Lietuvoje politikos mokslus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute baigusi 27 metų A.Bajars Zambijoje dirba verslo analitike. Jos teigimu, tik atvykus į šalį didelio kultūrinio šoko nebuvo. A.Bajars teigia, kad jos patirtis griauna visuomenėje vis dar populiarų mitą, esą visos Afrikos valstybės – atsilikusios, o jose gyventi pavojinga.
„Taip, kultūrinis šokas atvykus buvo didelis, tačiau nepasakyčiau, kad itin didelis. Vis dėlto čia buvusi britų kolonija. Žmonės kalba angliškai, yra krikščionys, valgo panašų maistą kaip ir europiečiai“, – sako A.Bajars.
Stebina vestuvių tradicijos
Stebinančių europiečius vaizdų šalyje išvysti visgi pasitaiko neretai. Tik atvykus į Zambiją dėmesį atkreipti priverčia moterys, kurios savo kūdikius ne vežioja vežimėliuose, bet nešioja, kaip Afrikoje įprasta, „ant kupros“.
„Tokio daikto kaip vežimėlis tiesiog nėra. Vaikus prisiriša prie savęs motinos ir nešioja visur. Ir vaikai prie to pripratę, nemačiau nė vieno verkiančio. Moterys čia šiaip viską keistai nešioja. Užsideda ant galvos padėklą, o daiktus – ant to padėklo. Dažnai nesuprantu, kaip tie daiktai nekrenta“, – sako A.Bajars.
Glumina lietuvę ir vietinės vestuvių tradicijos. Zambijoje vis dar egzistuoja tradicija jaunikiui nuotaką išpirkti iš jos tėvo. Įprasta nuotakos kaina – 10 karvių, arba 5 tūkstančiai dolerių.
„Aišku, galima derėtis. Miestuose to jau nebėra, atsiskaitoma doleriais, tačiau kaimuose „išperkant“ nuotaiką vis dar dažnai mokama tikromis karvėmis. Gana brangiai kainuoja ir pačios vestuvės – čia įprasta, kad šventėje dalyvauja penki šimtai, o kartais ir tūkstantis svečių“, – pasakoja A.Bajars.
Netikėta, tačiau Zambijoje moterys dažnai turi didesnę finansinę laisvę negu vyrai. Čia įprasta, kad dirba ir vyrai, ir moterys, tačiau moteris turi teisę savo pajamų vyrui neatskleisti. Dažniausiai jos uždirbti pinigai lieka jai, o darbas išlaikyti šeimą tenka vyrui.
Čia įprasta, kad dirba ir vyrai, ir moterys, tačiau moteris turi teisę savo pajamų vyrui neatskleisti. Dažniausiai jos uždirbti pinigai lieka jai, o darbas išlaikyti šeimą tenka vyrui.
„Laikui bėgant, tai sudaro problemų: vyras bankrutuoja, o moteris kaip tik turtingėja ir nebegerbia vyro. Negaunantis šeiminės šilumos vyras ima ieškoti meilužės. Iš čia kyla labai išsivysčiusi antrinė meilužių rinka“, – pasakoja A.Bajars.
Bažnyčiose verda gyvenimas
Dauguma Zambijos gyventojų – krikščionys. Pasak A.Bajars, krikščionybė vietiniams gyventojams išties yra labai svarbi.
„Sekmadienis čia tikrai šventa diena. Visi eina į bažnyčią ir praleidžia ten tris valandas, o ne valandą, kaip Lietuvoje. Apskritai Zambijoje bažnyčios yra ne tik Dievo garbinimo vietos, bet ir bendruomenės centrai. Žmonės čia tariasi, kaip spręsti įvairias vietines problemas, prie bažnyčių kabo skelbimai apie darbo vietas ir panašiai“, – pasakoja lietuvė.
Kartais krikščionybė Zambijoje įgyja ir europiečiams neįprastas formas.
„Prisimenu, kaip keliavome autobusu iš Lusakos. Prieš pat pajudant į mūsų transportą įlipo „evangelistas“. Jis pareiškė, kad neseniai kalbėjo su Jėzumi ir neša mums gera žinią. Atskaitė pamokslą, tokį gana įprastą, biblinį – būkite geri vieni kitiems, nevokite ir panašiai. Ir tada pareiškė – visi, kas tikite Jėzų, dabar pat išlipkite iš šito autobuso ir eime skleisti tikėjimo po pasaulį. Niekas neišlipo, bet visi drauge pasimeldė už sėkmingą nuvažiavimą link galutinio tikslo“, – prisimena A.Bajars.
Bažnyčia Zambijoje taip pat padeda siekti išsilavinimo. Tarp Zambijos bei Jungtinės Karalystės religinių organizacijų nuolat vyksta mainai – vietiniai vyksta pagyventi į Europą, čia mokosi ar kelia kvalifikaciją, o grįžę pritaiko naujus įgūdžius gimtinėje.
Uodai gąsdina labiau negu nusikaltėliai
Lietuviai dažnai mano, kad Afrikoje visi skursta. O kaip yra Zambijoje? A.Bajars sako, kad skurdo tikrai daug, bet sakyti, kad visa šalis gyvena skurdžiai, būtų klaidinga.
„Yra labai varganų rajonų, kur žmonės gyvena tiesiog medinės būdelėse be elektros ir vandens. Bet esama ir labai prabangių namų. Pragyvenimas nėra pigus – nuomoti gražiai įrengtą modernų namą su dviem miegamaisiais Lusakoje kainuoja 2500–3000 dolerių per mėnesį“, – pasakoja lietuvė.
A.Bajars sako Zambijoje besijaučianti saugiai. Anksčiau Vakarų Afrikoje besilankiusi lietuvė pažymi, kad Zambijoje – daug ramiau.
„Afrikoje nesaugu miestuose, kurie yra regioniniai centrai, pavyzdžiui, Dakare. Ten suplūsta valkataujantys ir išmaldų prašantys. Senegale netgi egzistuoja tokia schema – trys ar keturi vaikai tave užpuola ir laiko už kojų, o dar vienas patikrina kišenes. Bet Lusaka daug ramesnė, čia elgetų gatvėse apskritai mažai ir tokių dalykų nenutinka“, – sako A.Bajars.
Tiesa, lietuvė atkreipia dėmesį, kad čia reikia nuolat stebėti, ką valgai, skiepytis, purkštis nuo uodų ir panašiai – susirgti europiečiams nepažįstama liga lengva. „Kartais norisi nustoti jaudintis dėl savo gyvybės“, – juokiasi ji.
Vietiniai žmonės, lietuvės teigimu, yra labai draugiški ir nuolat randa priežasčių šypsotis.
„Vietiniai čia įvaldę tokią britišką tradiciją nuolat klausinėti „How are you?“. Ir jaučiasi, kad čia jiems dažnai išties rūpi atsakymas“, – sako A.Bajars.
Lietuvei paliko įspūdį, kaip vietiniai sprendžia problemas, kurios europiečiams atrodytų neišsprendžiamos.
„Pavyzdys – nutikimas Lusakos oro uoste. Pati mačiau, kaip „lūžo“ visos oro uosto informacinės sistemos, dingo internetas, absoliučiai niekas neveikė. Europoje tikriausiai viskas būtų buvę uždaryta. Tačiau Zambijoje oro uosto tarnautojai tiesiog ėmėsi piešti bilietus ant popieriukų su pieštuku ir laipinti žmones. Net bagažas kažkokiu būdu nepasimetė. Jie vis dar sugeba suvaldyti sudėtingas sistemas, net kai internetas neveikia. Nežinau, ar mums tai dar pavyktų“, – sako A.Bajars.
Vietiniai sugyvena su gamta
Didžiulį įspūdį A.Bajars paliko Zambijos gamta. Ypač lietuvę sužavėjo Viktorijos krioklys. Pasak jos, krioklį verta aplankyti dukart per metus – per liūčių ir per sausąjį sezoną.
„Per lietingąjį sezoną pamatai krioklį visu gražumu, o jei pasiseka – ir būni jo išmaudytas. Man pasisekė. O per sausąjį sezoną Zambezės upę, kurioje yra krioklys, galima tiesiog pereiti sausai, ji visiškai išdžiūsta“, – sako A.Bajars.
Dar viena įspūdinga patirtis Zambijoje – safaris. A.Bajars Zambijoje pavyko ne tik iš arti išvysti dramblį, liūtą ar begemotą, bet ir už pavadėlio pavedžioti gepardą.
„Nėra taip pavojinga, kaip skamba. Svarbu atvažiuoti tada, kai jie nealkani. Tiesa, vaikams iki kokių 5 metų neleidžiama jų vedžioti. Tokio amžiaus vaikai yra maždaug tokio dydžio, kaip gepardo maisto porcija, tai jie bijo, kad gepardams nesusisuktų galva“, – juokiasi A.Bajars.
Lietuvė teigė, kad ją iš pradžių labai stebino vietinių sugebėjimas sugyventi su gamta. Ji sako, kad tik kurį laiką pagyvenusi Zambijoje suvokė, kokie europiečiai yra nutolę nuo gamtos.
„Mes, europiečiai, net jei „Animal Planet“ žiūrim, vis tiek labai daug ko nesuprantam. Afrikoje žmonės sugyvena su laukine gamta, jie supranta tų gyvūnų mąstymą. Kai pradeda aiškinti, viskas atrodo labai elementaru, bet suvoki, kad pats nebūtum to supratęs. Zambijoje žmonės ir gyvūnai kažkaip netrukdo vieni kitiems. Man atrodo, europietiškas požiūris būtų rodyti dominavimą, o čia kažkaip jaučiasi, kad žmonės ir gyvūnai yra lygūs“, – teigia A.Bajars.
Praverčia politikos mokslų patirtis
A.Bajars prisimena, kaip dalyvaudama savo fakulteto pirmakursių stovykloje sulaukė klausimo, ką norėtų veikti po dešimties metų, ir atsakė, kad būtų smagu kokioje nors Ugandoje pagyventi.
„Ne taip baisiai prašoviau. Likimas keistais būdais vis tiek tave nuveda ten, kur turi atsidurti. Apskritai politikos mokslų patirtis čia labai praverčia dėl įgyto bendro supratimo, koks skirtingas yra pasaulis ir kad nebūtina įtilpti į kokius nors rėmus. Tuomet daug įdomiau gyventi. Be to, mano studijų vieta man iki šiol suteikia motyvacijos. Kai „Facebook“ pasižiūriu, ką veikia kurso draugai, kaip jie daro gerus dalykus, ir pati noriu ko nors siekti“, – teigia mergina.
Zambijoje lietuvė bus iki vasario pabaigos. Paklausta, ar pasiilgsta Lietuvos, ji atsako teigiamai.
„Myliu Lietuvą, tikrai grįšiu. Lietuva yra labai smagi šalis, kur daug ką galima nuveikti. Man patinka, kad Vilnius yra miestas, kuriame daug vietų galima pasiekti pėsčiomis.
Tą laiką, kurį didesniuose miestuose žmonės praleidžia metro ar kamščiuose, juk galima praleisti kitaip – miegant, dirbant, valgant ar užsiimant hobiu“, – sako A.Bajars.
