Jeigu reikėtų įvardinti šalį, šaltesnę ir niūresnę už Lietuvą, aš rinkčiausi Suomiją. Helsinkis mane ir vėl pasitiko sniegu ir tamsa. Ir, nors turėjau begalę laisvo laiko, daugiausia jo praleidau viešbutyje prie televizoriaus. Sunku ryžtis išeiti į lauką vien dėl to, kad praplėsčiau akiratį. Tačiau, jei gamta Helsinkį sukūrė niūrų ir pilką, suomiai patys ėmė ir sukūrė spalvas, taigi ir nuotaiką.
Nors Suomijoje su kolegomis iš įvairiausių užsienio šalių buvau tam, kad suprasčiau daugiau apie Suomijos ekonomiką, pažinau šalį, tiksliau – vieną miestą, kaip kūrėjų, o ne buhalterių miestą.
Šiemet Helsinkį garsino dizainas – miestas buvo 2012-ųjų pasaulio dizaino sostinė. Tačiau suomiškas dizainas niekur neišnyks ir metams pasibaigus – apverskite savo lėkštę ir pasižiūrėkite, ar tik ne „Iittalos“ ji pagaminta; žvilgtelėkite į savo spintą – galbūt ir jūs turite audinį, margintą „Marimekko“ gėlėmis; o gal jūsų stalčiuje guli oranžinės „Fiskars“ žirklės.
Stiklo šalis
 |
| iittala.com nuotr./Alvaro Aalto kolekcija |
Užėjusi į „Iittala“ indų parduotuvę Helsinkyje, sukuosi itin atsargiai – sukulti paprasčiausią puoduką su Tuvės Janson sukurtų herojų atvaizdais kainuotų apie dvidešimt eurų. Turėdama jų indų, ko gero, laikyčiau už stiklo ir tik retam svečiui leisčiau pasinaudoti. Atsargiai rankose vartydama įvairius suomiško dizaino dirbinius, prisimenu apsilankymą jų fabrike, kur kalnus tokių indų dėl menkiausių brokų tiesiog išmeta, nes savo reputacija nerizikuoja.
Vedžiodami mus po fabriką, bendrovės atstovai giriasi – jų dizainas laikui nepavaldus. Kompanijos sėkmę esą ir lemia tai, kad produktai yra moderni klasika. Jie puikiai dera ne tik tarpusavyje, tačiau randa vietos ir prie bet kurio kito dizaino indų ar įrankių.
Labiausiai man pažįstami bendrovės produktai – indai su Trolių Mumių personažais. Rašytojos ir dailininkės Tuvės Janson sukurti Muminukas, Mažoji Miu, Freken Snork, Mora ir kiti personažai gyvena ant puodelių, lėkščių, dubenų, netgi šaukštelių.
 |
| Jurgitos Lapienytės nuotr./„Iittala“ patalpose |
Mus lydinti suomė pribėga prie stendo su Troliais Mumiais dekoruotų puodukų, nutveria vieną su Mažąja Miu ir aiškina, kad tokio dar neturi. Ji kaipmat sugriauna mano įsitikinimą, kad šiais personažais puoštus daiktus nuo lentynų čiumpa tik turistai.
Kompaniją XIX amžiaus pabaigoje įkūrė švedas Petrusas Magnusas Abrahamssonas. Tuo metu Suomija patyrusių stiklapūčių neturėjo, todėl darbui teko į šalį vežti švedus.
Vėliau įmonę nusipirko Karhula stiklo fabriko savininkas A.Ahlstömas. Jam vadovaujant daugiausia buvo gaminami buteliukai vaistams ir kiti kasdienio naudojimo daiktai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo „Iittala“ pradėjo gaminti ne tik praktiškus, bet ir meninę vertę turinčius daiktus.
 |
| iittala.com nuotr./Alvaras Aalto |
Vienas garsesnių įmonės produktų – Alvaro Aalto sukurta vaza. Ji, sakoma, mėgdžioja Suomijos kranto liniją. Vaza buvo pristatyta pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Tuomet kalbėta, kad dizaineris pradėjo revoliuciją – sukūrė tinkamą, funkcionalų ir gražų daiktą, kuris nesensta. To esą nesisekė padaryti tuometei pramonei.
A.Aalto taip pat projektavo koncertų sales, ligonines, muziejus, rengė privačių namų projektus.
„Iittala“ priklauso „Fiskars“ įmonių grupei. „Fiskars“ yra seniausia Suomijos įmonė, įkurta dar 1649-aisiais.
Maldos namai visiems
 |
| Jurgitos Lapienytės nuotr./Tylos koplyčia |
Kamppi tylos koplyčia stovi miesto centre. Tai mediniai, kiaušinio formos maldos namai. Tik čia užeinant visai nesvarbu, ką tu tiki ar netiki. Čia nevyksta jokios religinės apeigos. Vidus šiek tiek primena tradicinę bažnyčią, tačiau tik dėl to, kad stovi suolai. Jokių religinių simbolių nėra, todėl drąsiai užeiti gali bet kas, tiesiog norintis minutėlę kitą patylėti ar pasimelsti.
Užėjusi į vidų, randu ten vos kelis žmones. Tyla nėra spengianti. Helsinkyje diena nors ir apniukusi, viduje vyrauja šilta medžio spalva, todėl nepasigaunu nuotaikos, kuri būdinga užsukus į katalikų bažnyčią, kur pasijaučiu maža, prislėgta, menka.
Be tylos salės, pastate dar yra poilsio kambarys, kur sėdi ir šnekučiuojasi keli žmonėms.
Gėlės ore
Jeigu anksčiau tekstilės kūrėjos „Marimekko“ gėlės puošė tik drabužius, krepšius ar patalynę, dabar gerai žinomą raštą galima pastebėti ir danguje. Savo akimis mėlynomis aguonomis marginto lėktuvo išvysti, deja, neteko. Tačiau toks yra. Iš Helsinkio į Aziją ir atgal skraido margintas „Finnair“ orlaivis. Kitąmet tokių lėktuvų jau bus du.
 |
| Finnair nuotr./Ekskursija po pasaulio dizaino sostinę: aguonomis margintas Helsinkio stiklapūčių dangus |
Mėlynų aguonų raštą dar dar 1964-aisiais sukūrė Maija Isola. Dabar jis – vienas geriausiai atpažįstamų „Marimekko“ raštų.
Be to, specialiai „Finnair“ klientams „Marimekko“ sukūrė ir indus bei tekstilę. Jau kelerius metus bendradarbiaujančios bendrovės gėlėmis tikisi praskaidrinti dažnai pilkas ir nuobodžias keliones lėktuvu, sukelti malonių asociacijų.
Vaikystė ant aukštų kulnų
„Batų išlaisvinimo armija“ – taip savo instaliaciją pavadino Minna Parikka ir Janis Leinonenas. Siaurėjančios nišos sienas jie išpiešė animaciniais herojais ir joje įkurdino daug aukštakulnių, kuriuos, ko gero, ir išlaisvina jų raštai – animaciniai tigrai, kiškiai, kiaušiniai, kiti vaikų numylėti personažai.
 |
| Jurgitos Lapienytės nuotr./Batų išlaisvinimo armija |
Menininkų kūrinį lankytojai galėjo išvysti Amoso Anderseno menų muziejaus parodoje „Boutique“, skirtoje meno ir mados ryšiui.
Minnos Parikkos batų, deja, pasimatuoti nebuvo galima. Tačiau daug muziejaus instaliacijų skirtos ne vien pažiūrėti, joms suprasti reikia ir kitų juslių. Pavyzdžiui, kūrinį „Baseinas“ reikia ir užuosti – plytelėmis išklotoje dauboje teliūškuoja chloru atsiduodantis vanduo. Vanduo naudojamas kaip ekranas vaizdo projekcijomis.
 |
| Jurgitos Lapienytės nuotr./Baseinas |
