Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
Nelegalus sienos kirtimas
Bendrakeleivis, su savimi gabenantis didelį kiekį auksinių dirbinių, bandė telefonu su kažkuo susisiekti, bet ryšio nebuvo. Tuomet pasiūlė kirsti sieną ir eiti 6 kilometrus iki artimiausios gyvenvietės Mbinda. Ten gyvena „Big Boss“ – pasienio perėjimo punkto viršininkas. Bendrakeleivis žino, kur jo namai, bandysim tartis, kad atvykimo šalies formalumus pas jį namuose ir susitvarkytume.
Pirmą kartą gyvenime nelegaliai kirtau valstybės sieną ir patraukėme gyvenvietės link. Nelikome pasienio ruože miegoti ir dėl to, kad ryt anksti ryte iš Mbinda išvyksta traukinys, važiuojantis tiesiai į pajūrio miestą Pointe-Noire. Ten mums abiem ir reikia. Jei į traukinį nespėsime, kito teks laukti 4 dienas. O sausumos keliai tragiškos būklės, būtų labai sunku keliauti.
Po valandos žygiavimo džiunglių keliu atsirado telefono ryšys, bendrakeleivis susisiekė su pažįstamais motociklų vairuotojais, ir netrukus jie atvažiavo mūsų pasiimti. Viršininko namuose neradome, nusprendėme prie jo durų grįžti 5 val. ryto.
Gyvenvietėje vienintelis pastatas, kuriame degė šviesa, – baras. Ten ir maisto radau. Vakarieniaujant aplink mane nuolatos sukiojosi įvairiausio plauko prekeiviai. Siūlė neapdorotų deimantų ir kitų brangakmenių, taip pat 1 kilogramą aukso už 2 500 000 Centrinės Afrikos frankų. Konvertavus tai būtų tik 3800 eurų. Nereali kaina, matyt, suklydo rašydamas sumą – manau, pritrūko dar vieno nulio. O gal norėjo apgauti, pasitikėti čia niekuo negali.
Anksti ryte, trankydami į namo metalines duris, pakėlėm iš lovos pasienio viršininką. Nesupyko. Viskas gerai, sutarėme už nedidelį mokestį visus formalus čia ir atlikti, tik problema ta, kad antspaudo jis neturi, likęs pasienio punkte. Buvo nusiųstas žmogus su motociklu jo paimti, o aš tuo metu užpildžiau reikiamus dokumentus ant kelmo pasidėjęs.
Už pusvalandžio aš jau buvau oficialiai įteisinęs savo buvimą Kongo Respublikoje. Daugelis pasienio perėjimo punktų Afrikoje labai kukliai įrengti. Kompiuterių, piršto skenavimo įrenginių, fotokamerų, o dažnai ir elektros – nėra. Užpildai popierinę anketą ir viskas.
Baisiausiu kada nors matytu traukiniu – kartu su dvėseliena
Viską operatyviai susitvarkėme, laiku spėjome ir bilietus įsigyti kelionei baisiausiu mano kada nors matytu traukiniu. Durys neužsidaro, dalis langų iškritę, skylės grindyse, turi atsargiai vaikščioti, žiūrėti, kur koją dėti. Kai pamačiau, kaip atrodo sulūžusios sėdimos vietos vagonuose, supratau, kad turiu kažką daryti, nes ant jų tektų praleisti net 2 paras.
Mačiau, kad vienas vagonas įrengtas geriau, vietoj suolų pastatytos sofos ir foteliai. Išsiaiškinau, kad tai VIP vagonas, skirtas geležinkelių darbuotojams. Šiek tiek pinigų reikiamam žmogui į kišenę, ir aš jau keliauju patogiai, išsidrėbęs dideliame odiniame fotelyje.
Važiuojame tankiais miškais lėtai, stojame kiekvienoje stotelėje. Stabtelėjus prie mūsų bėga šimtai žmonių, norinčių kažką parduoti. Rūbų, palmių vyno, alaus, vaisių ar sumuštinių, pagamintų tik iš prancūziško batono ir majonezo. Tokia prekyba vyksta visoje šalyje, keliaujant traukiniu ar autobusu.
Traukinio keleiviai pirko su visu kailiu vytintas mažąsias antilopes, dygliakiaules ir krovė jas virš galvų, bagažo laikymo vietoje. O kvapas nuo jų sklido siaubingas. Visi vagonai dvokė dvėseliena. Čia niekas neturi elektros ar šaldytuvų, sumedžiotus gyvūnus džiovina saulėje, bet tokiame karštyje jie greitai ir pūti pradeda.
Dienai įpusėjus, traukinyje jau beveik nesutikau blaivių žmonių. Net ir tie, kurie važiavo be bilietų ant stogo, svyruodami vaikščiojo važiuojančio traukinio stogais ir ieškojo, kur dar palmių vyno įsigyti.
Kelionė traukiniu baigėsi 3 val. nakties. Mane pažadino ir pranešė, kad geležinkelio tiltas sugriuvo, toliau važiuoti nebegali. Teko lipti iš traukinio ir tamsoje ieškoti galimybių pasiekti artimiausią miestą. Sutiktas vyras už mokestį motociklu nuvežė mane tiesiai į autobusų stotį. Išaušus pratęsiau kelionę.
„No go zone“
Nuvykau į Kongo vakarinę dalį. Ten daug miestų ir kaimelių, įsikūrusių vandenyno pakrantėje. Nusprendžiau prisijungti prie vėžlių gelbėjimo programos. Dažnai šie gyvūnai patenka į žvejų tinklus.
Organizacijos atstovai važinėja po žvejų kaimus tuo metu, kai vyrai grįžta su laimikiu iš jūros. Jei žvejas, netyčia pagavęs vėžlį, jiems praneša, jam įteikiama dovanų. Dažniausiai tai būna valo ritiniai ir kitos žvejybai reikalingos smulkmenos. Tam, kad žvejai būtų suinteresuoti vėžlius paleisti. Visą dieną važinėjome motociklu po kaimus, bet nė vieno vėžlio tinkluose neradome.
Keliauju per pavojingas šalies teritorijas Kongo Respublikos sostinės Brazavilio link. Saugumo žemėlapiuose jos žymimos raudona spalva – „No go zone“. Ten veiklą vykdo nusikalstamos sukilėlių grupuotės, taip pat fiksuojami gan dažni ginkluoto banditizmo atvejai. Bet ką darysi, tokių teritorijų mano kelyje daug, o pasiekti sostinę – privalau.
Brazavilis man pasirodė geriausias miestas visame centrinės Afrikos regione. Nėra didelis, ramus, ganėtinai švarus ir saugus. Visiška priešingybė Kinšasai, Kongo Demokratinės Respublikos sostinei. O ji šalia, kitoje sraunios upės pusėje. Šie du miestai tiesiog žiūri vienas į kitą ir yra arčiausiai esančios pasaulio sostinės po Romos su Vatikanu.
Mano sutiktas pakistanietis pasakojo, kad jau penkis kartus buvo apiplėštas Kinšasoje dienos metu, pėsčiomis daugiau ten nebevaikšto. Daug gyventojų, miestas perpildytas, nusikalstamumo lygis aukštas. Tilto, jungiančio sostines, nėra. Tereikia perplaukti surūdijusia barža Kongo upę, ir atsidursi visiškai kitame pasaulyje. Galima keliauti ir lėktuvu, skrydis trunka 5 minutes.
Miesto dabitos – Le Sapeurs
Prie Kongo upės pakrantės verda gyvenimas, žmonės maudosi, skalbia rūbus, plauna automobilius. Įrengtos net krovininių ir lengvųjų automobilių plovyklos. Įvažiuoji į upę, o visu kitu pasirūpins plovyklos darbuotojai.
Mieste egzistuoja Kongo dendžių kultūra, kuri perduodama iš kartos į kartą. Šie žmonės vadinami Le Sapeurs. Žodžio reikšmė – skoningų ir elegantiškų žmonių draugija. Jų gyvenimo aistra – puoštis, atrodyti prabangiai. Jie vilki garsių dizainerių rūbus, kuriems taupo metų metus. Šie žmonės tikrai nėra turtingi, daugelis jų gyvena kukliuose būstuose, skurdžiausiuose miesto rajonuose. Dienos metu dirba įvairiausius sunkius darbus, o vakarais puošiasi ir eina susitikti su kitais Le Sapeurs.
Visus sunkiai uždirbtus pinigus išleidžia tik tam, kad gerai atrodytų. Vasaros metu jų padaugėja, nes į gimtinę grįžta tie, kurie darbuojasi Prancūzijoje. Tuomet jie su savimi atsiveža daugybę rūbų, batų, aksesuarų. Nebūtinai tai nauji rūbai, jų ieškoma ir dėvėtų rūbų parduotuvėse. Bet privalo būti firminiai, padirbtus rūbus dėvėti nevalia. Draugiškumas ir gera nuotaika – neatsiejami Le Sapeurs bruožai. Jie privalo ne tik gražiai rengtis, bet su visais elgtis mandagiai ir pagarbiai.
Stebėdavau juos, vaikščiojančius sostinėje, žmonės jiems mojavo, siūlydavo išgerti. Jie net specifinį vaikščiojimo stilių turi, sukiojasi į šonus, deda mažus žingsnelius, tai paskuba, tai staiga sulėtėja. Eidami nuolatos atverčia švarko skverno ir kaklaraiščio vidinę pusę, kad akivaizdžiai matytųsi prisiūtas rūbo dizainerio vardas. Demonstruojamas laikrodis ir kiti brangūs aksesuarai.
Jie tikrai gan egzotiškai atrodo vaikščiodami po purvinus ir skurdžius rajonus, didelis kontrastas lyginant su nudriskusiais vietos gyventojais. Dabitos sako: žmonės stebi mus, mėgaujasi, nors trumpam pamiršta savąsias problemas.
Šalies skurdo lygį galėdavau įvertinti net pagal moterų šukuosenas. Dauguma Afrikos moterų dėvi perukus. Labiausi vertinami – Indijos moterų plaukų. Bet jie patys brangiausi ir retai kas gali juos įpirkti. Kitos nešioja dirbtinių plaukų perukus arba įpina dirbtinius plaukus su savaisiais į mažas kaseles. Pats pigiausias variantas – perukas iš virvių arba virvių pynimas į plaukus. Pastarasis variantas pats populiariausias Konge.
Neįtikėtinos kainos skurdžiame krašte
Brazavilyje iš tolo šviečia aukščiausias šalies pastatas – Nabemba bokštas. Per karą jis buvo visiškai suniokotas, bet dabar vėl atstatytas. Mieste daug bažnyčių, mečečių. Yra keli turgūs, kuriuose be maisto produktų galima rasti ir kongolietiškas tradicines kaukes ir skulptūras, kuriomis ši šalis garsėja. Yra ir su vudu religija susijusių dirbinių. Jie turi didelę vertę tarp pasaulio kolekcionierių.
Kainos prekybos centruose – aukštos. 4 nedidelių pomidorų pakuotė kainavo 4 eurus. Obuoliai ir kiti mums įprasti vaisiai kainavo 10–13 eurų už kilogramą. Tokiose parduotuvėse apsiperka tik turtingieji, visi kiti – turguose, ten kainos daug žemesnės.
Kongo Respublika – šalis, kurioje apie pusė gyventojų gyvena ties skurdo riba ir žemiau. Bet nacionalinių parkų lankymo įkainiai – milžiniški. Tokių kainų nė vienoje pasaulio šalyje net negirdėjau. Čia egzistuoja parkai, kuriuos norėdamas aplankyti turėsi sumokėti penkiaženklę sumą eurais. Ir tai tik už 5 dienų viešnagę, neįtraukiant didelių transporto kaštų iki paties parko.
Išgąstis dėl agresyvios gorilos
Nusprendžiau aplankyti Lesio Louna rezervatą, kuris sąlyginai nesunkiai pasiekiamas ir jame gyvena vakarų lygumų gorilos. Viešuoju transportu neįmanoma nukeliauti, teko ieškoti automobilio. Konge automobilio nuoma irgi nepigi. Radau už 300 USD dienai, visi kiti prašė 500 USD.
Keliai iki parko, kaip ir beveik visoje šalyje – siaubingi. Duobėti, po lietaus pilni vandens. Dažnai prasilenkdavome su sunkvežimiais, kurių kėbule stovėdavo kareiviai. Visi ginkluoti, karinėmis uniformomis, tik galvas apsirišę įvairių spalvų marškinėliais, saugodavosi nuo dulkių. Kareiviškų kepurių nesideda, vėjas važiuojant nupūstų.
Atvykimą į Lesio Louna gorilų rezervatą privalėjau iš anksto suderinti sostinėje, tad manęs čia jau laukė. Per teritoriją teka upė, o gorilos gyvena kitame krante. Norint jas pamatyti reikia plaukti motorine valtimi šalia jų pusės kranto. Parko darbuotojai pasiėmė kibirus su įvairiausiais vaisiais ir daržovėmis ir išplaukėm.
Priplaukus prie kranto, parko prižiūrėtojai išpildavo vaisius ir pašaukdavo gorilas. Jos ateidavo pavalgyti, tuomet galėdavau jas stebėti poros metrų atstumu iš valties. Jei gorilos prie kranto neateis, tai jų ir nepamatysi dėl tankios augmenijos. Plaukiojom upe ir skirtingose vietose palikdavom maisto.
Eilinį kartą priplaukus prie kranto, prižiūrėtojas iššoko iš valties į krantą norėdamas išpilti vaisius, ir tą pačią sekundę iš miško išsiveržė riaumodama gorila, iškėlusi abi rankas į viršų. Išgąsčio perkreiptu veidu ir iš netikėtumo prižiūrėtojas net nežiūrėdamas šoko atgal į valtį, griuvo, pametęs pilną vaisių kibirą upėje. Aš tikrai maniau, kad papuolėm į rimtą bėdą.
Spėjau dar pagalvoti, ką daryti, jei gorila valtyje atsidurs. Būčiau šokęs į upę. Net nežinojau, ar yra krokodilų, bet tą akimirką tikrai būčiau šokęs. Gorila iškart nurimo. Prižiūrėtojai, nepratarę nei žodžio, užkūrė valtį ir nuplaukėm tolyn. Kartą išsilaipinome į krantą ir stebėjome gyvūnus ne iš valties. Gorilos yra trečias artimiausias žmogaus giminaitis po šimpanzių ir bonobų. Labai protingos jų akys.
Kitame parko gale yra prieglauda. Joje prižiūrimi maži goriliukai, kurie buvo atimti iš brakonierių, nelegalių prekeivių gyvūnais ar tiesiog rasti džiunglėse vieniši, pasimetę nuo šeimos. Valanda kelio, ir mes vietoje. Arti goriliukų prisiartinti neleido, galėjau stebėti, kaip jie žaidžia tik per didelį atstumą.
Kyšių reikalaujantys ginkluoti kariai
Grįžau į sostinę pasiimti paso su Centrinės Afrikos Respublikos viza iš šios šalies ambasados. Pamačiau, kad kaina vizoje įrašyta daug mažesnė nei ta, kurios prašė. Dar stebėjausi palikdamas pasą, kad niekas net nereikalavo kyšio, gan neįprasta. Pasirodo, konsulas savęs nenuskriaudė, gavo norimą sumą pameluodamas tikrąją vizos kainą.
Keliauju į atokiausią šalies miestą džiunglėse – Ouesso. Vairuotojas, pravažiuodamas pro gyvenvietes, tiesiog pro langą išmeta ant gatvės įvairius paketus su pavardėmis ir nurodytais telefono numeriais, net nepristabdęs autobuso.
Kaimų vaikai pro langus prašo keleivių, kad jiems atiduotų tuščius plastikinius butelius nuo gėrimų. Pravažiuojamos vietovės labai skurdžios.
-
Gilyn į Namibiją: viena už kitą margesnės gentys ir kaimas, kuriame buvau pirmasis baltaodis
-
Viešnagė pas vieną unikaliausių Afrikos tautų: keistos švaros procedūros ir neįprasta išvaizda
-
Kelionėje į vieną uždariausių Afrikos šalių – apokaliptiškas vaizdas pakrantėje
-
Žygis per Gaboną: psichodelinės ceremonijos, karinis perversmas ir vėžliai, kurių ieškojau 10 metų
Keliuose kas keliasdešimt kilometrų – patikrinimo postai, ir visais atvejais automatais ginkluoti pareigūnai kviesdavo mane pakalbėti. Kabinėdavosi prie dokumentų, meluodavo, kad viza nebegalioja, kad neva kelių mokesčius turiu susimokėti, ir reikalaudavo kyšių. Nemokėdavau pinigų, apsimesdavau, kad nesuprantu, apie ką jie kalba, nemoku jų kalbos. Praradę kantrybę ir viltį grąžindavo pasą ir paleisdavo mane. Po tokios gausybės kasdieninių bandymų reketuoti, jau žinojau, kaip geriausiai elgtis kiekvienoje situacijoje, kaip greičiau išsisukti nuo pareigūnų.
Egzotiškuose turguose – nuo beždžionių iki šikšnosparnių
Ouesso miestas nepasirodė įdomus. Įspūdį paliko tik egzotiškos turgavietės. Ant prekystalių – kelių rūšių beždžionės. Yra ir keptų, ir vytintų. Antilopės, milžiniški vikšrai, gyvi krokodilai maistui. Didžiuliai šikšnosparniai čia – mėgstamas patiekalas. Ir jie visur, tūkstančiai kabo medžiuose.
Prie Ouesso miesto galima rasti pigmėjų kaimelius, bet aš nusprendžiau šią gentį aplankyti dar atokesnėse Centrinės Afrikos Respublikos vietose, kur mažiau civilizacijos. Deja, ten vyksta pilietinis karas, labai pavojinga šalis. Norėdamas vengti didesnių miestų, pasirenku, mano supratimu, saugesnį kelią į šią neramią šalį – atokiomis džiunglių upėmis.
Atvykęs į Ouesso miesto uostą ieškau valties. Radau, kas nuplukdytų, bet kaina didelė – 1200 eurų. Po dviejų dienų nuolatinių paieškų ir derybų randu valtį už 600 eurų. Jau džiaugiuosi, pasiryžęs ja plaukti, bet kitą rytą susiradau mažytę valtelę už 300 eurų. Pasisekė!
Už valandos, pasipildę degalų, maisto ir vandens atsargomis ir šiaip ne taip ištrūkę iš uosto nemokėdami reikalaujamų kyšių, mes buvome kelyje. Plaukėme Sangha upe per vieną atokiausių vietų visoje Afrikoje.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf
Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
