Fidžis – salų grupė pietvakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, maždaug 2100 km nuo Naujosios Zelandijos. Būtent šią šalį kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ keliautojai lanko prieš vykdami į Fidžio salas, kurių net 322! Jų bendras plotas apima daugiau kaip 18 tūkst. kvadratinių kilometrų, o nuolatinių gyventojų yra tik 106 salose. Didžiausios salos – Viti Levu ir Vanua Levu – sudaro 90% valstybėlės ploto ir, kaip dauguma kitų salų, yra vulkaninės kilmės.
Mažosios salos daugiausia yra koralų kilmės. Nepakartojamo grožio – Yasawa salų grupė. Prie daugelio salų glaudžiasi koralų rifai. Salose vyrauja vulkaninės kilmės kalnų kraštovaizdis. Aukščiausia vieta – užgesęs Tomanivi ugnikalnis (1324 m) Viti Levu saloje. Fidžyje gana daug žmogaus beveik neliestų gamtos plotų, ypač patrauklios nuošalios didžiųjų salų vietos bei nedidukės laukinės gamtos salelės.
Geriausias būdas pažinti Fidžio salas – plaukti kruiziniu laivu. Nors nemažai žmonių laikosi nuostatos, kad kruizinės kelionės tinka tik pensininkams arba snobams, Okeanijai tokie stereotipai netinka. „GRŪDOS“ keliautojai plaukdami kruizu lanko Yasawa salų grupę. Šį archipelagą sudaro civilizacijos mažai paliestų ir ilga virtine išsibarsčiusių 16 salų. Čia buvo filmuota kino juosta „Žydroji lagūna“, tad būtent šias salas galima pamatyti daugelio Fidžio salų reklaminiuose bukletuose.
Plaukiama nedideliu „Reef Escape“ kruiziniu laivu, kuriame praleidžiamos 4 naktys. Dienos metu keleivių laukia pramogos: saulės denis, baseinas, baras prie jo, sūkurinė vonia, sauna, kokteilių baras, restoranas, konferencijų salė, knygynas, suvenyrų parduotuvė, panoraminis laivas stikliniu dugnu ir populiariausia pramoga – paviršinis bei giluminis nardymas.
Ekskursinės programos po salas metu, „GRŪDOS“ keliautojų laukia ir kitos pramogos: maudynės turkio spalvos vandenyje, poilsis auksiniuose paplūdimiuose ir tikra egzotika – čiabuvių kaimelių, turgelių ir mokyklų lankymas. Sunku net įsivaizduoti, kad kažkur čia, Ramiajame vandenyne, gyvena žmonės.
Kelionių vadovo R. Šalnos prisiminimai apie čiabuvių kaimelio lankymą:
„Po gražuolėmis kokosinėmis palmėmis, metančiomis gaivų šešėlį, mus pasitiko vietinių gėrybių turgelis: karoliukai, vėriniai, niekučiai suvenyrai, medžiagos... Pasakiau saviškiams – pirkti ką nors būtina, nes tai ne verslas, o parama čiabuviams. Iš prekeivių veidų supratome, kad perkame per mažai, bet negi išpirksi visą turgų?
Atėjome į kaimą. Pirmiausia reikėjo prisistatyti kaimo seniūnui ir dalyvauti sutiktuvių ceremonijoje. Namai stačiašlaičiais stogais (matyt, čia iškrinta daug kritulių) išsibarstę po kaimą, aplink juos – žalia ir pakankamai tvarkinga aplinka. Kaimo atstovas mus atvedė pas seniūną ir liepė palaukti kieme, kol suderins ceremonijos detales. Po kelių minučių pakvietė užeiti.
Seniūnas lotoso poza sėdėjo ant grindų kambario viduryje. Mes susėdome priešais jį tokia pat poza ir tyliai laukėme. Mūsų vedlys vietos kalba pristatė keliautojų grupę ir perdavė mūsų dovaną – garsaus krūmo šaknų, kurios čia priimamos kaip padėkos ženklas. Juk iš tų šaknų gaminamas gėrimas garsiajai sevusevu ceremonijai. Seniūnas, laikydamas rankose dovaną, pradėjo garsiai ir ilgai kalbėti.
Kai vėliau paklausiau vedlio, apie ką kalbėjo seniūnas, sužinojau, kad iš pradžių buvo dėkojama dievams, kurie leido mums pasiekti šią nuošalią salą Ramiajame vandenyne, tada visoms gamtos jėgoms, kurios buvo mums palankios, tada mums, kad atvykome pas juos į svečius, ir galiausiai linkėta įdomios viešnagės bei laimingo grįžimo namo.
Paskui galėjome atsistoti ir pasivaikščioti po seniūno namus. Jame daug šviesos, sklindančios pro langus, kurie turi langines, uždaromas audrų metu. Kambarių zonos dalijamos širmomis, jokių sienų nėra. Dauguma rakandų seni, kaip ir įprasta senyvų žmonių namuose. Ant sienos pamačiau nuotrauką, darytą Londone. Paklausiau, kas joje. Pasirodo, seniūnas kažkada ten buvęs. Apie faktą žino ne tik šios salos, bet ir daugelio kitų, priklausančių šiam archipelagui, gyventojai. Mūsų aplankytas seniūnas yra labai gerbiamas. Ir nors kaime yra seniūnų sueiga, jo žodis čia visada paskutinis.
Mūsų vedlys pasakė, kad mes atitikome jo vertinimo kriterijus ir dabar esame kviečiami į kaimą. Jeigu seniūnui būtume pasirodę įtartini, būtume turėję lipti į laivą ir išplaukti. Tokia čia tvarka ir jai paklusti būtina. Tada labai džiaugiausi, kad atplaukėme į tikrą, turistų pinigų dar nesugadintą salą ir pamėginau įsivaizduoti, kas būtų, jei prie šios salos sustotų ir keturis tūkstančius turistų plukdantys kruiziniai laivai. 0 ne, tai būtų tikra katastrofa.
Kaimo taku priėjome mokyklą. Didžiulė žole apaugusi aikštė priešais ją – ir stadionas, ir švenčių vieta, ir lėktuvų nusileidimo takas. Mus pasitiko koks tuzinas vaikų ir viena mokytoja, laisvai kalbanti angliškai. Ji pakvietė apžiūrėti mokyklą. Pradinukų sienos buvo nukabinėtos mokinių darbeliais. Akivaizdu, kad mokytojos stengiasi.
Tarp dviejų klasių buvo mažas kambarėlis, tiksliau, niša, kurią nuo koridoriaus skyrė širma. Praskleidus ją, mokytoja ranka kilstelėjo polietileno uždangą ir parodė vienintelį čia esantį kompiuterį, kurį amerikiečiai padovanojo kaip labdarą. Kadangi senstelėjęs kompiuteris stovėjo akivaizdžiai pamirštas, paklausiau:
— O jūs jį naudojate?
— Jis veikiantis, nors ir senas. Bet mokykloje neturime elektros, liūdnai pridūrė mokytoja.
— Bet mokykloje yra šviestuvų. — taigi elektra turi būti.
— Mokykla turi generatorių, bet jis neveikia.
— O kas atsitiko, gal jį galima pataisyti? — neatlyžau.
— Ne, jam viskas gerai, bet baigėsi degalai, tad nėra kaip jo užkurti, paaiškino priėjusi kita mokytoja.
— O kada į jūsų kaimą atveš degalų? — neatstojau aš.
— Gal po mėnesio, gal po dviejų.
Taigi švietimo būklė Fidžyje, švelniai tariant, nekokia. Man kilo šelmiška mintis, kad tokie turistiniai laivai galėtų ir atvežti vieną kitą statinę degalų kaimui, bet Ramiajame vandenyne gyvenantys žmonės viską vertina šiek tiek kitaip. Ir neskuba, ir didelių poreikių neturi.
Vaikai paruošė mums koncertą. Padainuos, pašoks, pamaniau, bus smagu. Vedėjas paaiškino, kad tai bus teatralizuotas situacijų pristatymas. Po kelis išėję priekį, vaikai garsais bei judesiais inscenizavo greitosios pagalbos tarnybos, gaisrininkų komandos darbą. Trumpi jų pasirodymai man sukėlė nemažai minčių.
Okeanijos salų žmonės, gyvenantys toli nuo civilizacijos, mums demonstruoja dalykus, kurių greičiausiai patys gyvai niekada ir nematė. Bet man labiausiai patiko koncerto tikslas. Kadangi turistai apdalija vaikus ir taip daro juos priklausomus nuo dovanėlių, kaimo seniūnų taryba priėmė nutarimą, kad vaikai tas dovanėles mokykloje turi užsidirbti. Visi koncerto dalyviai už darbą buvo apdalinti saldainiais ir visokiais niekučiais. Tolumoje pro palmes matėsi mūsų laivas – civilizacijos citadelė, kaip praraja skirianti mus nuo čionykščių.“
Dar vienas neeilinis potyris – dalyvavimas pipirmedžio šaknies kava gėrimo ceremonijoje. Ši tradicija labai sena ir su mums įprastu kavos gėrimu neturi nieko bendro, tik vadinasi taip pat. Kava, arba kaip ją vadina fidžiečiai jagona, yra rankiniu būdu pagamintas gėrimas, kuris daugelyje salų laikomas nacionaliniu. Tvirtinama, jog tai nei alkoholinis nei narkotinis gėrimas, tačiau daugelis išbandžiusiųjų sako, kad jautė liežuvio bei burnos tirpimą ir... pakilią nuotaiką.
Manoma, kad mažomis dozėmis, retai vartojamas gėrimas nėra pavojingas, o dėl to, kad jame gausu vitamino B – gėrimas veikia kaip natūralus, raumenis atpalaiduojantis antidepresantas. Be to ir atrodo jis egzotiškai, ypač kuomet patiekiamas iš kokoso riešuto kevalo pagamintame indelyje.
Kelionių vadovo R. Šalnos prisiminimai apie kavos gėrimo ceremoniją:
„Kadangi mūsų maršrutas driekėsi į salos gilumą, atokius kaimus, turėjome unikalią galimybę dalyvauti pasveikinimo rituale, kurio metu iš to paties dubens pagal griežtas elgesio ir judesių taisykles vienas po kito turėjome išgerti šio ypatingo gėrimo.
Tradiciškai jagoną ruošdavo jaunos kaimų mergaitės. Jos susmulkintą šaknies masę sumaišydavo su vandeniu. Šiais laikais kaimo arba bendruomenės vyresnysis suvilgo pilną miltelių maišelį vandenyje ir spaudžia iš jo vandenį į specialų kietmedžio dubenį, vadinamą tanoa. Po kurio laiko vanduo jame tampa specifinės spalvos – gėrimas paruoštas.
Didžiulis kubilas nešvaraus, į dumblą panašaus vandens pastatomas patalpos viduryje. Per ceremoniją prie kubilo sėdasi vyresnysis, o visi svečiai ratu. Iš eilės kiekvienas klūpomis prisiartina prie dubens, kur vyresnysis paduoda gėrimo, pasemto kokoso riešuto kevalu. Prieš paimant į rankas kevalą, būtina vieną kartą pliaukštelėti delnais, tada išgerti gėrimą ir pasakyti „bula“. Kuo dusliau suplojama, tuo geriau. Atidavus kevalą, vėl pliaukštelima delnais, tik jau tris kartus. Šį ženklą palydi triukšmingas vyresniojo ir kitų bendruomenės narių pasveikinimas.
Po šurmulio ateina laikas kitam dalyviui. Paprastai šioje ceremonijoje dalyvauja tik vyrai, bet kaip svečiai gali dalyvauti ir moterys. Nors jų plojimas visiškai neįtinka čiabuviams, bet išmėginti šio gėrimo neatsisakė nė viena mūsų grupės moteris. Per ritualą teikiamos dovanos vyresniajam, daug šnekama apie atvykusiuosius, linkima jiems geros kelionės ir kloties. Tik pasibaigus visoms kalboms ir gėrimui, o tai gali trukti valandą ir net kelias, svečiai gali atsipūsti ir jaustis kaip namie.“
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ turi išskirtinį pasiūlymą kelionių gurmanams – kelionę į gražiausią pasaulio valstybę – Naująją Zelandiją kartu su kruizu į Fidžio salas, vietą, kur slypi tikroji Okeanijos egzotika ir autentika. Artimiausios „GRŪDOS“ kelionės į N. Zelandiją, aplankant Fidžio salas: 2019 m. spalio 19 dieną (liko TIK 2 vietos) ir 2020 m. spalio 17 dieną.
