– Kaip atradote Tailandą? Kokie keliai jus čia atvedė?, – paklausė Tailandieciai.lt
– Kelionės visada buvo didžiulė mano gyvenimo dalis dar gyvenant Lietuvoje, tačiau dažniausiai tai buvo savaitgaliniai išvykimai po Europą. Bet jeigu atvirai, gyvenimas Tailande niekada nebuvo mano planuose.
Mintis mesti nemėgstamą darbą, susikrauti kuprinę brendo ilgai, kol galų gale po 3 metų darbo korporacijoje aš nusipirkau bilietą į Bankoką į vieną pusę. Mano planas buvo 3 mėnesius tyrinėti Pietryčių Azijos šalis: Mianmarą, Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą ir Indoneziją.
2019 metų rugsėjo 18 dieną aš išskridau su tikslu pamatyti pasaulį ir kartu atrasti tai, ką aš noriu veikti gyvenime. Po kelių dienų, praleistų Bankoke, skridau tiesiai į Mianmarą, kur dalyvavau pirmoje savo Vipassana meditacijos stovykloje. Čia prasidėjo mano asmeninė kelionė, kuri pakeitė mano gyvenimą.
– Papasakokite apie stovyklą plačiau.
– Vipassanos stovykla yra dešimties dienų tylos stovykla. Prieš prasidedant stovyklai reikėjo sutikti su visomis nurodytomis taisyklėmis: jokio gyvų padarų žudymo, jokio maisto po 12 valandos, jokio kalbėjimo, jokio telefono, jokios prabangos. Netgi rašyti ar skaityti nebuvo galima.
Turiu prisipažinti, kad visos šios taisyklės buvo lengviausia stovyklos dalis palyginus su tuo, kas iš tiesų laukė.
Stovyklos dienotvarkėje sėdimoji meditacija užėmė pagrindinę dienos dalį – beveik 10 valandų. Tai ir buvo sunkiausia bei stipriausia visos stovyklos dalis, kur susidurdavo fizinis ir protinis skausmas.
Labai sunku apibūdinti išgyventus jausmus Vipassanos stovykloje, kadangi tai buvo neįkainojama patirtis. Stovykla mane išmokė, kad viskas yra laikina: žmonės, daiktai, prisiminimai, jausmai ir pojūčiai. Viskas gyvenime ateina ir praeina, taip pat kaip ir tas begalinis skausmas keliuose ar nugaroje.
Stovykla mane išmokė, kad viskas yra laikina: žmonės, daiktai, prisiminimai, jausmai ir pojūčiai.
Taip pat stovykloje supratau, kad prisirišimas yra kelias į kančią. Prisirišimas prie bet ko: gero ar blogo, jausmo, daikto ar žmogaus. Jeigu mes prisirišame prie laimės jausmo ir jo visada siekiame, jo negaudami kenčiame. Prisirišę prie daiktų ir juos praradę – taip pat. S.N.Goenka, pagal kurio mokymus vyko stovykla, mokė, kad turime į viską žiūrėti iš šalies į tai nereaguojant ar neprisirišant.
Ši stovykla man taip pat labai padėjo pajausti savo kūną ir pojūčius ir atvėrė duris į visi kitą sąmoningumo pasaulį.
– Kuri šalis tau paliko didžiausią įspūdį?
– Kelionės po Aziją metu iš aplankytų šalių Mianmaras tapo mano pačia mėgstamiausia šalimi Pietryčių Azijoje.
Tai buvo pirmoji ilgiau apkeliauta šalis, ir aš ją iš karto įsimylėjau. Mane visada traukė mažiau turistinės šalys ir vietos. Turiu pasakyti, kad Mianmaras yra mažiausiai nuturistinta mano aplankyta šalis.
Prisirišimas yra kelias į kančią. Prisirišimas prie bet ko: gero ar blogo, jausmo, daikto ar žmogaus.
Labiausiai Mianmare aš įsimylėjau žmones ir jų šypsenas. Nuoširdesnių žmonių nesu sutikusi. Patys gyvenantys skurde, jie tave pakviečia pietų ir besididžiuodami pasakoja apie savo namus ir šeimą. Jie dar nėra sugadinti turizmo ir nežiūri į tave kaip į maišą pinigų. Aš ten turėjau tiek daug situacijų, kur galėjau būti apgauta, bet vietoj to vietiniai man visada padėdavo.
Prisimenu, kai nuėjau valgyti į vietinį vegetarišką restoraną, ir prie kito staliuko sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Jis mane užkalbino ir mes pradėjome kalbėtis. Jis papasakojo apie savo šeimą, o aš apie savo planus kirsti Mianmaro/Tailando sieną autobusu. Kelias dienas prieš tai vienas italas mane prigąsdino, kad šis sienos punktas yra labai pavojingas ir kad geriau skrisčiau lėktuvu. Papasakojus šitą vyriškiui, jis pasisiūlė padėti.
Vyriškis pažinojo žmones, kertančius šią sieną kiekvieną dieną, ir mums dar besikalbant paskambino ir patikino mane, kad tai yra tikrai saugu. Jis davė savo numerį ir sakė, kad jeigu kažkada man reikės pagalbos, visada jam skambinčiau. Pokalbių gale jis pasisiūlė sumokėti už mano pietus. Aš iš karto nesutikau ir pasiūliau sumokėti už jo, bet jis primygtinai reikalavo, ir aš sutikau. Prisimenu, dar tada galvojau, kad man tie 3 eurai yra niekas, o jam tai galbūt valandos darbas.
Po Vipassanos tylos meditacijos susipažinau su viena jauna mergina. Ji angliškai beveik nekalbėjo, tačiau mes spėjome apsikeisti keletu žodžių. Ji baigusi ekonomiką, taip pat kaip ir aš, ir yra truputį jaunesnė nei aš. Pabaigoje ji pasakė, kad jeigu kada būsiu Yangon mieste, parašyčiau jai, ir ji mane priims į svečius. Jau tada aš galvojau: „Bet aš juk tavęs net nepažįstu, o tu atveri savo namų duris“.
Taigi aš įsimylėjau žmones Mianmare ir jų labai didelę širdį. Prisimenu, netgi kertant sieną ir kalbant su pareigūne aš visą minutę jai dėkojau už galimybę čia pabūti ir už visus sutiktus žmones kelionės metu.
Netgi čia, Tailande, sutikus burmiečius aš visada su jais pasisveikinu jų vietine kalba ir papasakoju, kaip aš myliu jų šalį.
– Papasakok daugiau apie tavo gyvenimą Tailande.
– Po Mianmaro aš grįžau į Tailandą, kur aplankiau šiaurės regioną: Chiang Mai, Pai ir Chiang Rai. Vėliau kelionę tęsiau laivu, kuriuo pasiekiau Laosą.
Jau lapkričio mėnesį keliaudama po atokiausius Laoso kaimelius aš supratau, kad namo man dar ne laikas, todėl nusprendžiau pasilikti Azijoje neapibrėžtam laikui – kol pajausiu, kad esu pasirengusi grįžti namo.
Po Laoso aplankiau Vietnamą, kuriame praleidau 3 mėnesius. Tada atėjo Covid-19 banga, ir aš nusprendžiau patyrinėti Kambodžą. 2020-ųjų kovo mėn. visos Azijos šalys pradėjo uždarinėti sienas, ir man teko greitai nuspręsti, ką noriu veikti toliau. Kambodžoje likti nebenorėjau, taigi traukiau link Tailando sienos. Bankokas yra vartai į Europą, taigi nusprendžiau, kad blogiausiu atveju aš galėsiu grįžti namo. Kovo 13 dieną kirtau Kambodžos/Tailando sieną ir jau po savaitės visos Azijos šalys užsidarė.
– Kur apsigyvenote grįžus į Tailandą?
– Kirtusi Tailando sieną keliavau į Bankoką, kur praleidau kelias dienas. Tada supratau, kad pasiilgau palmių ir paplūdimio, ir pasirinkau Rayong provincijoje esančią Koh Chang salą. Buvo balandžio mėnuo ir koronaviruso situacija vis blogėjo. Visi mano sutikti keliautojai skubėjo namo į savo šalis, prieš pasauliui visiškai užsidarant. Jie vis manęs klausdavo: „Ar tu nenori namo? Ar nebijai likti svetimoje šalyje?“ Aš jaučiau, kad namo grįžti dar nenoriu. Neapibrėžtumas dėl ateities čia gąsdino, tačiau vidinis noras likti buvo stipresnis. Aš nusprendžiau pasilikti.
Visi mano sutikti keliautojai skubėjo namo į savo šalis, prieš pasauliui visiškai užsidarant.
Mano pirmasis planas buvo keliauti 3 mėnesius, taigi mano biudžetas buvo paskaičiuotas būtent tam periodui. Nusprendusi pasilikti privalėjau sugalvoti planą, kaip įmanoma sumažinti savo išlaidas, juk niekas iš mūsų nežinojo, kiek visa ta pandemija truks.
Tada kilo mintis – savanoriauti. Pradėjau daugiau domėtis ir radau vieną gyvūnų prieglaudą pačiuose Tailando pietuose, beveik prie Malaizijos sienos – niekam negirdėtoje provincijoje Songhkla. Jie siūlė nemokamą apgyvendinimą ir maitinimą mainais į gyvūnų priežiūrą. Tą akimirką aš nežinojau, kiek laiko visa pandemija tęsis, taigi nusprendžiau pabandyti.
Songkhla yra nedidelis miestas pačiuose Tailando pietuose prie pat vandenyno, kuriame gražiai kartu gyvena budistai ir musulmonai. Užsieniečių mieste nedaug, tačiau galima rasti vakarietiško maisto, barų ar kitų veiklų. Paplūdimys yra netoli, taigi vakarais visas veiksmas vykdavo ten, kur tailandiečiai su šeimomis vakarieniaudavo ar leisdavo laiką.
Gyvūnų prieglaudoje praleidau 4 mėnesius ir pirmąjį savo karantiną – uždaryta dideliame name su 14 šunų. Dienos bėgdavo lėtai ir susidėdavo iš pagrindinių darbų: šunų ir namo priežiūros, maisto gaminimo ir valymo. Kadangi koronos situacija buvo prasta, namų beveik nepalikdavau, nebent iki už kampo esančios maisto parduotuvės.
Po 4 mėnesių savanoriavimo aš supratau, kad atėjo laikas pokyčiams. Aš nusprendžiau pakeisti miestą ir įsidarbinti anglų kalbos mokytoja.
Vienas iš kriterijų renkantis miestą buvo vandenynas. Norėjau gyventi netoli paplūdimio, kad bet kada panorėjus galėčiau jį aplankyti. Iš karto atmečiau visą Tailando šiaurę ir Bankoką ir nusprendžiau pasirinkti neturistinę provinciją pietuose, kur galėčiau patirti tikrąjį tailandiečių gyvenimą.
Gyvūnų prieglaudoje praleidau 4 mėnesius ir pirmąjį savo karantiną – uždaryta dideliame name su 14 šunų.
Tada pamačiau skelbimą, kad valstybinėje mokykloje Chumphon provincijoje ieško anglų kalbos mokytojos. Apie šią provinciją nieko nebuvau girdėjusi, bet pažiūrėjusi žemėlapyje ir pamačiusi vandenyną vos 10 km nuo miesto aš sutikau.
Taigi po 4 mėnesių savanoriavimo Sonkhlos provincijoje aš persikėliau į Chumphon provincijoje esantį kaimelį – Sawi.
Sawi – tai kaimelis, turintis 5 gatves, 2 mažas maisto parduotuves, vietinį turgų ir traukinių stotį. Ten nebuvo nei prabangių vakarietiškų kavinių, nei barų ar klubų. Sawi kaimelis absoliučiai vietinis Tailando kaimas, pilnas bananų ir kitų vaisių plantacijų. Jokių vakarietiškų patogumų, jokio vakarietiško maisto ar produktų. Kaimelis yra toks mažas, kad visi vieni kitus pažįsta. Visas gyvenimas prasidėdavo saulei patekėjus ir sustodavo saulei nusileidus. Miestelį galima buvo pasiekti tik traukiniu, kadangi autobusų stoties čia nebuvo.
Gyvenimas ten buvo labai lėtas ir labai vietinis. Kadangi buvau ten viena iš 5 užsieniečių mokytojų ir vienintelė blondinė mergina, visas kaimelis mane puikiai žinojo ir labai gerbė. Visi visada pasitikdavo su šypsena ir išleisdavo su lauktuvėmis. Mokytojams ten jaučia labai didelę pagarbą.
Sawi mes gyvenome penkiese, tačiau mano kolegos buvo daug vyresni už mane ir turėjo savo šeimas ir savo gyvenimus. Pragyvenus 5 mėnesius aš supratau, kad esu per jauna gyventi atskirta nuo pasaulio. Man trūko užsieniečių, su kuriais galėčiau pasikalbėti, vakarietiško maisto ir veiklų. Taigi gruodžio mėnesį nusprendžiau darbą mesti ir kraustytis į didesnį miestą. Taip atsiradau Chiang Mai.
Mokytojams ten jaučia labai didelę pagarbą.
Chiang Mai yra trečiasis miestas Tailande, kuriame gyvenu. Persikrausčiau į šiaurę sausio mėnesį, po to, kai nusprendžiau pakeisti savo mokytojos darbą Tailando pietuose. Chiang Mai yra vienas didžiausių miestų Tailande, apsuptas gamtos ir kalnų.
Man persikrausčius iš mažo miestelio buvo neįtikėtina vėl matyti restoranus, barus, prekybos centrus, parduotuves ir kitas pramogas. Chiang Mai turi viską, ko tik gali panorėti.
Vienintelis Chang Mai minusas yra smogo sezonas, kuris tęsiasi apie 4 mėnesius. Šiais metais keletą dienų šis miestas buvo pats užterščiausias miestas visame pasaulyje. Aš pati smogo sezoną pragyvenau užsidariusi namuose su oro valytuvu ir visomis įmanomomis nuo užterštumo saugančiomis kaukėmis. Tačiau ir tai nepadėjo, ir teko apsilankyti ligoninėje dėl vis stiprėjančio kosulio ir silpnumo.
Chiang Mai – vienas didžiausių Tailando miestų pačioje šiaurėje. Jame galima patirti ir pamatyti viską – vietinį ir vakarietišką gyvenimą. Tai neabejotinai yra mano mėgstamiausias miestas gyventi. Jis apsuptas pasakiškos gamtos ir nėra toks didelis ir užterštas kaip Bankokas.
– O kaip jums pavyko susirasti darbą Tailande? Čia juk daugelio norinčių ten gyventi ilgiau svajonė!
– Taigi jau yra beveik metai, kai dirbu anglų kalbos mokytoja. Darbą susirasti Tailande tikrai nėra sunku, ypač kai esi europietis. Mano paieškos prasidėjo naršant feisbuke ir prisijungiant prie įvairiausių grupių mokytojams Tailande.
Norint įsidarbinti Tailande, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus: turėti universiteto diplomą ir būti pabaigus TEFL mokytojo kursą. Aš maniškį baigiau internetu per maždaug 4 valandas. Tada teliko pasirašyti gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką ir nufilmuoti trumpą prisistatymo video.
Turiu prisipažinti, kad darbą susirasti buvo labai lengva, ir jau po savaitės paieškų turėjau darbo vietą.
Chumphon provincijoje pirmąjį mėnesį dirbau darželinukų bei 1-3 klasių anglų kalbos mokytoja. Vėliau pakeičiau kryptį ir pradėjau dėstyti Health (sveikatą) ir Occupation (Specialybės) kursą 1 – 6 klasėms anglų kalba.
Darbą susirasti buvo labai lengva, ir jau po savaitės paieškų turėjau darbo vietą.
Tuo tarpu Chiang Mai esu darželio auklėtoja ir turiu savo grupę su kuria pagrinde leidžiu visą savo dieną. Jeigu reikėtų rinktis, kas labiau patinka, tai būtų dabartinis auklėtojos darbas, kadangi tada aš galiu daug dėmesio skirti kiekvienam vaikui ir koncentruotis į jų poreikius ir pažangą.
– Kaip praeina jūsų tradicinė diena?
– Įprasta darbo diena mano darželyje yra 7:30 – 16:30. Man iki mokyklos važiuoti maždaug 30 minučių motoroleriu, taigi turiu išvykti anksti. Per dieną turiu 3-4 pamokas, ir kitas visas laikas yra skirtas pamokų pasiruošimui. Kadangi esu darželio auklėtoja ir turiu savo klasę, didžiąją laiko dalį praleidžiu su vaikais žaisdama ar kalbėdamasi.
Dažniausiai po darbo ir vakarienės aš einu į vietinį sporto klubą arba į Muay Thai treniruotes.
Vienas iš dalykų, prie kurių vis negaliu įprasti Tailande, yra dienos trumpumas. Čia visada švinta apie 6:00 ir temsta apie 19:00, taigi dienos yra trumpos.
Tuo tarpu savaitgaliais aš dažnai keliauju po apylinkes ar kalnus. Turiu susikūrusi čia aktyvių draugų ratą, taigi kiekvieną savaitgalį mes stengiamės veikti vis kažką naujo: plaukti baidarėmis, kopti į kalnus, ieškoti paslėptų krioklių, ragauti įvairių virtuvių maistą, lankytis masažuose ir t.t.
– Teko susidurti su tailandietiška švietimo sistema. Ką apie tai manai?
– Dirbant valstybinėje mokykloje Sawi turėjau galimybę susipažinti su Tailando švietimo sistema tikrai neblogai.
Pirmiausia, tai stebina klasės mokinių skaičius – valstybinėse mokykloje vienoje klasėje gali būti net iki 50 mokinių. Tai yra nežmoniškas krūvis mokytojui ir labai mažas dėmesys skiriamas mokiniui.
Pirmiausia, tai stebina klasės mokinių skaičius – valstybinėse mokykloje vienoje klasėje gali būti net iki 50 mokinių.
Tailande kiekvienas anglų kalbos mokytojas turi padedantį tailandietį mokytoją, kuris visada būna kartu klasėje pamokos metu. Padedantys mokytojai padeda iškilus kažkokioms problemoms ar atsirandant kalbos barjerui dėstant pamoką, taip pat jie padeda suvaldyti didžiules klases.
Darželyje man padeda tailandietė auklėtoja ir tailandietė asistentė.
Keisčiausias ir sunkiausiai suprantamas dalykas mano buvo tai, kad VISI studentai išlaiko egzaminus. Tiesa yra ta, kad mes, mokytojai, turime praleisti visus mokinius, nesvarbu kokio lygio jie yra, ir toks dalykas kaip egzamino ar testo neišlaikymas čia neegzistuoja. Vaikai tai žino, piktnaudžiauja ir dažnai nerodo jokių pastangų mokytis.
Apskritai, jaučiu, kad tailandiečiai vaikai mažiau gerbia užsieniečius mokytojus negu tailandiečius. Pamenu, dirbant su penktokais ir šeštokais Sawi mokykloje man buvo beveik neįmanoma jų suvaldyti. Kiekvieną pamoką aš pradėdavau pakeltu tonu ir baigdavau užkimusi, kol galiausiai mano vadovė man įtaisė mikrofoną. Tuo tarpu padedantys mokytojai man niekuo nepadėdavo ir kartais net blaškydavo mokinius savo klausimais ar komentarais. Labai sunku buvo tai, kad daug dalykų turėdavau praleisti pro akis ir nutylėti, kadangi skųstis apie tailandietį mokytoją buvo negalima.
Keisčiausias ir sunkiausiai suprantamas dalykas mano buvo tai, kad VISI studentai išlaiko egzaminus.
Taip pat dirbant Tailande reikia susitaikyti su neapibrėžtumu ir pokyčiais. Mokyklose nėra griežtos struktūros ir viskas gali keistis paskutinę minutę. Ne kartą pačiai teko sužinoti, kad turiu kelias valandas paruošti studentus prezentacijai ir likus kelioms minutėms iki jos visas planas pasikeisdavo iš esmės. Iš pradžių labai pykdavau ir prieštaraudavau, kol galų gale supratau, kad tai niekada nepasikeis.
– Kokias vietas esate apkeliavusi Tailande? Kur labiausiai patiko?
– Man labai pasisekė, kadangi Tailande pradėjau keliauti pandemijos metu ir visose turistinėse vietose praktiškai buvau viena.
Šalį per metus laiko apkeliavau tikrai nemažai ir lankiausi didžiausioje dalyje turistinių ir neturistinių šalies vietų: Songkhla, Hat Yai, Pattani, Krabi, Phi Phi salos, Phuket, Koh Samui, Koh Phangan, Koh Tao, Chumphon, Prachuap Khiri Khan, Hua Hin, Phetchaburi, Bankok, Rayong ir Koh Chang sala, Chiang Mai, Chiang Rai ir Pai.
Viena mėgstamiausių aplankytų vietų yra Koh Phi Phi salos. Tai mano nuomone yra pačios gražiausios salos visame Tailande. Žinoma, man labai pasisekė, kadangi keliavau ten Covid-19 metu ir visą salą turėjau „sau“. Taip pat ten pirmą kartą išbandžiau nardymą.
Saloje susipažinau su keliais vietiniais, ir jie pasidalino, kad nors pandemija paveikė jų verslus ir jie neturi pajamų, jie yra laimingi, kadangi Koh Phi Phi saloms jau reikėjo pertraukos nuo girtų, paplūdimiuose vakarėlius keliančių ir šiukšlinančių turistų.
Man pasisekė matyti visai kitą Koh Phi Phi salos pusę ir net neabejoju, kad prieš pandemiją šitą salą būčiau praleidus būtent dėl jos reputacijos.
– Ką norėtumėte dar aplankyti?
– Artimiausiuose mano planuose yra aplankyti dar nelankytą Tailando salą Koh Kood ir daugiau pakeliauti po šiaurinį ir rytinį Tailando regioną. Mane labai traukia neturistinės vietos, taigi artimiausių atostogų metu planuoju leistis į kelionę motoroleriu po aplinkines provincijas.
– Koks jūsų santykis su tailandietišku maistu? Kokie patiekalai labiausiai patinka?
– Tailandietiška virtuvė yra neabejotinai viena mano mėgstamiausių Azijos virtuvių. Mano favoritai yra Masaman Curry (Masaman karis), Pad Thai (tailandietiški makaronai), Khao Soi (sriuba kilusi iš šiaurės regiono), papaya salotos ir mango sticky rice (ryžiai kokosų piene su mango) desertas.
Deja, tai nėra viena sveikiausių virtuvių, kadangi dažnai patiekalai yra gaminami naudojant daug aliejaus ir cukraus, taigi stengiuosi tailandietišku maistu nepiktnaudžiauti.
Labai džiaugiuosi, kad gyvendama Sawi kaimelyje turėjau galimybę valgyti originalų ir tradicinį tailandiečių maistą. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių nesuprasdavau, kodėl tailandiečiai valgo taip aštriai, tačiau pagyvenus čia pati nebeįsivaizduoju patiekalo be trupučio čili prieskonių.
– Ką palinkėtumėte planuojantiems pagyventi Tailande ilgesnį laiką?
– Go for it! Tai viena labiausiai išsivysčiusių šalių pietryčių Europoje, kurioje galite rasti ir patirti viską: tradicinį tailandiečių gyvenimą, gatvės maistą ir kultūrą. Pasiilgus vakarietiško gyvenimo jus visada pasitiks Bankoko dangoraižiai ir prabangūs restoranai bei viešbučiai.
– Kokie jūsų tolimesni planai?
– Dabartinis mano planas yra birželio gale grįžti vasaroti į Lietuvą. O kas vėliau, nežinau? Galbūt ateis laikas Pietų Amerikai?
Jeigu norite sekti Eglės nuotykius Azijoje, galite ją rasti instagrame: egle.kersu
Daugiau apie Tailandą FB grupėje Tailandas iš pirmų lūpų.
