Apie tai, kas skatina lietuvius atkreipti dėmesį į Rytų Aziją, kalbėjomės su Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vyriausiuoju specialistu ir lektoriumi dr. Arvydu Kumpiu, rašoma Pakruojo dvaro pranešime spaudai.
– Kodėl kitų kultūrų žmonės taip žavisi Rytų Azijos kultūra? Kas traukia lietuvius domėtis Kinija, Japonija, jų tradicijomis?
– Kai kalbame apie Rytų Azijos šalių patrauklumą, pirmoje eilėje iškyla egzotika, nežinomumas ir paslaptingumas. Tai – visai kitoks gyvenimo pristatymas.
Visoje Europoje kultūra yra daugmaž bendra ir sava, o kai nuvykstame į Rytų Aziją, matome visiškai skirtingus įvaizdžius ir skirtingą tradiciją. Ir būtent tie skirtumai pirmiausiai ir patraukia. Tai – spalvos, formos, istorija, visai kitos religinės ir mitologinės sistemos, tradicijos, kurios sukuria egzotišką vaizdą. Tai mus natūraliai traukia, linkstame link to, kas yra vizualu, kvapnu, išsiskiria skoniais. Rytai mus sužavi savo šokiais, aprėdais, maistu bei papročiais.
– Turime išlikusių žinių, kad Pakruojo dvaro savininkas baronas fon Ropas XIX–XX amžių sandūroje mėgdavo dvaro svečiams ir vietos gyventojams pristatyti iš tolimų kelionių atsivežtus įspūdžius, paversdamas juos egzotiškomis šventėmis, vykusiomis dvare. Ar jums yra tekę pastebėti, kuriais laikais Rytų Azijos kultūra buvo stipriau įsigalėjusi Vakarų Europoje, turėjo ryškesnę įtaką?
– Atskiros Rytų Azijos šalys skirtingomis bangomis atėjo į Europą. Viduramžiais Markas Polas iš kelionių į Kiniją parvežė įvairiausių mistifikuotų žinių, legendinių įvaizdžių – tai vienas pirmųjų tiesioginių liudijimų vakariečiams apie Rytų Azijos kultūrą. Turėjome ilgiausią Šilko kelią, taip pat – Arbatos kelią, kurio metu keliavo žinios, daiktai, artefaktai ir kūrė Rytų Azijos įvaizdį vakariečių akyse.
Tuomet pažvelkime į XIX amžiaus pabaigą – XX amžiaus pradžią, turėkime galvoje, kad ilgesnę moderniųjų laikų dalį Rytų Azija buvo užsidariusi – nei Japonija, nei Korėja, kuri tuomet buvo viena, nei Kinijos imperija taip lengvai vakariečių nepriėmė. Tad XIX amžiaus antra pusė yra tas laikas, kai iš naujo atrandama Rytų Azija ir jos filosofija, papročiai, religiniai aspektai, pramogos, tai buvo nešama į Vakarus.
– Kodėl mes sąlyginai nedaug žinome apie Rytų Azijos šalių kultūrą?
– Matyt todėl, kad dar mokykloje mus moko antikinės, senovės Graikijos, kaip pagrindą Vakarų civilizacijai formavusios kultūros. Tačiau didžioji dauguma žmonių tam tikru savo gyvenimo periodu susipažįstantys su Rytų Azijos tradicijomis ir paveldu, atranda ir šią kultūrą. Tai žmonėms padaro didžiulį įspūdį.
Visų Azijos šalių tradicijos ir kultūros yra ypač margos. Kinija yra tradicijos židinys ir iš ten didžioji dalis kultūros perėjo ir įgavo savas formas atskirose Rytų Azijos šalyse. Tad senovės Kinija, savo įtaka Azijai, yra panašaus svorio, kaip senovės Graikijos ar senovės Romos imperijos įtaka Vakarų kultūrai. Rytų Azija – tai didžiulė teritorija, kurioje gyvena daug tautų, todėl ten esanti visa ko įvairovė yra tiesiog pribloškianti.
– Pakruojo dvare ne tik kviečiame į Didžiųjų Azijos žibintų festivalį bet ir patirti šventinį Kalėdų bei Naujų metų laukimą. Kalbant apie tai, kaip vertinate Lietuvoje gana stiprią tradiciją Naujųjų metų sutikimą derinti prie kinų Naujųjų metų simbolių, susijusių su zodiaku? Ar Rytų Azijos gyventojai taip pat laikosi šių tradicijų?
– Iš tiesų zodiako ženklai ko gero yra vienas iš labiausiai paplitusių Rytų Azijos aspektų mūsų kraštuose. Zodiake naudojamas magiškas skaičius 12, kur kiekvieną skaičių atstovauja vis kitas gyvūnas su savo ypatybėmis ir ciklais. Vertinama, kad bendras žmogaus ciklas yra 60 metų ir Rytų Azijoje tikima, kad nuo 60-ies prasideda tavo antrasis gyvenimas, nes užsibaigia pilnas dvylikos gyvūnų su penkiomis atmainomis ratas.
Rytų Azijoje galioja tie patys tikėjimai. Tik ten, pavyzdžiui Kinijoje, tikrieji mėnulio metai prasideda ne mūsų naujaisiais metais, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje. Tiesa, Japonijoje naujieji metai švenčiami taip pat, kaip ir Lietuvoje – gruodžio 31-ąją. Japonai tą vakarą eina į šventyklas, paskambina varpu ir eina miegoti, o triukšmingas sutikimas būdingas Kinijai, ten šaudomi fejerverkai, daug raudonos spalvos, nes tai reiškia turtą ir sėkmę. Ir jei žiūrėtume į spalvų simboliką, Lietuvoje esame linkę drabužius, patiekalus, aksesuarus derinti prie naujų mėnulio metų gyvūno ir jo spalvos, tačiau Kinijoje standartiškai yra puošiamasi tik raudona spalva.
Anot tradicijos, būtent raudona spalva atneš sėkmę, triukšmas išbaidys nelaimes, todėl pokšėjimas ir garsi muzika, sutinkant naujus metus, ten yra privalu. Mes vis dėlto į savo šventes įtraukiame tas savybes ir tradicijas, kurios patinka mums, bet tai nebūtinai reiškia, kad taip švenčiama visoje Rytų Azijoje.
Tačiau tikėjimas zodiako ženklais Rytų Azijoje yra ypač reikšmingas. Bendraujant Rytų Azijoje labai svarbu žinoti žmogaus amžių, nes net ir metais vyresnis žmogus nusipelno daugiau pagarbos ir kito lygmens mandagumo bendraujant. Dažnai Kinijoje vietoje klausimo kiek tau metų, galima sulaukti susidomėjimo tuo, koks yra tavo zodiako gyvūnas? Tai – kasdienės tenykštės komunikacijos pavyzdžiai.
– Kodėl vienas svarbiausių Rytų Azijos simbolių yra drakonas? Jį įvairiais pavidalais pristatome ir Pakruojo dvaro festivalyje „Drakonai, mitai ir legendos“. Juk tose šalyse yra ir gerokai archajiškesnių simbolių. Kodėl mitinių būtybių hierarchijos viršūnėje atsidūrė būtent drakonas?
– Rytų Azijoje drakonas yra ne tik laimę nešanti, bet ypač sauganti mitinė būtybė. Tai – globojanti, tarp dievų ir žmonių esanti būtybė. Drakono išskirtiniausia ypatybė yra ta, kad drakonai yra besparniai, dažniausiai žalčio ar gyvatės formos gyviai. Svarbu, jog drakonai ne tik saugo, bet ir neša gėrį, tai darydami per vandenį.
Drakonas Rytų Azijoje dažnai gyvena upėse, ežeruose, jūrose ir vandenynuose, kalnuose, bet ne skraido danguje. Rytų Azijoje yra ir daugiau mitinių būtybių, tačiau didžiausią galią ir potencialą visa apjungiančio įvaizdžio prasme turi drakonas.
– Ar tiesa, kad Kinijoje iki šiol statomi pastatai su ertmėmis, skirtomis drakonams praskristi?
– Skamba juokingai, bet taip yra. Ypač Honkonge, kur galioja teisinis fengšui reguliavimas. Ten negalima statyti pastatų bet kaip, viskas turi atitikti fengšui principus, kad būtų išlaikytas energijos judėjimas, kad erdvės nebūtų uždaromos ir nesiformuotų neigiamos jėgos, blogos emocijos. Ir vienas iš tokių elementų yra pastatuose paliekamos ertmės drakonams.
Rytų Azijoje atsižvelgiama į energijos judėjimą ir drakonų skraidymo kryptis.
Kartais net tenka griauti pastatus, jei jie pastatyti, nesilaikant fengšui taisyklių. Juk mes savo miestuose irgi turime ribojimus dėl pastatų aukštingumo ir spalvingumo, o štai Rytų Azijoje atsižvelgiama į energijos judėjimą ir drakonų skraidymo kryptis.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, negalintiems nukeliauti iki Rytų Azijos, bet planuojantiems pamatyti dalelę šios kultūros Lietuvoje – Didžiųjų Azijos žibintų festivalį?
– Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje puoselėjama tokia tradicija – rengiami Didžiųjų Azijos žibintų festivaliai, kad pristatoma tolimų šalių kultūra, skirta žmonėms mėgautis. Neretai matydami tik problemines kitų šalių sritis, į šoną nustumiame didžiulį kultūrinį, istorinį ir mitologinį paveldą. Svarbu suprasti, kad Azijoje yra ne tik politika, bet ir kalbos, papročiai, istorija. Jei tai žinosime, bus žymiai lengviau įžvelgti Rytų Azijos grožį.
Didžiųjų Azijos žibintų festivalis „Drakonai, mitai ir legendos“ Pakruojo dvare vyksta kiekvieną penktadienį ir savaitgaliais iki sausio 8 dienos. Festivalis švies ir visu šventiniu laikotarpiu kasdien nuo gruodžio 23 iki sausio 1 dienos.
