Jei į šią upę pažiūrėtume išskirtinai teoriškai, tai Ūla nieko neišsiskirtų iš kitų upių, daugeliu atveju joms net nusileistų. Tai 84 kilometrų ilgio ir 10 – 15 metrų pločio upė, kurios ištakos Baltarusijoje. Vingiuodama Pietų Lietuvoje, Ūla prateka šalia nedidelių kaimelių ir įteka į Merkį.
Tačiau ši Pietų Lietuvos upė turi daug unikalių elementų, kurie neatsispindi statistikoje ar teorijoje. Ūlą gausiai maitina šaltiniai, todėl šios upės vanduo yra vėsesnis nei aplinkinių vandens telkinių. Ūla vienintelė Lietuvos upė, kuri turi labai aiškiai apibrėžtą turistinį plaukimo sezoną. Irkluoti šia upe galima tik nuo gegužės 1 iki rugsėjo 30 dienos. Tačiau net ir šiuo periodu susiruošus paplaukioti, gali nepavykti to padaryti, nes baidarininkų skaičius Ūloje ribojamas iki 200 per dieną (arba 100 baidarių).
Pasak Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjo Giedriaus Valentukevičiaus, baidarininkų limitas apskaičiuojamas pagal stovyklaviečių ir jas talpinančių žmonių skaičių.
Kitas šios upės išskirtinumas – Ūla yra vienintelė Lietuvos upė, kuria plaukimas Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje ir stovyklavimas yra apmokestintas. Vandens turisto bilieto kaina 5,8 Eur asmeniui dienai. Šis mokestis numatytas Dzūkijos nacionalinio parko tvarkymo plane. Surinktas mokestis naudojamas maršruto priežiūrai ir visos įrangos atnaujinimui.
Prie Ūlos upės Dzūkijos nacionalinis parkas turi keturias stovyklavietes. Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjo G.Valentukevičiaus teigimu, šios stovyklavietės yra šienaujamos kiekvieną savaitę, nes prie upės žolė labai greitai želia. Parko darbuotojai penktadieniais bei po savaitgalio iš šių stovyklaviečių surenka šiukšles.
Ūla ekspedicijos dalyvių akimis
Įvairiuose turistiniuose lankstinukuose plaukimas Ūlos upe pristatomas kaip sudėtingas 2–3 dienų maršrutas. „Active Trips“ įkūrėjas ir ekspedicijos vadovas Edgaras Vaškaitis teigia, kad Lietuvoje maršrutų kategorijas turi tik keliautojų sporto maršrutai. Tuo tarpu maršrutai, esantys Lietuvos saugomose teritorijose, neturi sudėtingumo kategorijų.
„Saugomose teritorijose plėtojamas pažintinis turizmas, orientuotas į gamtos ir kultūros paveldo, kraštovaizdžio bei istorijos pažinimą, dėl to dauguma maršrutų yra rengiami siekiant, kad lankytojai trasą įveiktų kuo patogiau, be didesnių kliūčių ir būtų pritaikyti kuo platesniam lankytojų tipui“, – teigia ekspedicijos „Baidarė upėje“ vadovas E.Vaškaitis.
Tačiau jis sutinka, kad Lietuvos upės ar net jų atkarpos yra skirtingo sudėtingumo, todėl vertėtų apsibrėžti vieningus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima aiškiai iškomunikuoti, ar irklavimas tam tikra upe yra išskirtinai rekreacinis, ar reikia tam tikrų įgūdžių.
Ūla yra viena iš upių, kuri reikalauja pirminių irklavimo įgūdžių. Su šia upe susipažino keturi ekspedicijos „Baidarė upėje“ vaikinai. Nuotykiai ir staigmenos prasidėjo nuo pat pirmųjų upės vingių. Vieno iš ekspedicijos dalyvių Darius Auškelio teigimu, Ūloje nėra kada nuobodžiauti, nes nuotykiai prasideda gana greitai: „Posūkiai, nuvirtę medžiai plaukimą daro labai įdomų ir nenuspėjamą“.
Jam pritaria ir kitas ekspedicijos dalyvis Ainaras Bagdonavičius: „Buvo plaukiojančių irklų, buvo ir skraidančių irklų. Upėje daug posūkių, aukštų krantų. Į tokias upes reikia pasiimti šalmus, nes kepurės per dažnai skraido ir mažai padeda“.
Visi ekspedicijos dalyviai sutinka, kad didžiausią įspūdį Ūloje paliko skardžiai ir spygliuočiai miškai, upės slėnis. „Tiesiog rojus mūsų akims“, – matytus vaizdus apibendrino ekspedicijos vadovas.
Baidarininkų skaičius upėje griežtai reguliuojamas
Grožėdamiesi Ūla vaikinai nepamiršo pagrindinio ekspedicijos tikslo – pažiūrėti, kaip upė pritaikyta vandens turistams. Kadangi Ūloje yra daug saugomos gyvūnijos ir augmenijos, baidarininkų skaičius upėje griežtai reguliuojamas, o plaukimas apmokestintas, natūralu, kad lūkesčiai šiai upei buvo kitokie. Ekspedicijos dalyviams Ūla pasirodė patrauklesnė nei Merkys. Tai, kad Ūla turistiniu požiūriu yra įdomesnė upė nei Merkys, pritaria ir Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius. Jo teigimu, didžioji dalis turistų, kurie lankosi Dzūkijos nacionaliniame parke, renkasi Ūlos upę, kurioje dominuoja turistai ši Lietuvos, taip pat šią upę mėgsta ir lenkai.
Daugiau stovyklaviečių nei numatyta
„Puikiai įrengtų viešų stovyklaviečių Ūlos upėje yra net daugiau nei numatyta nacionaliniame vandens turizmo trasų specialiajame plane“, – teigia ekspedicijos vadovas E.Vaškaitis.
Stovyklavietės erdvios, tvarkingos, su pavėsinėmis ir laužavietėmis. Kai kuriose stovyklavietėse įrenginėjamos ir krepšinio aikštelės. Vienintelis nemalonus dalykas – švara stovyklaviečių lauko tualetuose, bet šis elementas itin daug priklauso nuo apsilankiusiųjų įpročių ir kultūros.
Dzūkijos nacionalinio parko atstovas G.Valentukevičius teigia, kad anksčiau būdavo problemų dėl nelegaliai stovyklaujančiųjų, nes skirtingos kompanijos nenorėdavo stovyklauti vienoje vietoje, tačiau su parko inspekcijos pagalba ir didėjančia turistų kultūra pavyko šį procesą suvaldyti.
Iki pavyzdinės turistinės upės trūksta ženklinimo
Kitas svarbus upės pritaikymo vandens turistams elementas – ženklinimo sistema. „Ženklinimą teko matyti upės pradžioje ir šie ženklai buvo identiški pernai matytiems Dubysos upėje, todėl galime teigti, kad visgi yra tam tikras standartas, kurio stengiamasi laikytis“, – teigia E.Vaškaitis. Informaciniai stendai ir ženklai buvo pastatyti prie stovyklaviečių, ant tiltų prikabintos lentelės su gyvenviečių pavadinimais.
Visi šie elementai labai reikalingi ir sveikintini. Tačiau vientiso ženklinimo kol kas dar nėra. „Tai galbūt vienintelė sritis, kurioje reiktų pasitempti, kad ši upė būtų pristatoma kaip pavyzdinė“, – reziumuoja ekspedicijos vadovas. Vientiso ženklinimo Ūlos upėje reikia ir dėl prasto mobiliojo ryšio.
Visa Ūlos upė – ne ryšio zonoje
Ekspedicijos dalyviai teigia, kad Ūlos upė yra mobiliojo ryšio „duobėje“, nes irkluojant beveik neturėta ne tik interneto, bet būta be jokio telefoninio ryšio. Po ekspedicijos vienos telekomunikacijų įmonės darbuotojas netikėjo, kad gali kilti tokių problemų su mobiliuoju ryšiu ir pasiteiravo tikslesnių koordinačių patikrinimui. Ekspedicijos dalyvių atsakymas buvo labai paprastas – beveik visa Ūlos upė su 5 kilometrų spinduliu aplink ją. „Keista, bet net ir krante buvo labai daug vietų, kuriose ieškojome ryšio zonų“, – teigė ekspedicijos kranto ekipažo nariai.
Tačiau Ūloje, kaip ir daugelyje kitų praplauktų upių, yra sritis, kuri smarkiai džiugina – turistų sąmoningumo augimas. „Kiekvienais metais tenka matyti vis mažiau šiukšlių upėse. Tikėtina, kad daug įtakos padarė užstato sistema, tačiau pokyčiai matomi plika akimi“, – teigia ekspedicijos vadovas Edgaras Vaškaitis.
Apie turistų sąmoningumo pokyčius ir Ūlos upės ypatumus plačiau ekspedicijos „Baidarė upėje“ parengtame reportaže.
