Tuomet belieka ta šypsena užsikrėsti ir... tą pozityvumo virusą skleisti kitiems. Būtent taip nutiko kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadovei Audrai Kondrotei. Kone prieš 15 metų pirmą kartą apsilankiusi Filipinuose, ji, kaip sako, pamilo šį Ramiojo vandenyno salyną iš pirmo žvilgsnio, o dabar jau kurį laiką ta meile dalijasi su šį kraštą norinčiais pažinti keliautojais, planuoja kelionių maršrutus ir lydi lietuvių turistų grupes.
Šalis, kuriai nereikia fotošopo
„Filipinams nuo pat pirmos dienos pajaučiau ypatingą meilę. Ir nors keliauju nemažai, galiu drąsiai sakyti – čia gyvena vieni šilčiausių, nuoširdžiausių žmonių, kokius man gyvenime teko sutikti – jie mane turbūt labiausiai ir sužavėjo“, – 15min sakė ji.
A.Kondrotė įsitikinusi – retas kuris gali likti abejingas Filipinams, šalis užburia ir optimizmo kupinais žmonėmis, ir kvapą gniaužiančia gamta. „Mano vienas keliautojas man sykį pasakė – dabar žinau, kaip atrodo rojus. Daugybė salelių, baltas ir it cukrus birus smėlis, smaragdinis vanduo, jame atsispindintis giedras dangus.... Tai šalis, kuriai nuotraukose tikrai neprireiks fotošopo“, – juokiasi pašnekovė.
Filipinai – skirtingų kultūrų miksas: šalis kadaise buvo ispanų kolonija, tačiau nepaisant europietiško subtilumo, kuris pastebimas architektūroje arba net prie stalo, nes filipiniečiai – kone vieninteliai visoje Azijoje nerėkauja, o valgo tyliai, čia jaučiama ir amerikiečių įtaka. Vietiniai – patriotiški ir kalba angliškai, be to, Filipinai – didžiausia ir vienintelė katalikiška valstybė Azijoje, todėl nenuostabu, kad čia, kitame pasaulio krašte, lietuviai dažnai jaučiasi svetingai sutikti.
Laimingiausi pasaulyje žmonės
„Iš filipiniečių tikrai galime pasimokyti šypsotis. Filipinietiška šypsena – daug nuoširdesnė nei garsioji amerikietiška ir ji nėra nusiperkama už arbatpinigius. Vietiniai šypsosi nuolat, taip ne tik sau pasikeldami nuotaiką, bet ir visiems aplink save. Būdami pozityviai nusiteikę vietos gyventojai į viską žiūri paprasčiau, nesureikšmina nesėkmių, turi net populiarų posakį bahala na, reiškiantį „kaip bus, taip gerai“. Tad nepaisant amerikietiško ir ispaniško palikimo, savo gebėjimu mėgautis kiekviena akimirka jie širdyje yra tikri azijiečiai“, – pasakojo A.Kondrotė.
Pasak jos, pulsavimas gera energija užkoduota šalies tradicijose, tad net lankydami artimųjų kapus filipiniečiai išėjusius anapilin prisimena be liūdesio. „Kadangi šalis katalikiška, jie taip pat mini Lapkričio 1-ąją. Tuomet visa šeima vykdama į kapus pasiima maisto, karaokės įrenginius – ten jie valgo, dainuoja ir tarsi siunčia žinią, kad jie visuomet gali pasilinksminti kartu“, – pasakojo ji.
Tiesa, kaip ir šypsenos, taip ir dainos vietiniams tiesiog įaugę į kraują. Apie juos sakoma, kad net kalbėti jie išmoksta vėliau nei dainuoti – karaokė Filipinuose yra viena didžiausių pramogų. Ir čia dainuoja visi – A.Kondrotė pasakojo, kad savo mėgstamą kūrinį paprašytas užtrauks ir vietinis gidas, ir autobuso vairuotojas.
„Filipiniečiai moka susikurti šventę. Įdomu, kad šalyje yra apie 70 kalbų ir dar tiek pat dialektų ir nė viename iš jų nėra žodžio „depresija“, jiems šis žodis neegzistuoja. Vietiniams šeima yra didžiausia vertybė, vieną filipinietį labai sunku pamatyti, jie visada grupelėmis, visada kartu“, – sakė ji.
Be karaokės, dar viena vietos gyventojų aistra – krepšinis, filipiniečiai tiesiog pamišę dėl šio sporto, balto smėlio paplūdimiuose netrūksta krepšinio lankų. Todėl daugeliui jų nekyla klausimų, kur pasaulio žemėlapyje yra Lietuva – jie žino net Joną Valančiūną!
Kiekviena sala – kaip atskiras pasaulis
Kiekviena iš daugiau nei 7 tūkst. Filipinams priklausančių salų turi savitą aurą. Kaip nepasiklysti, kaip pasirinkti tinkamą maršrutą, galiausiai – ką būtina aplankyti?
A.Kondrotė iškart patikina – būtų labai gaila, jei žmonės nuskridę į Filipinus, laiką leistų tik vienoje iš salų. Čia per daug įdomių ir skirtingų vietų, todėl judėti – tiesiog būtina!
„Borakajaus sala – viena populiariausių, aš pati pirmą kartą lankydamasi šalyje pamačiau tik ją, tačiau vėliau apsilankiusi kitose salose supratau, kad iki tol nieko nemačiau... Rekomenduočiau aplankyti bent kelias salas – ir Cebu, nuo kurios, prasidėjo katalikiška Filipinų istorija, ir Boholį, ir Palavaną. Verta labiau pažinti ir Luzono salą, kurioje yra sostinė Manila. Ir nors daugelis galvoja, kad reikia kuo greičiau bėgti iš didmiesčio, gyvenimą sostinėje taip pat verta pamatyti, čia daug kontrastų ir judesio.
Luzono saloje galima pamatyti ryžių terasas, ugnikalnius – juos itin rekomenduoju pamatyti. Iš viso Filipinuose apie 100 aktyvių ugnikalnių ir jie formuoja šalies kraštovaizdį. Iš sostinės patogu pasiekti mažiausią pasaulio ugnikalnį Talį – jis įdomus tuo, kad yra pasislėpęs kaip kokia matrioška: ugnikalnis yra ežere, ežeras – saloje, sala – dar viename didesniame ežere, kuris irgi yra saloje. Kitaip tariant – iki jo reikia plaukti, tada lipti, o tada dar vienam ežere atsiveria ugnikalnio kepurėlė. Pajauti gamtos jėgą, garuojančią sierą, smaragdinį vandenį kontrastuojantį su raudona, tarsi liepsnojančia uoliena – kraštovaizdis čia neįtikėtinas“, – pasakojo „Travel Planet“ kelionių vadovė.
Tarp išskirtinių lankytinų vietų – ir savo forma triufelius primenančios vadinamosios šokoladinės kalvos, El Nido archipelagas, Palavano sala. Filipinai laikomi biologų rojumi, čia auga daug unikalių augalų ir knibžda pačių įvairiausių gyvūnų. Tarp išskirtinių padarėlių – unikalia išvaizda išsiskiriantys tarsyrai, mažiausi pasaulyje, telefono dydžio primatai milžiniškomis akimis. Kaip sako A.Kondrotė, jei proporcingai tokio pat dydžio akis turėtų žmogus, jos prilygtų... greipfrutams!
Šalis nuotykių mylėtojams
Viešint šalyje nuobodžiauti tikrai neteks. Filipinai ypač patiks mėgstantiems paviršinį, giluminį nardymą. Šalis gali didžiuotis antru pagal dydį koraliniu rifu, Tubataha rifu, dėl savo išskirtinės koralų koncentracijos įtrauktu net į UNESCO paveldo sąrašą.
Norintiems aštresnių pojūčių A.Kondrotė rekomenduoja pasiplaukiojimą su įspūdingo dydžio, maždaug 10 metrų ilgio jaunikliais bangininiais rykliais. Esą kai matai jo 1,5 metro pločio išžiotą burną, širdis tikrai nusirita į kulnus. Tačiau baimintis nereiktų – bangininiai rykliai nėra plėšrūs, žmonėms – nepavojingi, mat jie minta planktonu ir krevetėmis.
Salose populiaru užsiimti jėgos aitvarais, banglenčių sportu. O vandens šalyje tikrai netrūksta – Filipinai turi beveik 40 tūkst. kilometrų pakrantę, o kaip žinia, vanduo padeda atsipalaiduoti, tad čia neabejotinai tikras rojus.
„Dideli turtai atsiveria ir po žeme – gamtos didybė čia stebina kiekviename žingsnyje. Filipinai gali pasigirti ilgiausia pasaulyje naviguojama požemine upe. Tad net ir tie, kurie jau yra lankę stalaktitų, stalagmitų urvus, lieka apstulbę – plaukiant požemine upe vaizdai tiesiog pakeri. Tuo labiau kad saugant ekosistemą nėra apšvietimo – žvakę, Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę, gyvatę, dramblį ar kitus gyvūnus primenančias uolų formacijas apšviečia tik valtininkas, tad dalį kelionės praleidi tamsoje ir tyloje ir aiškiai girdi kiekvieną vandens lašą, krentantį ant uolų ir nuolat kuriantį bei perkuriantį čia esančius vaizdus“, – sakė A.Kondrotė.
Norintiems paukščio skrydžio pojūčio verta pabandyti čiuožimą lynu virš vandens, salų. Dėmesio verta pramoga – ir pasivažinėjimas vietos transportu – triračiu arba unikaliu filipinietišku džipniu. „Džipnis – tai amerikietiško džipo transformacija į autobusiuką, tačiau svarbu tai, kad ir džipnis, ir triratis, dažnai vadinamas tuk-tuku yra tarsi meno kūrinys. Nėra nė vieno vienodo triračio ar džipnio, visi jie ryškūs ir spalvingi – vietiniams tiesiog garbės reikalas jį kaip nors pagražinti, religiniu atributu papuošti“, – sakė A.Kondrotė.
Egzotika skrandžiams – kiaušinis su ančiuko embrionu
Keliaujant šalį būtina pažinti ir per jos virtuvę, tradicinius patiekalus. Virtuvėje, kaip ir kultūroje, jaučiasi skirtingų šalių – ispanų, kinų, malajų, japonų ar indų – skoniai. Yra tokių skanėstų, kurie lietuviškam skrandžiui – tikra egzotika. Vienas tokių – balutas, virtas anties kiaušinis su maždaug 18 dienų ančiuko embrionu.
„Žinau, kad skamba tikrai keistai, tačiau tuos, kurie ryžtasi paragauti, beveik galima pakrikštyti tapus Filipinų piliečiais. Drąsos valgyti tokį patiekalą reikia, bet visuomet iš grupės atsiranda bent vienas, kuris pabando – tuomet jį kone 10 žmonių fotografuoja, filmuoja ir kalbina, – tad baluto ragavimas tampa didžiule pramoga“, – juokiasi A.Kondrotė.
Pasak jos, vietiniams balutas tiesiog įaugęs į kraują. Ir nors šalies gyventojai patys jau sunkiai begali atsakyti, kur slypi šio neįprasto patiekalo šaknys, jį valgo kartų kartos.
Valgyti ras ką ir nemėgstantys eksperimentuoti
Filipinų virtuvėje gausu ir skirtingų šalių virtuvei būdingų patiekalų. Kadaise sostinė Manila buvo prekybos centras, jungiantis Rytus ir Vakarus, todėl čia iki šių dienų jaučiama tiek Azijos, tiek Amerikos, Europos įtaka.
„Patys filipiniečiai labai mėgsta vištieną, kiaulieną, ypač tokius išskirtinius patiekalus kaip adobo viščiuką, kare-kare troškinius, keptą ar šviežią žuvį, marinuotą citrinų sultyse, ten gausu jūros gėrybių, todėl net tie, kurie jautrūs kitokiems skoniams, Filipinuose tikrai neliks nevalgę“, – pasakojo A.Kondrotė.
Apetitu nesiskundžia
O po sočių pietų ar vakarienės verta pasilepinti gardžiais desertais, vienas tokių – halo-halo. Tai gardėsis tiems, kurie, kaip juokiasi pašnekovė, negali išsirinkti, ko nori – viename inde patiekiami ledai, vaisiai, pudingas, želė, visa tai užpilama kokosų pienu.
Žmonės pavalgyti Filipinuose mėgsta – ir tą daro vidutiniškai 7 kartus per dieną. „Užkandžiavimas jiems – įprastas, o ir apetitu nesiskundžia. Maniloje, pavyzdžiui, per kamščius, į gatves išeina daugybė pardavėjų, siūlo ką nors įsigyti užkąsti – kramsnojant spūstyse greičiau laikas praeina“, – pasakojo A.Kondrotė.
„Filipinus reiktų rinktis tiems, kurie keliauti linkę atvira širdimi – geba priimti tai, kas vyksta čia ir dabar, kurie nori ne tik užsidėti pliusą, kad matei, bet pabūti, pajausti ir nėra linkę planuoti minutės į minutę. Šalyje gyvena apie 100 mln. gyventojų, todėl kartais tenka perplanuoti – ir kamščiai eismą trikdo, ir lėktuvai vėluoja, ir jūros gali „nebūti“, jei pataikysi per atoslūgį... Bet juk viskas priklauso nuo požiūrio, todėl galime tik pasimokyti iš vietinių, kaip net kasdienėse situacijose įžvelgti pozityvumo“, – kalbėjo pašnekovė.
Ir nors Lietuvoje išsiilgtos vasariškos šilumos Filipinuose niekuomet netrūksta, vis tiek geriausia šalį lankyti tuomet, kai joje baigiasi liūčių sezonas – nuo spalio pabaigos iki kovo pradžios čia geriausias laikas. Tiesa, galima vykti ir vėlyvą pavasarį, tačiau lietuviams paprastai jau būna per karšta.
„Filipinai – labai patogi keliauti šalis, vykstant čia nereikia kažkaip specialiai ruoštis, net vietos virtuvė lietuviams dažniausiai labai priimtina. Tačiau, žinoma, atvykus čia svarbu gerbti šalį, jos žmones, gamtą, o Filipinai už tai atsidėkos neišdildomais įspūdžiais ir geromis emocijomis“, – patikino A.Kondrotė.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- „Egzotiškos patirtys“: Maroko mozaika apsuka galvą, bet liberalioje Afrikos šalyje džino geriau neerzinti
- „Egzotiškos patirtys“ Prancūzijos Polinezijoje: katamaranu po rojaus salas ieškant juodųjų perlų
- „Egzotiškos patirtys“: Peru – inkų palikimas, keisti draudimai Maču Pikču ir jūrų kiaulytės pietums
