15min kartu su viešąja įstaiga „Gatvės gyvos“ pradeda pasakojimų ciklą apie Vilniaus rajonus. Tikimės, kad šie pasakojimai įkvėps jus sudalyvauti „Gatvės gyvos“ organizuojamose ekskursijose ir susipažinti su miegamaisiais sostinės rajonais bei jų įdomiąja istorija. Antrasis pasakojimas apie Žirmūnus, kurį parengė gidas Albertas. Pirmąjį apie Justiniškes rasite čia.
1962 m., kai pradėjo kilti pirmieji namai būsimajame rajone, apylinkės atrodė dar labai kaimiškai. Kur ne kur plytėjo kareivių valdyti plotai, stūksojo Tuskulėnų dvaras. Apskritai dešinysis Neries krantas užstatymu labai atsiliko nuo senojo Vilniaus kitapus upės: plaukiant Nerimi 1960-aisiais vaizdai prie dabartinio Šilo tilto skyrėsi radikaliai. Taigi, Žirmūnai buvo naujai „užkariaujami“ plotai miesto žemėlapyje.
Žirmūnai tuometinėje spaudoje susilaukė daug dėmesio, vienas iš mikrorajonų (vidurinis) už savo novatoriškumą netgi buvo apdovanotas SSRS valstybine premija, tačiau ši šlovė tęsėsi iki tol, kol atsirado Lazdynai.
Projektuojant rajoną, nuspręsta, kad jis bus sudarytas iš trijų atskirų mikrorajonų (I, II ir III). Tiesa, tiek sovietiniuose, tiek šiuolaikiniuose šaltiniuose dažnai skirtingai įvardijami I ir II mikrorajonai, todėl paprastumo dėlei juos vadinsime pietiniu, viduriniu ir šiauriniu.
Kiekviename iš trijų mikrorajonų buvo numatyta pastatyti po vidurinę mokyklą, keletą vaikų darželių, prekybos ir visuomeninių paslaugų kompleksų. Žirmūnai tuometinėje spaudoje susilaukė daug dėmesio, vienas iš mikrorajonų (vidurinis) už savo novatoriškumą netgi buvo apdovanotas SSRS valstybine premija, tačiau ši šlovė tęsėsi iki tol, kol neatsirado Lazdynai.
Šie buvo įdomesni ir netgi susilaukdavo turistų iš užsienio kaip „pavyzdinis“ rajonas, o Žirmūnams liko pasitenkinti pirmojo didelio gyvenamojo rajono sovietiniame Vilniuje statusu.
Šiandien Žirmūnai didesni, nei buvo suprojektuoti pagal pirminį planą. Atgavus Nepriklausomybę karinė Šiaurės miestelio teritorija nebeteko reikšmės, tad palaipsniui keičiant aplinką jis buvo prijungtas prie Žirmūnų.
Seniūnijos duomenimis, 2011 m. čia gyveno maždaug 46 000 gyventojų – tai didžiausia Vilniaus miesto seniūnija pagal šį rodiklį. Grįždami prie rajono šaknų, galime jį išskaidyti į tris originalias dalis ir trumpai jas pristatyti.
Pietinis mikrorajonas
Ši rajono dalis pastatyta 1964–1968 metais, tad chronologiškai ji yra antra iš trijų. Projekto vyriausioji architektė – Nijolė Chlomauskienė. Tai buvo didžiausias gyventojų skaičiumi ir artimiausias miesto centrui mikrorajonas, jame numatyta apgyvendinti apie 18 000 žmonių.
Mikrorajono teritorija plytėjo trikampyje tarp Čarno (dab. Tuskulėnų), Žirmūnų ir Maršalo Krylovo (dab. Minties) gatvių. Nors vyravo 5 aukštų blokiniai namai, pietiniuose Žirmūnuose atsirado pirmasis dvylikaaukštis daugiabutis namas adresu Žirmūnų g. 34, naujakuriai į jį įsikėlė 1970 m. vasarą.
Tiesa, šis namas yra plytinis, mat blokinius dvylikaaukščius sugebėta sukonstruoti jau tik statant Lazdynus. Prekybos ir paslaugų centro funkciją mikrorajone atliko „Minskas“, kuris, be maisto prekių parduotuvės, ryšių skyriaus, kirpyklos ir knygyno, turėjo ir vieną iš nedaugelio mieste dietinių valgyklų. Ir dabar pagal seną įprotį daugelis vilniečių šiandieninę „Iki“ parduotuvę vis dar vadina „Minsko Iki“.
Tiesa, dalis gyventojų apsipirkti rinkosi „Birutę“, ant kurios pastato dar galima pamatyti seną vaistinės iškabą, dabar pastate veikia parduotuvė „Express market“, picerija, vaistinė ir kitos įstaigos.
Vidurinis mikrorajonas
Šis mikrorajonas yra seniausias, jo statybos vyko 1962–1967 m. pagal Birutės Kasperavičienės projektą. O teritorija driekėsi ant aukšto Neries skardžio, apribota Žirmūnų, Generolo Obuchovo (dab. Kareivių) gatvių ir Neries.
Čia buvo numatyta apgyvendinti 12 000 žmonių. Viduriniame mikrorajone pirmą kartą išbandyta naujoji blokinių namų serija 1-464-LI, pirmąkart atsisakyta primityvaus perimetrinio užstatymo ir pasiūlytas laisvesnis planavimas, didesnis dėmesys skirtas želdynams ir apskritai pėsčiųjų infrastruktūrai.
1966 m. pastatyti pirmieji devynaukščiai namai (Žirmūnų g. 57, 9, tokie patys Savanorių pr. 21, 33 ir pan.), jų butai buvo maži, vos 21 ir 30 kv. m, pirmiausia skirti viengungiams ir mažoms šeimoms. Butų planavimas buvo koridorinio tipo, liftai išskirtinai siauri.
1971 m. jame vyko roko festivalis, neturėjęs precedento Vilniuje: pirmąkart vienoje vietoje pasiklausyti muzikos susirinkto to meto hipiai, įkvėpti Vudstoko festivalio JAV.
Mikrorajono centras vadinosi tiesiog „Žirmūnai“ (pastatytas 1969 m.). Jame, be įprastų įstaigų, buvo įsikūręs ir to paties pavadinimo 150 vietų restoranas, kuris paliko pėdsaką Lietuvos pogrindinės muzikos istorijoje – 1971 m. jame vyko roko festivalis, neturėjęs precedento Vilniuje: pirmąkart vienoje vietoje pasiklausyti muzikos susirinkto to meto hipiai, įkvėpti Vudstoko festivalio JAV.
Įdomu tai, kad renginys pagal pirminį planą turėjo vykti Kirtimų kultūros centre, tačiau valdžios atstovams susekus šią informaciją, teko skubiai keisti jo vietą. Taip jis įvyko „Žirmūnuose“.
Prie pagrindinio centro pastato iki šiol yra išlikusi dalis 1970 m. Kazio Kisielio sukurtos skulptūrinės kompozicijos „Džiaugsmas“. Dalis dėl to, kad bronzinis berniukas ir spiralė jau dingusi.
2016 m. „Žirmūnų“ pastatas buvo nušluotas nuo žemės, sklypas parengtas naujos „Lidl“ parduotuvės statyboms, tačiau „Džiaugsmas“ išliko ir primins senus laikus. Svarbu paminėti, kad būtent šis mikrorajonas (ne visi Žirmūnai apskritai!) 1968 m. buvo apdovanotas SSRS valstybine premija. Tai labai pakėlė lietuvių architektų prestižą SSRS.
Šiaurinis mikrorajonas
Naujausias iš trijų, statybos vyko 1964–1969 m. pagal Laimos Burneikienės projektą, teritorija plytėjo į šiaurę nuo Generolo Obuchovo (dab. Kareivių) gatvės iki Neries, tai atokiausias Žirmūnų mikrorajonas.
Čia buvo apgyvendinta 15 000 žmonių, veikė automatinė telefonų stotis ir prekybos mokykla, pramoninių prekių parduotuvė „Astra“. Nors Sovietų Sąjungoje naktinių barų tuomet buvo mažai, trys buvo Vilniuje, o vienas iš jų – šiauriniuose Žirmūnuose. Tai buvo „Šaltinėlis“ su savo firminiu patiekalu „Šaltinėlio kotletu“ priešakyje ir visais naktiniais šokiais dainuojant Stasiui Povilaičiui, Antanui Šabaniauskui ar kitoms to meto žvaigždėms.
Na, o pabaigai – daina apie Žirmūnus, kurie kadaise atrodė labai tolimi:
