Nepalaužiamas dvasingumas ir dovanos mirusiesiems
Čiukčių gentis garsėja ne tik atsparumu žiemos speigams, bet ir dvasingumu. Dauguma narių vis dar tiki, jog menkiausias augalas ar dangaus kūnas turi sielą – kartais gelbstinčią, o kartais kenkiančią.
Religinius ritualus čia praktikuoja į transo būseną panyrantys šamanai, tiesa, dažnai į pagalbą pasitelkdami haliucinacijas sukeliančius grybus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuviškos Kūčios, Kalėdos ir Naujieji metai XXI amžiaus Sibire
Tarpininku tarp dvasinio ir fizinio pasaulio gali tapti bet kas, o šamanizmu paprastai užsiimama namuose, tad vietos religijos nepavyko sunaikinti net sovietų valdžiai – čia tiesiog nebuvo organizacijų, kurias galima uždrausti ar kontroliuoti.
Čiukčių gentis garsėja ne tik atsparumu žiemos speigams, bet ir dvasingumu.
Be tik čiukčiams būdingų ritualų neapsieina nė vienas svarbus gyvenimo įvykis.
Pavyzdžiui, moteris, sužinojusi, jog laukiasi, privalo kiekvieną rytą vos pabudusi išeiti į lauką ir žiūrėti į kylančią saulę.
Prasidėjus gimdymui toje pačioje patalpoje draudžiama būti bent vienam vyrui – gentainiai tai laiko bloga lemiančiu ženklu.
Ne mažiau dėmesio skiriama ir išėjusiems iš šio pasaulio genties nariams. Tikėdami, jog mirusysis gali sugrįžti, artimieji parą stebi jo kūną.
Nepastebėję jokių gyvybės ženklų prieš kremuodami bendruomenės nariai artimiausius mirusiojo gimines apdovanoja: vyrus – tabaku bei lanku su strėlėmis, moteris – siuvimo įrankiais.
Mėgstantys kraują, tačiau kilnūs ir svetingi
Nors XXI amžiuje čiukčiai vis dažniau atsisako tradicinio gyvenimo būdo, panašu, kad 5000 žmonių lūpose skambanti kalba greitai neišnyks.
Gyvendami nelengvomis Sibiro sąlygomis vietiniai labai vertina kilnumą ir svetingumą – atsisakyti padėti net ir nepažįstamam klajokliui čia tiesiog nepriimtina.
Be to, čiukčiai nenusisuka ir nuo bėdos ištiktų saviškių – rūpinasi našlaičiais, našlėmis ir kitais, turinčiais mažiau turto.
Kadangi atšiaurioje taigoje uogų ir grybų galima pasirinkti tik vasarą, čiukčių mityba nėra pilnavertė.
Daugiausia jie medžioja elnius ir stengiasi išnaudoti kiekvieną gyvūno kūno dalį – gamindami patiekalus naudoja ne tik mėsą, bet ir taukus, kraują bei smegenis, o pusryčiams doroja keturkojų skrandžius.
Tiesa, neseniai čia atsirado ir kepyklų bei nedidelių parduotuvių, tačiau lentynose išdėliotos prekės pasižymi prasta kokybe, o aukšta kaina neįkandama dažnam šių apylinkių gyventojui.
Iš čiukčių galime pasimokyti supratimo ir pagalbos artimajam, tačiau tam, kad gentis neišnyktų, jai reikia materinės pagalbos. Tad, jei lankysitės pusiasalyje, įsigykite vietinių kuriamų meno dirbinių – ant jūrų liūtų ilčių jie sugeba išraižyti tikrus šedevrus.
Egzotinių kelionių specialistai – kelioniuakademija.lt