15min kartu su viešąja įstaiga „Gatvės gyvos“ pradeda pasakojimų ciklą apie Vilniaus rajonus. Tikimės, kad šie pasakojimai įkvėps jus dalyvauti „Gatvės gyvos“ organizuojamose ekskursijose ir susipažinti su miegamaisiais sostinės rajonais bei jų įdomiąja istorija. Šįkart pasakojimas apie Justiniškes, kurį parengė gidas Albertas.
1933 m. Vilniaus plane į šiaurės vakarus nuo jau solidžiai užstatytų Saltoniškių galima pamatyti vietovę, žymimą Fw. Justynówka (Fw. reiškia folwark, liet. palivarkas). Kaimelis, net ir lyginant su gretimais, buvo gana menkas. Pagrindinė kaimo (o vėliau ir rajono) pavadinimo kilmės versija – pagal žemes valdžiusios dvarininkės vardą, taigi, ji turėjo vadintis Justyna.
1981 m., kai Leonido Brežnevo gyvenimas sparčiai judėjo link pabaigos, o ne už kalnų buvo ir „perestroika“ su Nepriklausomybe, Justiniškių vietoje vis dar tebuvo dykynė – tai puikiai iliustruoja tų metų viešojo transporto žemėlapis: į gretimą Šeškinę jau riedėjo autobusai, į Viršuliškes – ir troleibusai, tik būsimų Justiniškių vietoje nieko.
Tiesa, jau atsiradusi Justiniškių gatvė tuomet bylojo, kad greitu metu vyks didžiulės naujo rajono statybos ir kaimo gyventojai, kurių peizažuose buvo tik tušti laukai ir vanduo, pradės gyventi kitaip.
1982 m. buvusio Justynówkos kaimo vietoje pradėti kloti naujo didelio gyvenamojo rajono pamatai. Vyriausiojo architekto Algirdo Juozo Bražinsko ir jo kolegų suprojektuota gyvenvietė pavadinta Justiniškėmis – čia numatyta apgyvendinti 45 000 vilniečių.
Beje, tuo metu vyko statybos ir Šeškinėje, Baltupiuose, tad statybininkams darbo buvo į valias. Palyginus su kitais sovietinio laikotarpio rajonais, Justiniškės užstatytos tankiau, todėl, nors plotu nedidelės, gyventojų yra gana daug.
1985 m. baigti statyti visi suplanuoti 5 ir 9 aukštų blokiniai namai. Šie namai priklausė naujesnei 120V serijai, kuri leido statyti įvairesnių konfigūracijų namus ir praktiškesnio suplanavimo butus (pvz., Žirmūnai ir Lazdynai užstatyti senesne I-464-LI serija). Rajono architektai iš pradžių tikėjosi pastatyti ir 12 bei 16 aukštų stambiaplokščių namų, tačiau šias mintis pakoregavo taikyti apribojimai namų tipams bei vis labiau populiarėję bokštiniai monolitai.
Justiniškėms buvo kuriami specialiai suprojektuoti didžiuliai namai-ekranai, kurių gyvenamieji kambariai nukreipti į kiemą, o prieškambariai ir virtuvės – į gatvę.
Taigi, netrukus prasidėjo pastarųjų konstravimas (pvz., namas Justiniškių g. 70). Dabar šie galiūnai, ko gero, ir ryškiausias rajono bruožas.
Įdomu tai, kad Justiniškėms buvo kuriami specialiai suprojektuoti didžiuliai namai-ekranai, kurių gyvenamieji kambariai nukreipti į kiemą, o prieškambariai ir virtuvės – į gatvę.
Šie namai, pastatyti ant kalvelių išilgai magistralinių gatvių, turėjo izoliuoti gyvenamuosius kvartalus nuo transporto triukšmo. Justiniškės buvo pirmasis gyvenamasis Vilniaus rajonas, turėjęs tokią kovos su triukšmu viziją.
Prieš pat ir iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo miesto architektų dėmesys pradėjo krypti į naujus dar neužstatytus plotus. Justiniškės tyliai pasitraukė į šešėlį, atsirado keli nauji objektai, kuriuos nuspręsta nugriauti po daugybės nesėkmingų bandymų pabaigti, užtikrintai paspartėjo tik prekybos centrų statyba – gyventojams jų iš pradžių trūko.
1997 m. seniūnijos organizuotoje apklausoje net du trečdaliai teigė, kad gyventi Justiniškėse jiems patinka ir vietos keisti nenorėtų, tik nepakenktų viešoji pirtis, kino teatras, dviračių takas.
Šlovės spinduliuose kurį laiką maudėsi šiandien nelabai išsiskiriantis kompleksas Justiniškių g. 64, atsiradęs 1996 m. ir vadintas tiesiog „Juste“. Be įprastų įstaigų, jame buvo ir vienas pirmesnių klubų pavadinimu „Max‘o pramogos“ (tiesa, jis jau senokai dingęs užmarštin).
Keletą metų gyvenimas mikrorajone judėjo ramia ir, panašu, patogia vaga – 1997 m. seniūnijos organizuotoje apklausoje net du trečdaliai teigė, kad gyventi Justiniškėse jiems patinka ir vietos keisti nenorėtų, tik nepakenktų viešoji pirtis, kino teatras, dviračių takas. Kai kurie gyventojai nurodė žalumos stygių.
Iš tiesų nuo miesto ritmo justiniškiečius atitraukti gali nebent neurbanizuotas vadinamasis Lūžių parkas ir senuosius Vilnijos kaimus menančios Justiniškių kapinės su įskaitomais XX a. pr. paminklais. Nuo į vakarus nutolusių miesto pakraščių šiandien rajoną papildomai atriboja judrus Vakarinis aplinkkelis.
Verta paminėti, kad rajone gyveno saujelė garsių Lietuvos žmonių: Algimantas Puipa, Nijolė Oželytė, Ričardas Kazlauskas, Jonas Vanagas, broliai Lavrinovičiai.
Poetas Sigitas Geda Justiniškes garsino bene labiausiai ir joms skyrė ne vieną savo poezijos eilutę, pasigėrėkime:
Justiniškėse
J. L. B.
Kai sunkią galvą pakeliu nuo knygos,
įrėmintą balkono kvadrate,
regiu – žolė, ją ėda žemės ligos,
daiktai ir žmonės, bėgantys bėgte.
Tai viskas. Kartais netgi banalu,
kaip šios eilutės, dailiai inkrustuotos,
tarsi kvadratas, tarsi žalias plotas
pas Dievą sau prašytųsi namų.
Žinau, jog viskas telpa kvadrate,
kaip veidrody – įžiūrima ir gyva,
kaip atspindys šio vakaro vėlyvas;
esu muselė, knygoj užversta.
Didingi, išmintingi tie kvadratai
ir elipsės, kurių beveik nematom.
/Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001/
