Grėsmę įvertinau ir nusprendžiau vietovę pasiekti lėktuvu, kuris iš sostinės nuskraidintų į Kapoeta gyvenvietę, turinčią nusileidimo vietą. Skristi mažyčiu lėktuvėliu, kurio priežiūra užsiima bene pačios skurdžiausios pasaulio šalies mechanikai ir pilotai, malonumas išties menkas. Bet keliauti sausuma – dar blogiau.
Visgi, likus tik dienai iki skrydžio, planai subliuško, atšaukti ateinančių dienų reisai. Priežasties nežinau, bet gali būti, kad daugiau keleivių neatsirado, nebeapsimoka dėl mūsų kelti lėktuvo. Teliko vienintelė galimybė – keliauti sausuma. Tiksliau, dvi – dar galiu ir atsisakyti savo plano.
Kitos dienos ankstų rytą išvykome pas toposa žmones. Automobilis pasirinktas ne bet koks – tokiu modeliu važinėja Pietų Sudano armijos atstovai. Palydovai mano, kad taip gerokai mažesnė tikimybė būti plėšikų užpultais. Jie gali manyti, kad transporto priemonėje sėdi iki dantų ginkluoti kariai.
Kelias prastas, daug duobių ir smėlio. Bet nėra labai kuo skųstis, liūčių sezonu jis tampa tiesiog nepravažiuojamas.
Po 5 valandų pasiekėm larim genties kaimelius. Dalis jų įsikūrę aukštai Boya kalnuose, dalis prie pat kelio. Larim žmonės veria auskarus į nosį ir lūpas, puošia kūną odos išpjaustinėjimais. Negalėjau ramiai pravažiuoti pro kaimą išvydęs merginas su didžiuliais kabančiais randais ties žandikauliu. Tokios puošmenos dar niekur pasaulyje nemačiau.
Išlipau su fotoaparatu rankose iš automobilio ir akimirksniu sulaukiau didelio vietinių pasipriešinimo. Žmonės nenorėjo matyti užsieniečio savo žemėse. Piktai rankomis rodė, kad paliktumėm vietą.
Tokios puošmenos dar niekur pasaulyje nemačiau.
Mano palydovams pavyko susirasti kaimo vyriausiąjį, paprašė leidimo čia kiek pasisvečiuoti. Didelei mano nuostabai, kategoriškas atsakymas – NE. Dar spėjau paskubomis padaryti kelias nuotraukas ir nurūkome tolyn. Nėra ko pykdyti žmonių.
Neįprasta buvo matyti šioje atokioje vietoje išsipuošusius larim genties vyrus. Jie vaikščiojo basomis arba su guminiais botais, vilkėdami baltutėlius kostiumus. Kiti pasidabinę kepurėmis su plunksnomis. Mačiau ir moterį, kuri vaikščiojo apsivyniojusi galvą ir kojas kažkokių daržovių stiebais. Man paaiškino, kad šitaip turi atrodyti moterys našlės.
Pietų Sudane beveik visi žmonės ginkluoti, tai visiškai manęs nebestebina. Nepamatysi net piemens, kuris neturėtų ginklo. Saugo savo bandą. Kurie iš jų gali būti plėšikai – nenutuokiu. Bet mes ir juos sutikome!
Pietų Sudane beveik visi žmonės ginkluoti, tai visiškai manęs nebestebina.
Aš tik atkreipiau dėmesį į kelyje sumestus metalo strypus – nori nenori, bet teko gerokai sumažinti greitį, kad galėtume saugiai juos apvažiuoti. O kiek toliau šalikelėje stovėjo 3 ginkluoti vyrai. Pravažiavom pro juos, jie net nebandė mūsų stabdyti. O iš paskos važiavęs mikroautobusas staiga sustojo, apsisuko ir nurūko atgal.
„Čia buvo plėšikai“, – tarė man palydovai. Jie buvo be gyvulių bandos, vadinasi – ne piemenys. Atokioje vietovėje prie kelio, jokio transporto šalia, jokių gyvenviečių, nieko. Paprastas žmogus čia šiaip su ginklu neatsirastų. Gerai, kad tinkamą automobilį pasirinkome, neprašovėme. Plėšikai rizikuoti nedrįso.
Dar po kelių valandų pasiekėme Kapoetos gyvenvietę. Ji niekuo neišsiskiria, tik tuo, kad čia yra nemaža turgavietė. Žmonės iš aplinkinių rajonų net kelias dienas pėsčiomis žingsniuoja norėdami parduoti savo gyvulius, o už gautus pinigus įsigyti reikalingiausių prekių, tabako ir alkoholio.
Pripirkome dovanų ir mes, nesinori į svečius važiuoti tuščiomis rankomis. Ketiname aplankyti kelis kaimus, reikia daug visko.
Keliaujant į Loryok vietovę jau iš tolo pamačiau jų tradicinius kaimelius, jie vieni dailiausių visoje Afrikoje. Pintos trobelės, o šalia – maisto saugyklos, kurias vietiniai vadina Ekores. Jas lengva atpažinti, nes stovi ant aukštų pastolių, apsaugo maistą nuo vandens lietinguoju sezonu. Bet dabar sausra, badmetis, žmonės maisto beveik neturi. Valgo tik vieną kartą per dieną ir tik sudžiūvusius vaisius, kurie išvaizda kiek primena datules. Kauliuko sėkla karti, bet pats vaisius – dar kartesnis. Mėnesių mėnesiais valgo tą patį per tą patį.
Atvykę į pirmąjį pasitaikiusį kaimą pradėjome dalinti lauktuves. Atvežėme aliejaus, druskos, pomidorų padažo, miltų ir presuoto tabako. Mačiau, kad būtent jis labiausiai ir pradžiugino vietos moteris, jos visos rūko pypkes. Čia rūko net paauglės ar mamos, tuo pat metu žindydamos savo kūdikius. Dovanos visuomet palengvina bendravimą su vietos žmonėmis, jie noriai įsileidžia į savo teritoriją.
Mėnesių mėnesiais žmonės valgo tą patį per tą patį.
Pasisukiojome po kaimelį, apžiūrėjome jų kuklią buitį. Atsisveikinant toposa genties žmonės nusprendė atsidėkoti šokiu. Šoko prie alkūnių prisirišę karvių uodegas, kurios vis praskriedavo arti mano veido. Atrodė, lyg specialiai taikytųsi.
Tik linksmybėms pasibaigus ir kaimui nutilus, išgirdome iš gretimo kaimo sklindančias raudas. Išsiaiškinome, kad visiškai šalia vyksta laidotuvės. Jaunas žmogus mirė dėl ligos. Vyrai kasė duobę, o moterys apraudojo. Jei būtų nužudytas (o tai gan dažna mirties priežastis), jis nebūtų laidojamas kaime. Tai draudžiama. Žmonės tiki, kad jis gali atnešti nelaimę ir dar daugiau kaimo žmonių mirtų nuo priešo rankos. Tokius laidoja tolėliau, už kaimo teritorijos.
Grįžtame nakvynei į Kapoetos gyvenvietę. Apsistojame kukliame viešbutyje, bet yra padori lova, tekantis vanduo ir net baras, kuriame pardavinėja šiltą alų. Sėdime kieme, klausome paukščių čiulbėjimo ir kartkartėmis paleistų automatų šūvių serijų. Kažkas vyksta čia netoliese, kažkas gal kovoja. Bet niekam tai nerūpi, niekas į tai išvis nereaguoja. Matyt, prie tokių dalykų pripratę.
Kitą rytą keliaujame į teritorijas šalia Lolimi vietovės, ten dar daugiau toposa kaimų. Tiek vyrai, tiek moterys labai vertina grožį. Jis ganėtinai savitas mūsų akimis. Išsipjausto rankas, veidą, krūtinę peiliukais ir susidariusias žaizdas įtrina specialu mišiniu, kuris neleidžia odai gražiai sugyti, palieka randus. Jais vietos žmonės puošiasi.
Vaikai irgi supjaustyti, bet daugelyje kūno vietų tai daroma gydymo tikslais. Jei skauda skrandį, įpjovas daro ant pilvo, jei prastas regėjimas – įpjovos prie akių. Jie mano, kad per tuos pjūvius liga išeina iš kūno.
Vaikai irgi supjaustyti, bet daugelyje kūno vietų tai daroma gydymo tikslais.
Moterys puošiasi žiedais, įvertais į smakrą. Vien iš jų galima suprasti, kad ji priklauso toposa genčiai. Savo odinius ar iš kailio pagamintus rūbus apsiuvinėja įvairiaspalviais karoliukais. Jais puošia ne tik rūbus, gamina kaklo ir galvos papuošalus, apyrankes.
Jaunos mergaitės tiek daug papuošalų neturi. Ausis prasiduria nuo mažens, ir jei neturi auskarų, vaikšto su įstatytais mediniais pagaliukais skylutėse. Paauglės ant pirštų nešioja metalinį papuošalą, kuris sulenkus pirštus tampa durklu. Gera apsisaugojimo priemonė nuo galimo prievartautojo vyro. Smeigei į akį ir bėgi.
Moterų pagrindinis darbas – auginti vaikus, prižiūrėti senus žmones, gaminti valgį. Moterų pareiga – ir statyti namus. O tai gan ilgas procesas, mėnesių mėnesiais jos užtrunka, kol suranda reikiamas medžiagas, jas išdžiovina ir paruošia statybai.
Gera apsisaugojimo priemonė nuo galimo prievartautojo vyro. Smeigei į akį ir bėgi.
Vyrai prižiūri gyvulius, kartais medžioja ar žvejoja. Rūpinasi maistu ir kaimo saugumu. O pavojai – visur, net išvykus su galvijų bandomis į ganyklas. Vyrams tenka apsiginkluoti ir saugoti brangią jaučių bandą. Jauniems berniukams, kurie dar nemoka tinkamai naudotis ginklu, patikimos tik ožkų bandos.
Čia nuo seno egzistuoja žiaurus paprotys – žudyti žmones turint tikslą atimti jo galvijus. Taip dažniausiai elgiasi jauni vyrai, nes be gyvulių jie negali vesti merginos. Jos kainuoja labai daug, jaučiais reikia atsidėkoti jos tėvui. O iš kur jų gauti, jei esi jaunas ir neturtingas? Imti ginklą į rankas. Vyro nužudymas jokių problemų nesukels, bet griežtai draudžiama žudyti moteris.
Šiame regione žmonės maitinasi kiek kitaip. Vaisiai, primenantys datules, čia neauga, tad jų vienintelis maistas badmečio racione – sorgų kruopos. Jas kas rytą akmenimis sutrina į miltus ir verda košę.
Viename iš kaimų likau ilgiau, nes sužinojau, kad kitą dieną vyks vestuvės. Jau iš vakaro pagyvenęs jaunikis lakstė jaunosios kaime pasidabinęs guminiais botais ir kepure su plunksnomis. Nuo vienos trobelės iki kitos, žadėdamas jų gyventojams po vieną jautį. Tokios tradicijos. Įbėga į trobą ir praneša, kaip atrodys jų dovana, kokios spalvos, amžiaus. Iš paskos – jaunikio kaimo moterų palyda. Su dainomis ir šokiais.
Vestuvių dieną kaime susirinko daug žmonių. Vienoje pusėje – jaunikis su draugais ir giminaičiais, kitoje – vyrai iš jaunosios pusės. Gėrė vandenį, rūkė ir vieni kitus stebėjo. Jaunosios kaime nebuvo, ji pasislėpusi. Kur ji – žinojo tik artimiausios jos draugės. Jei ji nepasirodys – vestuvės neįvyks. Visi laukia valandų valandas, jaunikis įsitempęs. Bet nenuobodu, moterys šoka, dainuoja, rūko, švilpia švilpukais. O kaimo vyriausieji palaiminimo kalbas rėžė vaikštinėdami.
Po kelių valandų su jaunimo palyda pasirodo ir jaunoji. Iš veido atrodo kaip nelaimingiausias pasaulyje žmogus. O ir džiaugtis nėra ko – ji jauna 16 metų mergina, ir tekėti už 60 metų vyro, jau turinčio 4 žmonas – nenori. Bet jaunikis turtingas, už žmoną siūlo 80 jaučių. O tai gan didelė kaina. Mergina nelabai turi iš ko rinktis, nes jaučia didelį spaudimą iš artimųjų. Galiausiai pasiėmusi rykštę pradeda plakti savo būsimą vyrą. Tai ženklas, kad ji sutinka būti jo žmona.
Džiaugtis nėra ko – ji jauna 16 metų mergina, ir tekėti už 60 metų vyro, jau turinčio 4 žmonas – nenori.
Vėl prasideda šokiai, šimtai merginų laksto nuo vieno kaimo galo iki kito. Staiga jaunimas pagrobia jaunąją ir uždaro vienoje iš trobelių. Reikalauja jaunikio, kad duotų jiems 1 jautį. Jis nesutinka. Prasideda derybos, ir po kiek laiko priimamas visus tenkinantis sprendimas. Ji išlaisvinama.
Merginos čia tuokiasi labai anksti, nuo 13 ar 14 metų. Dvidešimtmetė jau laikoma senmerge.
Jaunos merginos, matydamos mane vaikščiojantį su kamera rankose, išdrįso prieiti ir ženklais parodė, kad jas sekčiau į kaimo pakraštį. Taip ir pasielgiau. Atsistojo keturios ar penkios prieš mane, pradėjo šokinėti ir dainuoti. Supratau kaip ženklą, kad jas filmuočiau. Taip ir padariau. Kiek džiaugsmo joms buvo išvydus save, šokančias kameros ekrane. Po akimirkos dar 10 merginų pribėgo, ir viskas pradėjo kartotis. Šoko, dainavo ir visu būriu bėgo link manęs prašydamos parodyti, ką nufilmavau. Ir kas kartą jų daugėjo ir daugėjo, kol galiausiai, po 10 minučių, prieš mane šoko nemažiau 100 merginų. Neįtikėtinas reginys, kiek daug džiaugsmo visiems. Tiek joms ir ne ką mažiau – man pačiam.
Vėliau kaime prie šokių prisijungė ir vyrai su ginklais. Lakstė po kaimą kelias valandas ir šaudė į orą. Paskui sužinojau, kad tik dėl manęs tų šūvių buvo daug mažiau nei įprasta vestuvių ceremonijoje. Nenorėjo manęs išgąsdinti. Ginklas vyro rankose – statuso ženklas. Jie jais labai didžiuojasi.
Visos vestuvių ceremonijos metu nemačiau nė vieno valgančio žmogaus. Jie pusryčiavo tik anksti ryte, o dabar – badmetis, valgo tik kartą per dieną. Žinojau, kad po 2 dienų bus skerdžiamas jautis ir visi svečiai bus vaišinami. Deja, vaišių nebesulauksime.
Labai neįprasta buvo matyti, kad toposa genties vestuvėse nė vienas žmogus nevartojo alkoholio. Jis, žinoma, ir čia egzistuoja, bet žmonės geria ypač retai. Juk reikia su ginklu saugoti brangiuosius gyvulius, negali nė trupučio atsipalaiduoti. Prarasi visą savo turtą, o gal net ir gyvybę. Tuo greit pasinaudos priešai.
Laikas grįžti į sostinę. Skrydžių nėra, tenka vėl tuo pačiu pavojingu keliu važiuoti. Susisiekiu su pažįstamu žmogumi sostinėje, kuris padeda mano kelionėje po šalį. Jis siūlo iš Kapoetos nusigauti iki Torit miestelio, o ten mūsų lauktų 2 ginkluoti vyrai. Jie sėstų į mūsų automobilį ir kartu keliautumėm iki sostinės Džubos. Su džiaugsmu pasiūlymą priimu, bet galiausiai, pasitaręs su vairuotoju, suprantu, kad variantas nėra tinkamas.
Jei keliaučiau pikapo stiliaus automobiliu, ir apsauga stovėtų gale su demonstratyviai rodomais automatais ar kulkosvaidžiais, viskas būtų gerai. Bet važiuojame džipu be atviros bagažinės – vadinasi, turime juos priimti į saloną. O tai jau minusas. Jei įvyks susišaudymas tarpusavyje, nukentėsime ir mes patys, sėdintys šalia ir be ginklų.
Dažnai plėšikai tik susirenka maistą, pinigus, telefonus ir visus kitus daiktus, kuriuos galėtų parduoti. Ir paleidžia nukentėjusiuosius nepaleidę nė šūvio.
Šiaip ne taip pavyko saugiai pasiekti į Džubą, laukia skrydis į Jemeną. Keliausiu į šiai šaliai priklausančią, taip pat ir vieną atokiausių bei gražiausių pasaulio salų – Sokotrą. Joje begalės endeminių augalų ir gyvūnų, kurių niekur kitur nerasite. Ten visiškai kitas pasaulis.
Visas laidas žiūrėkite čia: „Ekspedicija: neatrastas pasaulis“
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld.
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius.
