Tačiau beveik 16 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusios Ramiojo vandenyno salos lietuviams dar nėra dažna poilsio kryptis, jos dar mažai išnaršytos. To priežastis paprasta – apskristi pusę Žemės rutulio dėl rojaus kampelį primenančių atostogų nėra pigu. Tačiau, kaip patikina kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ vadovė Gabrielė Štaraitė, tikrai verta.
Vos prieš kelias dienas ji grįžo iš saulėtosios Prancūzijos Polinezijos. Su šypsena, pasikrovusi pozityvios energijos ir pažadu sugrįžti ten dar kartą. „Ačiū kelionei, kuri atvedė čia“, lankydama nepamirštamą salyną 15min sakė ji.
„Prancūzijos Polinezija mums dar dažnai atrodo tokios mistinės, sudievintos salos, neretai laikomos tikru rojaus kampeliu. Esame ir istorijų prisiklausę, kaip jūrininkai ar šiaip keliautojai ten nuvykę nebenorėdavo grįžti, pavyzdžiui, Paulis Gauguinas, savo akimis pamatęs salas, nusprendė likti ten gyventi. Šis įvaizdis – labai gražus, tačiau keliaujant tenka susidurti ir su paprastesne realybe“, – pasakojo G.Štaraitė.
Pasak jos, čia įprastas gyvenimas verda kaip ir bet kur kitur – žmonės dirba, neretai – sunkiai, čia netrūksta ir vietų, kurios anaiptol neprimena iki mažiausių detalių išdailintų atvirukų. Tačiau visas šis kontrastingas paveikslas dėl to ir žavi, dėl šios priežasties tolimas, kone kitame pasaulio krašte esančias salas į savo lankytinų vietų žemėlapį turėtų įtraukti bet kuris užkietėjęs keliautojas.
„Čia gyvenimas sulėtėja, aplink – graži, žalia gamta, vandenyno dvelksmas... ko daugiau norėti?“ – juokiasi pašnekovė.
Gyvenimas jachtoje suteikia papildomų prieskonių
Po Prancūzijos Polineziją ji keliavo su „Travel Planet“ keliautojais, po trumpo sustojimo Taityje, kitoms saloms pažinti devynioms dienoms buvo išnuomotas erdvus katamaranas. Ir būtent toks keliavimo būdas keliautojų atostogoms suteikė dar daugiau žavesio.
„Taitis yra didžiausia Prancūzijos Polinezijos sala, pagal kurią neretai vadinamas visas salynas. Ten pabuvome dvi dienas ir tuomet skridome į Rajatėją, kur pasiėmę laivą leidomės į nuotykį katamaranu“, – įspūdžiais dalijosi G.Štaraitė.
Pasak jos, prieš kelionę ne vienas kartu vykusios grupės narys svarstė – o kaip seksis jūroje? Svarstė, ar bangos neužsups, galiausiai – kaip apskritai atrodys gyvenimas katamarane, kaip pavyks ilgą laiką išbūti visiems drauge. Tačiau įsėdus į laivą daugelis atsakymų atėjo savaime: kompanija netruko draugiškai pasidalinti pareigomis – vieni maistą gamino, kiti indus plovė, treti rūpinosi gardžios kavos paruošimu.
„Galvojau, kad bus daug laiko, kai reikės galvoti, kuo užsiimti. Pasiėmiau ir knygų, ir kelias audioknygas į telefoną įsirašiau, tačiau jų neprireikė – norėjosi tiesiog žiūrėti į horizontą ir pabūti su savo mintimis“, – pasakojo G.Štaraitė.
Tačiau daugiau nei savaitė, praleista ant vandens, neišvengiamai priminė ir apie klastingą jūrligę – trys iš keturių plaukimų atviroje jūroje buvo gana banguoti. Ir nors bloga nebuvo, kelis įgulos narius bangos užsupo, todėl jiems teko keletą valandų tiesiog ramiai pragulėti, miegas ir poilsis tokiais atvejais tampa geriausiu vaistu.
Laivu keliauti pigiau
„Beveik visas kelionės naktis miegojome laive, tik pirmas dvi nakvynes praleidome viešbutyje Taityje, o vėliau gyvenome ant vandens: iš Rajatėjos plaukėme į Bora Bora ir atgal, taip pat aplankėme Huahinės, Tahaa salas. Atplaukę iki salos krante paprastai praleisdavome pusdienį ir vėl atgal į laivą“, – prisiminė G.Štaraitė.
Kelionėje lietuviai spėjo pamatyti penkias salas, kurių visos priklauso vadinamajam Bendruomenės salynui. Tačiau Polinezijoje salų yra neabejotinai gerokai daugiau, ir kiekviena jų verta turistų dėmesio. Todėl ketinantiems aplankyti tolimą Okeanijos kraštą, pašnekovė rekomenduoja nepraleisti ir kiek mažiau populiarių, tačiau gamtos grožiu užburiančių Markizo, taip pat – koralinės kilmės, povandeniniu pasauliu žavinčiu Tuamotu salynų.
„Prancūzijos Polinezija yra gana didelėje teritorijoje, todėl, norint pamatyti ne vieną salą, verta pakeliauti. Skrydžiai tarp salų nėra pigūs, kiekvienas jų kainuoja mažiausiai 100 eurų, o dažnai ir kelis kartus brangiau, o jų reikia bent kelių. Laivu keliauti pigiau, tačiau tai ir užtrunka ilgiau, todėl norint plaukti į tolimesnius salynus, gali prireikti ir mėnesio“, – pasakojo ji.
Ir nors daugelis Bendruomenės salynui priklausančių salų labai panašios savo geografine struktūra, kiekviena jų palieka vis kitą įspūdį. Kita vertus, išrinkti pačią įspūdingiausią – irgi nelengva užduotis, emocijai, kurią palieka viešnagė, įtakos turi ir sutikti žmonės, ir paragauti vietos patiekalai, ir išbandytos atrakcijos.
Lankantis šiame krašte tiesiog būtina išbandyti paviršinį nardymą – dėl koralinio rifo po vandeniu galima pasijusti lyg pasakoje – ryškiaspalvių žuvų čia tiek daug, kad beveik nereikia niekur plaukti, jos pačios atvyksta susipažinti.
Bora Bora – sala iš atviruko
„Lygindama aplankytas salas tarpusavyje turbūt dėčiau tarp jų lygybės ženklą. Gal tik Bora Bora turi papildomo, kitokio žavesio – joje labai graži lagūna, daug prabangių viešbučių, namelių ant vandens, čia stūkso du charakteringi, nuotraukose įspūdingai atrodantys kalnai.
Šiaip Bora Bora palieka prieštaringą įspūdį – kad ir kaip ten gražu būtų, supranti, kad sala turi rinkodaros ir reklamos specialistų sukurtą įvaizdį. Pradžioje aplankę Bora Bora ir tik tada kitas salas, būtent jose pamatėme tikrąją Polineziją“, – pasakojo G.Štaraitė.
Švenčiausia Ramiojo vandenyno vieta
Viena labiausiai įsiminusių vietų – Rajatėja, kuri neretai vadinama kultūriniu ir religiniu regiono centru. Šioje saloje pašnekovei didelį įspūdį paliko polinezietiška Taputapuatea šventykla, vadinama marae. Vieta čia labai rami, ji nėra lankoma turistų, nors 2017 metais buvo įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašus. Čia galima tiesiog atsisėsti ant akmens ir žiūrėti į slaptus vandenyno vartus.
„Tai – švenčiausia Ramiojo vandenyno vieta, energetiškai labai stipri. Čia anksčiau buvo svarbiausias centras, iš kurio į Rajatėją atkeliavę jūrų žmonės siuntė savo ekspedicijas į tolimus kraštus. Nežinodami, kas jų laukia, jie tūkstančius kilometrų plaukė nuo Havajų iki Velykų salos, net iki Naujosios Zelandijos“, – pasakojo pašnekovė.
Tokių išskirtinių vietų šiame krašte nėra daug, kaip ir nėra daug likusių žinių apie Polinezijos istoriją, dauguma jų žinomos iš XVIII amžiaus keliautojų, tokių kaip garsusis Jamesas Cookas, taip pat – iš įvairių išlikusių piešinių.
Vietos gyventojai apetitu nesiskundžia
Iš naujo vietos gyventojams teko mokytis ir tradicinių heivos šokių – kai į Polineziją atkeliavo krikščionys misionieriai, šokiai salose buvo uždrausti. Nepaisant to, dabar kartą metuose čia vyksta išskirtinis renginys, prilygstantis lietuviškai Dainų šventei – salyne rengiamus pasirodymus vertina komisija, geriausiai pasirodžiusieji sulaukia išskirtinių apdovanojimų.
„Prieš keliones įprastai stengiuosi neturėti jokių stereotipų, tačiau pastebėjau, kad kalbant apie šią šalį prieš akis iškyla Paulio Gauguino paveikslų išgarsintos polinezietės – dailiomis figūromis, lieknos, gražios... Todėl realybėje kiek nustebino visai kitas paveikslas – daugelis žmonių čia turi nemažai antsvorio, tiek vyrai, tiek moterys. Ir tas labai keista – juk jų virtuvė tokia, kad galimybių valgyti sveikai tikrai yra“, – mintimis dalijosi G.Štaraitė.
Tačiau nutukimo problema esą ne pats maistas, o porcijos – polineziečiai mėgsta sočiai pavalgyti ir savęs neapkrauna kalorijų skaičiavimu, jų normalaus maisto porcija būtų galima išmaitinti du, o kartais ir tris lietuvius.
„Visuomet dalindavomės. Vien jų užkandžio užtenka keliems žmonėms pavalgyti, o kur dar kiti patiekalai. Be to, jie labai mėgsta keptas bulvytes, su jomis valgo beveik viską“, – pasakojo ji.
Rojus mėgstantiems jūros maistą
Tradicinis Prancūzijos polineziečių patiekalas – žaliųjų citrinų sultyse ir kokosų piene marinuota žuvis, ją vietiniai patiekia su žaliomis daržovėmis arba jau minėtomis bulvėmis. Tačiau tai – tik užkandis, sukirtę jį vietiniai neretai valgo mėsą, ypač vertina iš Naujosios Zelandijos importuotą jautieną arba avieną. „Polinezijoje galvijai nelabai auginami, nuo seno jiems naminiais gyvūnais buvo tik kiaulės, vištos, šunys ir... žiurkės. Tik tiek jų pirmieji atvykėliai atsigabeno į tolimas salas. Todėl jei maistą ruošia ne patys namuose, o valgo restorane, sukirsti jautienos kepsnį vietiniams – tikras skanėstas“, – pasakojo G.Štaraitė.
Salose taip pat populiarūs duonmedžio vaisiai, kurie patiekiami termiškai apdoroti, dažniausiai kepami ant žarijų. Duonmedžio vaisiai Polinezijai svarbūs ir istoriškai – jie aprašomi ir dokumentuose apie garsųjį „Bounty“ laivą, kuriuo kapitonas Williamas Bligh‘us iš Taičio salos į Karibus juos plukdė kaip maistą vergams.
„Šiuo metu dar ne duonmedžių vaisių sezonas, tačiau čia galima paragauti ir tokių įdomių dalykų, kaip... vanilės padažas prie žuvies. Bora Bora labai didžiuojasi „Bloody Mary's“ restoranu, kuriame mėgsta lankytis ir žvaigždės, jame prieš keletą dienų viešėjo ir Salma Hayek. Tačiau maistas čia populiarus ir iš maisto vagonėlių gatvėse, ypač Papetėje, jis pigesnis, o ir įvairovė didelė“, – sakė ji.
Atostogos, kurioms reikia pataupyti
Kainą G.Štaraitė paminėjo neatsitiktinai, saloje maistas, kaip ir daugelis kitų dalykų, nėra pigus, porcija žuvies „užkandžio“ atsieina apie 10 eurų, norintys paragauti ko nors subtilesnio, tarkime, tuno tartaro, turės pakloti ir 20 eurų už porciją. Norintiems kelių patiekalų vakarienės prireiks ir 50 eurų žmogui.
„Kainos nemažos ir parduotuvėse, tačiau vietiniams užsidirbti galimybių irgi nėra daug. Gerai gyvena tik tie, kurie turi darbą valstybiniame sektoriuje, kiti vietiniai arba renka kokosus, juos džiovina ir parduoda, arba dirba aptarnaujančiame sektoriuje, su turistais. Tiesa, dar galima dirbti romo daryklose arba vanilės plantacijose, fermose auginti juoduosius perlus, jie čia labai populiarūs“, – kalbėjo pašnekovė.
Apskritai vietos gyventojus ji įvardija kaip draugiškus, malonius, dažnai besišypsančius žmones, kurie visuomet užkalbins, paklaus, kaip sekasi. Tiesa, čia vietiniai kalba prancūzų kalba, todėl be jos gali būti kiek sudėtingiau susikalbėti.
Ir nors G.Štaraitė vis dar gyvena kelionės įspūdžiais, į Polineziją ji sako norinti sugrįžti dar ir dar kartą, net jei tektų keliauti tuo pačiu maršrutu – pamatyti čia tikrai yra ką. Svarstantiems apie kelionę į tolimąją Okeaniją ji rekomenduoja planuoti atostogas pavasarį arba rudenį –lietuvišką žiemą Pietų pusrutulyje yra vasara, kai dangų dažnai apgaubia lietaus debesys, o ir temperatūra pakyla gana aukštai. O kai Okeanijoje žiema, ten vėsiau, skrendant į tokius kraštus daugeliui greičiausia trūks šilumos.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Egzotiškos patirtys“: Peru – inkų palikimas, keisti draudimai Maču Pikču ir jūrų kiaulytės pietums
TAIP PAT KLAUSYKITE: Spalvingoji Peru – naudingi kelionių vadovės patarimai
