčiai organizmai giminingi ameboms. Tikriausiai visi atsimena amebas iš biologijos pamokų?
Nuotraukose dažniausiai matote užfiksuotus gleivūnų vaisiakūnius, galutinę gyvenimo formą, kuriuose būna sporos. Iš sporų ritasi mikroskopinės amebos, kurios turi surasti porą ir susilieti, kad suformuotų plazmodį. Plazmodis tada pradeda „medžioti“ visokias bakterijas, grybus, grybų sporas, dumblius ir kitokius mikroskopinius organizmus, kuriuos gali apgaubti savo kūnu.
Tikrai pagalvotum, kad jie iš kito pasaulio, nors iš tikrųjų gyvena čia pat.
Plazmodis gali užaugti labai didelis ir yra matomas plika akimi, gali būti spalvotas: geltonas, oranžinis ar baltas. O tada, kai plazmodis užauga didelis arba pabaigia maisto atsargas, pradeda formuoti vaisiakūnius, kurių aš ir ieškau.
Dažniausiai juos galima rasti ant pūvančios medienos, o kuo didesnis ir senesnis medis virtuolis – tuo didesnė gleivūnų įvairovė. Jiems reikia daug maisto! Nuotraukose matomi vaisiakūniai įprastai yra 1–1,5 mm aukščio.
Apie gleivūnus galėčiau daug kalbėti, nes, pradėjęs jais domėtis, tiesiog negali sustoti. Jų formų, spalvų, dydžių ir gyvenimo būdo įvairovė – tikrai pagalvotum, kad jie iš kito pasaulio, nors iš tikrųjų gyvena čia pat.
– Kokias dar keistas, mažai žinomas rūšis pavyko užfiksuoti mūsų šalyje?
Eglė: 2023 metai man buvo labai sėkmingi su retesniais, mažai stebėtais grybais. Pavyzdžiui, ypač nustebino netikėtai surasta skruzdėlė su išaugusiu grybu Ophiocordyceps, kuris ją pavertė skruzdėle-zombiu. Iš tikro labai įspūdinga šio grybo biologija, jis geba manipuliuoti užkrėstos skruzdėlės elgseną! Egzempliorius buvo perduotas mikologijos laboratorijai detalesniems tyrimams.
O tų pačių metų žiemą radau ant sniego vaikščiojančią žieminę skorpionmusę, tai vabzdžiai, kurie yra specifiškai prisitaikę būti aktyvūs žiemą, kai šalta. Jų kūne yra medžiagų, kurios neleidžia sušalti hemolimfai net iki 6 laipsnių šalčio. Tačiau aktyvesni būna tada, kai lauke apniukę, mažiau vėjuota ir apie 0 laipsnių.
Dovydas: Nepasakyčiau, kad vaikausi „keistų“, kažkuo kitokių ar retų rūšių – man visos rūšys vienodai įdomios – išskyrus varliagyvius ir roplius, kurie man visad bus ypatingi ir patys pačiausi.
Kaip fotografui, man svarbiausia apsistoti ties viena rūšimi ir skirti jai kuo daugiau laiko – daryti savotišką tos rūšies fotografijos „projektą“. Tai leidžia geriau pažinti rūšį bei padidina galimybes užfiksuoti neįprastus ar retai matomus tos rūšies elgsenos bruožus. Atrodytų net ir pati paprasčiausia ir mums įprasta rūšis, skyrus jai laiko, nušvinta visai kitomis spalvomis ir gali nustebinti!
– Ar fotografuojate tik Lietuvoje? Jei ne tik, kokie atradimai svetur paliko didžiausią įspūdį?
Eglė: Nors šiuo metu daugiausia laiko praleidžiame fotografuodami Lietuvoje, tačiau neapsiribojame. Nemažai esu fotografavusi Jungtinėje Karalystėje. Kadangi skiriu daug laiko ne tik gleivūnų, bet ir dieninių drugių fotografijai, be galo džiaugiausi galimybe ten fotografuoti, Lietuvoje jau, tikėtina, išnykusią rūšį – pavasarinį margūną (Hamearis lucina).
Iš tikrųjų, nesvarbu, kur būčiau, ar Lietuvoje, ar kitoje šalyje, visur džiaugiuosi bet kokiais mažais atradimais.
Dovydas: Fotografuoti pradėjau dar gyvendamas Jungtinėje Karalystėje – nusipirkau fotoaparatą siekdamas pagauti varliagyvių ir roplių kadrų. Iš to sekė kelionė į Maroką norint įamžinti Sacharoje gyvenančias varliagyvių ir roplių rūšis, pirmenybę teikiant gyvatėms.
Gyvenant Jungtinėje Karalystėje daugiausia dėmesio skyriau labai neįprastai elnių rūšiai – vandeninei stirnai. Tai iš Tolimųjų Rytų (rytinės Kinijos dalies) atvežta ir Anglijoje introdukuota senovinė elninių rūšis, kurios individai, skirtingai nei dauguma kitų elnių rūšių, neturi ragų, vietoj jų tiek patinai, tiek patelės turi iltis!
Patinėlių iltys stipriai išreikštos ir gali siekti net iki 8 centimetrų ilgį, jas patinai naudoja ritualinėse dvikovose rujos („vestuvių“) metu! Patelių iltys žymiai kuklesnės ir išoriškai jų nesimato – jas dengia lūpos.
– Kaip vyksta pasiruošimas kelionei, kurios metu planuojate įamžinti tam tikrus gyvūnus, grybus, augalus ar kt.?
Eglė: Priklauso nuo to, ką planuoju fotografuoti. Jei gleivūnus ar grybus, tai svarbu įvertinti metų laiką, oro sąlygas. Jei yra ilga sausra – jų miške nerasi. O gamtoje būna daug vaikščiojimo, ieškojimo, kiekvienos kertelės patikrinimo. O suradus gerą vietą, būna, kad 1 kv. m galiu praleisti keletą valandų, nes vis kažką dar pastebiu, ką reikėtų nufotografuoti. Žinoma, reikia domėtis jų biologija, kokiose buveinėse aptinkami, ypač ieškant specifinių rūšių.
Važiuojant fotografuoti dieninių drugių, vyksta kitoks pasiruošimas. Tam reikia pirmiausiai daug sužinoti apie norimą fotografuoti rūšį, jos buveinę ir pan. Be to, reikia keltis labai anksti ryte, kad vietoje jau būtum su šviesa. Geriausiai, jei pavyksta vietą apžiūrėti iš vakaro ir susižymėti, kur drugiai sutūpė nakčiai, tada ryte viskas vyksta greičiau.
Gamtoje būna daug vaikščiojimo, ieškojimo, kiekvienos kertelės patikrinimo.
Su kitomis rūšimis viskas panašiai, reikia daug domėtis, ieškoti ir nemažai laiko praleisti gamtoje.
Dovydas: Mano atveju daugiausiai laiko užima vadinamasis „skautinimas“, t. y. žvalgyba ir potencialių fotografijai vietų paieška. Bene pagrindinis elementas – žinios, kuo daugiau išmokti ir sužinoti apie norimą nufotografuoti rūšį: kur, kada, kuriuo paros metu ir t. t.
Kadangi visi gyvūnai ir paukščiai patys iš savęs labai gražūs ir, norint padaryti ne tik dokumentinį, bet ir menišką kadrą, svarbiausia tampa – fonas/aplinka ir šviesa! Vyksta nuolatinė vadinamojo „švaraus“ fono paieška ir stebėjimas, kaip toje vietoje krinta šviesa, nes ji čia pati svarbiausia!
Tada jau vieni niekai, stataisi slėptuvę arba užsimaskavęs lauki keletą valandų su pažadu, kad norimas paukštis ar gyvūnas pasirodys, o dažniausiai jie nepasirodo – tenka į tas pačias vietas grįžti vėl ir vėl… Tuomet aukščiausia dorybe tampa kantrybė, ne laukti, o kaskart vis sugrįžti žinant, kad laukiamas paukštis ar gyvūnas gali taip ir niekada nepasirodyti…
– Į kurią Lietuvos vietovę dažniausiai vykstate „pasinerti“ į gamtą?
Eglė ir Dovydas: Kadangi tik prieš pusantrų metų grįžome gyventi atgal į Lietuvą, tai visos vietos savotiškai mums kaip ir naujos, bet daugiausiai laiko praleidžiame Vilniaus krašte ir centrinėje Lietuvos dalyje.
– Gal prisimenate kokią nors juokingą, o gal net pavojingą situaciją, kuri jus užklupo fotografuojant?
Eglė ir Dovydas: Kartu esame turėję juokingai keistą situaciją. Dėl aprangos mus palaikė gamtos inspektoriais.
Vaikščiojant netoli ežero privažiavo automobilis, vairuotojas šūktelėjo: „Tai jau tikrinsit žvejo bilietus?“
Mus taip netikėtai užklupo toks klausimas! Abu susižvalgėme ir pradėjome juoktis. Atsakėme, kad ne, bet žmogus neatrodė galutinai įtikintas. Prie to ežero jo vėliau pasilikusio nepastebėjome.
– Kada ir kodėl sugalvojote sukurti tinklaraštį „2Biologists“?
Eglė ir Dovydas: Apie tinklaraštį galvojome ilgai, bet vis nesiryžome jo sukurti. Iš pradžių gal gąsdino, kad tai didelis įsipareigojimas. Galų gale nusprendėme, kad jau laikas, užteks laukti ir 2022 metų lapkričio mėn. pasaulį išvydo „2Biologists“ puslapis! Visada norisi, kad nuotraukos būtų kiek galima geriau pateiktos, o tekstai būtų ir įdomūs, ir informatyvūs.
– Kaip manote, kuo išskirtinė Lietuvos gamta? Kas jai kelia didžiausią pavojų ir kokiais būdais turėtume ją saugoti?
Eglė ir Dovydas: Lietuvos gamta vis dar išsiskiria savo turtingumu, įvairove, tiek rūšių, tiek buveinių. Tačiau, kaip ir kitur pasaulyje, Lietuvos gamta yra stipriai neigiamai veikiama žmonių veiklos. Intensyvėjantis žemės ūkis ir pramonė, kuriai reikia žaliavų, miestų plėtra ir pan. Tai lemia buveinių fragmentaciją, rūšių įvairovės ir gausumo mažėjimą.
Kuo daugiau sužinai apie tave supančią gamtą, tuo labiau ją norisi saugoti.
Problemų daug ir jų sprendimams nėra vieno teisingo būdo, todėl būtų gerai bent jau užtikrinti dabar turimų saugomų teritorijų efektyvią apsaugą kaip investiciją ateičiai. Visa tai yra neatsiejama nuo gamtosauginio švietimo – kuo daugiau sužinai apie tave supančią gamtą, tuo labiau ją norisi saugoti.
– Palinkėjimas 15min skaitytojams.
Eglė ir Dovydas: Žinoma, pirmiausiai linkime nepraleisti įdomybių ir apsilankyti mūsų feisbuko puslapyje „2Biologists“, o jei rimčiau, linkime visada likti smalsiems, domėtis Lietuvos gamta ir didžiuotis tuo, kiek visokiausių didelių ir mažų įdomybių joje randama.
