Pasakoja ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovas Edgaras Vaškaitis.
Teoriškai Lakajos turistinės trasos ilgis – 55 kilometrai, į šį atstumą įskaičiuojant Siesarčio, Baltųjų Lakajų ir Juodųjų Lakajų ežerus. Praktiškai tokį atstumą nuirkluoti įmanoma tik tokiu atveju, jei plauksite išilgai šių ežerų kranto linija arba ilgai ieškosite Lakajos upės ištakų Juodųjų Lakajų ežere. Skamba keistai, tačiau dėl aukštomis žolėmis apaugusių krantų, iš ežero pusės šios upės ištakų beveik nesimato. Suradus ištakas lieka savotiški 32 kilometrai Lakajos upe iki jos žiočių Žeimenos upėje.
Kartu su Dubinga (Asveja), Žeimena ir Aukštaitijos ežerynu, Lakaja sudaro vieną nacionalinę vandens turizmo trasą. Ekspedicijos dalyvius Lakajos upė privertė kelis kartus suglumti. Pirmiausia dėl to, kad analizuojant ir plaukiant šia upe, susidarė įspūdis, jog Lakajos upė yra kiek pritempta prie nacionalinių vandens turizmo trasų. Pažvelgus į nacionalinių vandens turizmo trasų specialų planą šis įspūdis sustiprėjo, nes plane nenurodyta nei vienos stovyklavietės, kurią būtina įrengti prie šios upės.
Teoriškai randame 12 stovyklaviečių, 2 atokvėpio vietas ir kempingą. Šiuos objektus tik rekomenduojama įrengti, dalį rekonstruoti. Šešis rekonstravimui pasiūlytus objektus ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyviai rado, jie puikiai sutvarkyti. Didžiausia stovyklaviečių koncentracija yra šalia ežerų, tačiau pačioje upėje stovyklaviečių nėra. Naujai siūlomų objektų ekspedicijos dalyviai nerado arba nepastebėjo. Gal kaltos aukštos žolės, kurios didžiąją trasos dalį supo abu upės krantus? Apie trasos ženklinimą kalbėti neverta, nes visoje trasoje rastos tik dvi lentelės su nurodytais likusiais kilometrais iki gyvenvietės, kurios pavadinimas ne vietos gyventojams mažai ką sako.
Kartais atrodo, kad irkluoji kanalu arba pelke
Lakajos upė teka Labanoro regioninio parko ribose. Upė pakankamai toli nuo pagrindinių kelių, tad tiek į plaukimo pradžią, tiek į finišą teks važiuoti didelius nuotolius ne tik asfaltu, bet ir miško keliukais ar žvyrkeliu.
Ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyviai trasą žvalgyti pradėjo iš Mindūnų kempingo, esančio prie Baltjų Lakajų ežero, o finišavo Liūlinės kaime, kuris įsikūręs maždaug už kilometro žemiau Lakajos žiočių. Norint automobiliu nuvažiuoti nuo starto iki finišo vietos, kelionėje teks praleisti apie 1,5 valandos važiuojant ne pačiais geriausiais keliais. Galimybių trumpinti maršrutą nėra labai daug, nes beveik visa upės pakrantė pelkėta, apaugusi miškais, su pavieniais nedideliais kaimeliais.
Dažnu atveju atrodo, kad irkluojama kanalu arba pelke – meldais apaugę krantai lydi didžiąją dalį trasos. Lakaja turi ir dar kelias įdomybes. Skirtingai nei daugelyje kitų upių, Lakaja ištakose yra platesnė, o vėliau susiaurėja iki 6 – 10 metrų. Kitas įdomus faktas – Lakaja, tekėdama iki žiočių, prateka net du ežerus. Irklavimas suteikia savotiško žavesio, tačiau taip iki galo nepavyksta suprasti – irkluoji ežeru, upe ar kanalu?
Puikus pasirinkimas ištroškusiems ramybės
Antrą kartą Lakaja ekspedicijos dalyvius suglumino dėl gausybės baidarininkų ir kanojininkų skaičiaus.
Ekspedicija „Baidarė upėje“ Lakajos upe vyko liepos antroje pusėje darbo dieną, tad didelis vandens turistų skaičius buvo netikėtas. Šios upės sunkus pasiekiamumas, didžiausias privalumas yra gamtos natūralumas. 60 kilometrų spinduliu nuo šios upės yra nutolę tokie miestai kaip Vilnius, Ukmergė, Molėtai, Utena, Ignalina. Noras pabūti nors trumpam gamtos apsuptyje, ištrūkti iš miesto ritmo gniaužtų, pilkų gatvių ar triukšmo – matyt, vienas kertinių motyvų, kodėl didmiesčių gyventojai turėtų pasirinkti Lakajos upę.
Lietuvoje turime gražesnių, įdomesnių upių, tačiau sąlyginai nedidelis atstumas nuo mūsų sostinės, specifinė laukinė gamta, upė, tekanti ir per ežerus, gamtos garsai – tai privalumai, kuriais gali pasigirti Lakajos upė. Svarbu tai, kad ši upė netaptų baidarininkų autostrada.
