L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Revučij |
Revučyje, taigos kapinėse, uždegėme žvakes ir sugiedojome maldą už mirusius. Jos prižiūrimos vietinės valdžios ir tai lietuvių ankstesnių ekspedicijų nuopelnas, tačiau praėjęs taigos gaisras sudegino kapinių tvorą ir medinius kryžius. Juos sutvarkyti neužtektų savaitės, tačiau Kanifolno viršaitė Tatjana pažadėjo, kad laikui bėgant bus viskas tvarkoma. Grįžtant į Rešotus, kurie paliko slogų įspūdį, prisimename prieš porą dienų, ekspedicijos pradžioje, aplankytą gamtos perlą, televizijos laidos „Keliautojų klubas“ įkūrėjo Jurijaus Senkevičiaus pavadintą aštuntuoju Rusijos gamtos stebuklu – Krasnojarsko Stulpus...
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Stulpus reik paremti |
Krasnojarsko gamtos draustinis „Stolby“ arba Stulpai – šitaip vadinamos Sajanų priekalnės, jų atragiai ir atskiri uolų, primenančių stulpus fragmentai. Jie ribojasi su Vidurio Sibiro plokščiakalniu, yra išskirtini ne vien gražiu kraštovaizdžiu, tačiau ir istorine praeitimi. Kiekviena iškilusi uola arba „stulpas“ turi savo pavadinimą, savo legendą ir netgi atskirą šiose vietose uolų laipiojimo ir sportinio turizmo judėjimą vadinamą rusiškai „stolbizm“.
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Stulpų aukštis siekia iki 120 metrų |
Tai unikalus gamtos reiškinys apie kuriuos parašyta ne viena knyga ir sukurta daug dokumentinių filmų. Juos garsina poetų eilės, jiems kuriamos dainos, Stulpai tampa dailininkų įkvėpimu. Krasnojarsko Stulpuose vyko įsimintinų istorinių įvykių, su jais susiję daugelio žmonių likimai. Čia alpinizmo pradžiamokslį gavo garsiausi Rusijos alpinistai broliai Abalakovai, nuo čia prasidėjo krasnojarskiečių žygis, pasibaigęs 1997 metais Everesto šturmu. Ekspedicijos „Kraslagas‘12“ dalyviai turėjo patyrusią draustinio gidę Nataliją, su kuria aplankė devynis stulpus, tačiau šiame draustinyje galima klajoti ištisas savaites.
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Po kojomis taiga |
Ekspedicijos „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ tikslas buvo nuvežti informaciją ir priminti Rusijos visuomenei, kad 1941 – 1956 metais iš Lietuvos buvo ištremti aukščiausio rango valstybės veikėjai – Prezidentas, ministrai, diplomatai. Jų atminimui į Sibirą buvo nuvežtas Puodžių šeimos dovanotas Rūpintojėlis, Signatarų namų paruoštas Prezidento A.Stulginskio portretas, A.Stulginskio Universiteto tautinė juosta, informacija ir medžiaga surinkta iš Ypatingojo KGB archyvo, o taip pat filmas rusų kalba „Ledo vaikai“, už kurį autoriai J.Lingys ir I.Berulienė gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Visą tai buvo padovanota Nižnij Ingašo rajono centro krašto muziejuj, kur šie eksponatai skleis žinią apie „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos tikslus ir primins, kad čia, lageriuose be kaltės kalėjo Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Nižnij Ingašo muziejus |
„Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos globėjomis buvo netgi dvi garbios ponios, tai Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Prezidento Aleksandro Stulginskio dukra Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė. Štai ką pastaroji rašė laiške iš Čikagos: „Rešotų lageris buvo pirmoji pati žiaurioji mano Tėvo kalinimo vieta. Po dviejų metų jis buvo perkeltas į Kansko kalėjimą. Nežinau ar Kansko kalėjimas yra Krasnojarsko rajone, ar kur kitur. Kalėjimo sąlygos buvo kiek lengvesnės nei Rešotų lageryje ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Kalėjime, be teismo sprendimo, kalėjo 10 metų. Iš ten daugiausia atsiminimų. Po 10 metų buvo nuteistas 25 – iems metams ir perkeltas į Vladimiro kalėjimą. Po Stalino mirties, 1954 metais išleistas iš kalėjimo, nuvyko į Komiją, kur buvo ištremta mano Mama. Iš Komijos 1956 metais abudu grįžo į Lietuvą.
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Revyčij kapinės |
Man atrodo, kad Jūsų ekspedicija ir visa tai, ką žadate padaryti nuvykę į Rešotus, yra nepaprastai gražu ir prasminga.“
Kanskas – dar viena vieta, kur buvo kalinamas A.Stulginskis. Atvykstame šalia ir šiandien veikiančio kalėjimo. Ekspedicijos dalyviai vilki rėmėjų „Greater outdoors“ aprengtomis vienodomis uniformomis. Ypač dėmesį atkreipia salotinės striukės ir plačiabrylės, skautus primenančios skrybėlės.
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Kansko kalėjimas |
Vaikščiojant aplink kalėjimą, jaučiame, kad esame stebimi, nes nežymiai, iškišę iš po skverno objektyvus, filmuojame ir fotografuojame – rizikuojame vardan istorinės tiesos. Kuomet sargybiniai sunerimsta, skubiai sėdame į mašiną ir kol mūsų nesulaikė, važiuojame į šalį. Buvo ketinama kalėjimo filmavimui gauti leidimą, tačiau įsitikinome, kad Rusijoje kuo mažiau prašai leidimų, tuo viskas vyksta paprasčiau.
L.Matutienės ir P. Saudargo nuotr. /Taigos gyventojas - burundukas |
Devyni ekspedicijos dalyviai, pasišovę ne tik priminti pasauliui Prezidentą A.Stulginskį, tačiau ir pasižvalgyti po Sibiro tolius, po tikslinės ekspedicijos dalies buvo pasiryžę keliauti per Chamar Dabano kalnus, įkopti į kraštiečio Jono Čerskio vardo viršūnę, aplankyti Baikalo salą Olchoną ir susipažinti su čia ištremtų lietuvių likimais. Traukinys visą naktį veža link Irkutsko. Gerai, kai tokių pervažiavimų metu turi laiko apgalvoti jau prabėgusius įvykius, susirikiuoti juos savo atminties lentynoje, atsirinkti kas buvo svarbu, o kas nereikšminga. Taip lengviau išsaugoti prisiminimus, kuriuos grįžus reikės atkurti, tačiau mums prieš akis dar laukė nemažai nuotykių.